Trauma olimpinių vilčių nenužudė

Olimpietės, „Kauno maratono klubo“ narės Remaldos Kergytės patirta trauma ir sezonas be treniruočių neišgąsdino. Ilgųjų nuotolių bėgikė vėl pradeda bėgioti ir neslepia, kad dar tikisi spėti įveikti maratono distancijos olimpinį normatyvą ir kitą vasarą startuoti Rio de Žaneiro olimpiadoje.

Iki olimpiados liko metai, ar spėsite jai pasirengti?
Dar tik pradedu lengvai bėgioti ir artimiausiu metu planuoju sugrįžti į normalų treniruočių ritmą. Per metus tikrai sugrįšiu į prieš tai buvusią formą, bet norint pakliūti į olimpiadą dar reikia įvykdyti olimpinį normatyvą. Tiesa, esu užsispyrusi ir man dėl normatyvo įvykdymo nebaisu. Tik teks pakovoti su kitomis Lietuvos maratono bėgikėmis. Visgi Lietuvoje dabar labai stipri konkurencija šioje sporto šakoje ir normatyvo įvykdyti jau nebeužtenka, reikia būti greitesnei už kitas bėgikes. Viskas paaiškės spalio pabaigoje, Frankfurto maratone.

Nesportavote visą sezoną, ar realu per pora mėnesių tam pasiruošti?
Trys mėnesiai, optimaliausias laikas. Per tiek laiko kūno neišvarginsiu ir prie starto stosiu žvali ir pasirengusi. Padės ir tai, kad nors ir negalėjau bėgioti, bet lankiausi sporto klube, baseinuose ir išlaikiau sportinę formą. Gaila, kad teks praleisti rugpjūtį vyksiantį pasaulio čempionatą Kinijoje. Bet viltis patekti į olimpiadą gyva. Tikiuosi distanciją įveikti greičiau nei per 2 valandas ir 35 minutes.

2012 dalyvavote Londono olimpiadoje, kada patikėjote, kad olimpiada yra įgyvendinama svajonė?
Kiek pamenu, iškart po Pekino olimpinių žaidynių 2008 metais, kurias dar teko stebėti namuose per televizorių. Tada labai užsimaniau pakliūti į olimpiadą ir pradėjau daug ir rimtai treniruotis. Reikėjo įdėti labai daug darbo, sukaupti daug žinių, bet išlietas prakaitas atsipirko ir 2012 jau vykau į Londoną.

Kaip jautėtės, kai pavyko įgyvendinti normatyvą ir žaidynėse vieta jau buvo garantuota?
Keletą dienų džiaugiausi, sunku buvo patikėti. Bet esu realistė, greit atsipeikėjau ir pradėjau treniruotis, dirbti, kad kuo geriau pasiruoščiau žaidynėms.



Ar pajutote pasikeitusį aplinkinių požiūrį sugrįžus iš  žaidynių?
Tikrai pajutau. Sunku nusakyti, bet po žaidynių pajutau labiau teigiamą aplinkinių nuomonę apie save. Pajutau jų pagarbą. Tiesa, niekas nenešiojo manęs ant rankų (juokiasi), bet jautėsi, kad artimieji džiaugiasi manimi. Tai yra geras jausmas.

Kas atsitiko, kad sezonui teko nutraukti pasiruošimą olimpiadai?
Su Rasa Drazdauskaite buvome sporto stovykloje Portugalijoje. Paskutinėmis dienomis pradėjo skaudėti pėdą. Iš pradžių nekreipiau dėmesio ir toliau bėgiojau. Galiausiai paaiškėjo, kad man lūžo antrasis padikaulis. Tad teko nutraukti treniruotes. Tiesa, ilgai užtruko kol sužinojau tikrąją diagnozę. Klinikose ilgai teko laukti eilėse, traumatologai iš pradžių neįtarė lūžio ir nesiuntė šviestis pėdos. Bet nežinia nedavė ramybės ir visgi persišviečiau. O tada ir paaiškėjo tikroji skausmo priežastis. Neslėpsiu, sužinojusi patyriau šoką. Visi sezono planai sugriuvo. Dėl traumos juokauju, kad taip ir turėjo būti, nes be poilsio sportavau kokius šešis metus. Gyvenau tik varžybomis ir treniruotėmis.

Ką veikėte atsiradus šiam neplanuotam laisvalaikiui?
Galėjau daugiau laiko skirti vaikams, susitikti su seniai matytais draugais, aplankiau giminaičius. Anksčiau tam vis trūkdavo laiko, o dabar galėjau ramiai susitvarkyti visus susikaupusius darbus.

VšĮ  „Kauno maratono klubas“ yra privatus lengvosios atletikos klubas, vienijantis profesionalus, ir mėgėjus sportininkus. Vykdydamas sportinę veiklą, klubas taip pat užsiima ir visuomenine veikla: įsteigė 1000 eurų prizinį fondą Lengvosios atletikos federacijos rengiamuose varžybose jaunimui, sporto entuziastams rengia viešas treniruotes, organizuoja tradiciniu tapusį, tarptautinį renginį – „Kauno maratonas“. Taip pat spalį Kaune vyksiantį rausvojo kaspino paramos bėgimą „Pink Run su BENU“.