Prezidentas su karininko antpečiais

Pulkininkas leitenantas Valentinas Mizgaitis šiemet jau spėjo paminėti du jubiliejus. Sausio 28 d. Lietuvos imtynių federacijos prezidentas šventė 60-metį, o kovo 11-ąją lygiai 25-eri metai suėjo ne tik nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo – taip pat lygiai prieš ketvirtį amžiaus V.Mizgaitis įstojo į mūsų šalies gynėjų gretas. 

Kai 2008 m. Mindaugas Mizgaitis laimėjo Pekino olimpinių žaidynių bronzą, olimpinės arenos tribūnose lemiamą kovą stebėjęs Valentinas Mizgaitis negalėjo sulaikyti džiaugsmo ir pasididžiavimo ašarų.

Galingo stoto vyras niekada neverkdavo pats laimėjęs ar pralaimėjęs kovą ant imtynių kilimo, bet kai didžiausią karjeros pergalę iškovojo sūnus, emicijų suvaldyti nepavyko.

„Gal anksčiau buvau tvirtesnis. Be to, rodyti emocijas buvo tarsi nevyriška“, – šypteli V.Mizgaitis, savo trofėjų kolekcijoje irgi turintis daugybę apdovanojimų. Garbingiausias – 1975 m. Bulgarijoje iškovotas graikų-romėnų imtynių pasaulio jaunimo čempionato auksas. Jis yra tapęs ir SSRS jaunimo čempionu, SSRS suaugusiųjų vicečempionu, net keturiolika kartų laimėjo Lietuvos pirmenybes, o ilgametę karjerą ant kilimo baigė jau atkūrus nepriklausomybę – 1992 m. dar spėjo ginti mūsų šalies garbę Europos čempionate. 

Tiesa, kitaip nei sūnui, V.Mizgaičiui nepavyko dalyvauti olimpinėse žaidynėse – jo laikais SSRS rinktinė turėjo aiškų sunkiasvorių lyderį, tad kitiems rinktinės kandidatams beliko tenkintis atsarginių vaidmeniu. 

Pernai V.Mizgaitis buvo išrinktas Lietuvos imtynių federacijos prezidentu. Sporto valdininko kėdė jam – ne naujiena. Dar 1983–1984 m. dirbo Lietuvos kūno kultūros ir sporto komitete imtynių vyriausiuoju treneriu, yra Lietuvos šiuolaikinės penkiakovės federacijos Vykdomojo komiteto narys. 

Ne vienus metus V.Mizgaitis valgė ir tikro trenerio duoną – ugdė imtynininkus. Bene garsiausias jo auklėtinis – Remigijus Gustas, vėliau tapęs pirmuoju olimpinio prizininko Aleksandro Kazakevičiaus treneriu. Prisidėjo Valentinas ir prie savo sūnaus Mindaugo žygio į olimpines aukštumas.

Pulkininko leitenanto laipsnį turintis V.Mizgaitis jau beveik dvidešimt metų vadovauja Lietuvos kariuomenės sporto klubui.

Kaip jūsų gyvenime atsirado imtynės? – paklausėme V.Mizgaičio.

Klasėje buvau antras ar trečias pagal ūgį, stambokas – būdamas devintokas svėriau apie 80 kilogramų. Vienas kiemo draugas lankė imtynių treniruotes ir pasiūlė eiti kartu. Nuėjau ir užsikabinau. Visą gyvenimą dirbau su tuo pačiu treneriu – Valerijonu Bagdonavičiumi. 
 

Iki imtynių išbandžiau daug ką. Žaidžiau krepšinį, mėčiau kūjį, net buvau nuėjęs į kelias šiuolaikinės penkiakovės treniruotes. Visą laiką kažką dariau. Kai atėjau į imtynes, man buvo penkiolika ar šešiolika metų. Tai buvo riba, kai reikėjo apsispręsti. Be to, ant imtynių kilimo man pradėjo sektis, ėmiau laimėti varžybas. Nors fiziškai nebuvau labai stiprus, toks tešliukas, pavykdavo įveikti ir tvirtus vaikinus, į kuriuos net pažiūrėti būdavo baisu. Tokios pergalės buvo puiki motyvacija.
 

Mano aplinkoje tokių nelabai buvo. Augau Kauno centre, netoli Laisvės alėjos. Lankiau 4-ąją vidurinę mokyklą. Mums svarbiausia kieme buvo pažaisti krepšinį. 
 

Tikrai nė vieno neverčiau tapti imtynininku. Mindaugas pabandė Kaune, bet didelio noro nerodė. Kai atvažiavo pas mane į Vilnių, čia pradėjo lankyti užsiėmimus prie „Geležinio vilko“ brigados įkurtoje „vilkiukų“ grupėje. Paaugliai čia mokėsi, darė bendro fizinio pasirengimo pratimus kartu su kariais, vyko patriotinis auklėjimas, gaudavo pašaudyti. 
 

Kai ėmė nesisekti mokslai, nutariau Mindaugą leisti į sporto internatą Ozo gatvėje – dabartinį Lietuvos olimpinį sporto centrą. Nuvedžiau pas lengvaatlečius. Mindaugas paėmė rutulį ir iš vietos kai stumtelėjo, tai treneris Vytautas Burakauskas iškart apsisprendė pasilikti sūnų. Mindaugui puikiai sekėsi, buvo ir jaunimo medalių, ir rekordų, bet įgimtos rankų sandaros problemos privertė palikti lengvąją atletiką. Kažką reikėjo daryti. Sūnus buvo aukštas, stambus, stiprus vaikinas. Nusprendėme vėl pabandyti imtynes. Pusę metų pats dirbau su juo „Geležiniame vilke“, kur treniravosi beveik visa Lietuvos jaunimo rinktinė. Kai nuvažiavome į Europos jaunimo čempionatą, Mindaugas laimėjo vieną kovą ir užėmė dešimtą vietą. Tai jam buvo svarbus postūmis. Nuo tada su Mindaugu pradėjo dirbti kiti treneriai. 

Jaunesnysis sūnus Lukas irgi buvo perspektyvus imtynininkas, bet vieną dieną nutarė mesti imtynes. Dabar dirba barmenu – šis darbas jam labai patinka. Auga ir mano jaunėlė – aštuonerių metų Samanta. Tik jos į imtynes neleisiu, nors gal ir norėtų. Ji labai judri, viskuo domisi. Kai iš darželio perėjo į mokyklą ir paklausėme, kokius būrelius lankys, pareiškė: „Visus.“ 

Turiu vieną anūką – Mindaugo sūnų Ernestą. Gaila, kad retokai susitinkame. Tvirtas vyrukas. Bet jam dar anksti prognozuoti kokią nors sportinę ateitį. 

Teko ne kartą. Prieš Atėnų olimpines žaidynes buvau jo sparingo partneris. Iki 2003 m. pasaulio čempionato ėmėmės lygiai, esu net laimėjęs. Bet tose planetos pirmenybėse Prancūzijoje jis iškovojo ketvirtą vietą ir viskas iškart pasikeitė. Atsimušiau kaip į sieną. Tikriausiai jis persilaužė psichologiškai.  
 

Buvo gal šiek tiek kitokių dalykų. Kai susirinkdavo penki vienos svorio kategorijos panašaus pajėgumo sportininkai, pakvipdavo korupcija. Grynųjų, kaip visada, turėdavo kaukaziečiai. Ir jei vadinamasis pirmasis numeris nevažiuodavo į, pavyzdžiui, Europos čempionatą, jo vietą beveik visada užimdavo kaukazietis. Nors tuo metu rinktinėje jų tikrai nebuvo daug. 
 

O aš, tiesą sakant, dažnai jausdavau ne ignoravimą, o palaikymą – ir trenerių, ir vadovų. Puikūs santykiai išliko visą laiką. Pavyzdžiui, tuo metu, kai Lietuva skelbė nepriklausomybę, mano talentingiausias auklėtinis R.Gustas turėjo tarnauti sovietų kariuomenėje. Man paskambino ir sako: „Reikia, kad jis atvažiuotų.“ Aš atsakiau: „Atleiskite, bet mes – nepriklausoma valstybė.“ Vis dėlto skambinęs pareigūnas užtikrino – Remigijui reikia tik atvažiuoti ir jį iškart atleis. Duotą žodį ištesėjo – skubiai sutvarkė visus dokumentus ir Remigijui nebereikėjo tarnauti.  

Prieš mane federacijai vadovavę prezidentai skyrė daug lėšų, net ir savų, todėl jų dėka labai išsigrynino profesionalų rengimas. Pabandžius kaip nors pakeisti, pavyzdžiui, Vilniuje sukurtą sistemą, medalių srautas iškart sustotų, nes viskas puikiai suderinta ir veikia lyg šeimoje – vyresni padeda jaunesniems, visi kartu dirba. Ir tie, kurie patenka į šią šeimą, daug greičiau tobulėja. Sistema veikia puikiai. Žinoma, ir visoje Lietuvoje dirba daug trenerių, geografija plečiasi. Štai kovo mėnesį Lietuvos jaunučių čempionate dalyvavo net 134 sportininkai iš 17 miestų ir rajonų. 
 

Tai yra savotiškas sporto departamentas. Mes rūpinamės keliomis dešimtimis sporto šakų, kariškių varžybomis Lietuvoje, kelionėmis į žaidynes užsienyje, globojame perspektyviausius savo sportininkus. Dauguma jų – krašto apsaugos savanoriai. Tai ir penkiakovininkai Laura Asadauskaitė, Justinas Kinderis, būrys imtynininkų, tarp jų ir mano Mindaugas, orientacininkai, lengvaatlečiai, kitų sporto šakų atstovai. Vyksta ir kariuomenės vidaus varžybos, bet daugiausia sporto visiems lygiu. 
 

Nereikia manyti, kad sportininkai kariuomenei priklauso tik formaliai. Savanoriai biatlonininkai Tomas Kaukėnas ir Karolis Dombrovskis eina ir į budėjimus, dalyvauja mokymuose. Niekuo nesiskiria nuo kitų. Kiti irgi, kai reikia, važiuoja į dalinius, susitinka su kariais. 
 

1990 m. kovo 11-ąją manęs ir dar kelių sporto žmonių paprašė pabudėti, jei kiltų provokacijų. Visą kovo 11-osios naktį praleidau automobilyje prie Vytauto Landsbergio namų. Pradėjome jį saugoti ir iki vasaros vidurio buvau asmens sargybinis. O paskui, kai buvo įsteigtas Krašto apsaugos departamentas, atsidūriau jame. Buvau greitojo reagavimo būrio vadas. Turėjau apie 20 vaikinukų. Sausio įvykių metu Aukščiausiojoje Taryboje buvau parlamento pastato trečiojo aukšto, kuriame dirbo ir V.Landsbergis, budėtojų vadovas. Vėliau, kai patruliuodavome pasienyje, mūsų judėjimo maršrutą OMON‘as išsiaiškindavo ir vengdavo pasipainioti mūsų kelyje. Vadinasi, bijojo.

Baimės nebuvo. Daugiau tvyrojo fatališkumas. Visi buvo atėję gyvybės paaukoti. Vyrai rašė testamentus, ėjo išpažinties. Tarsi buvo susitaikę su žūtimi. Gal dėl to nebuvo jokios panikos. 
 

Žinoma. Kiekvienais metais sausio 12-osios naktį renkamės vienoje Senamiesčio kavinėje. Net nesiskambiname, visi žino, kur ateiti. 
 

Tai irgi šventas reikalas – renkamės pirmadienį, trečiadienį, penktadienį, kartais ir sekmadienį. Čia yra žmonių dar nuo tų laikų, kai dirbau Sporto komitete. Tada pirmiausia Lengvosios atletikos manieže žaisdavome futbolą, o vėliau persikėlėme į netoliese esančią krepšinio salę. Tai tęsiasi maždaug nuo 1984 metų.

Na, tokiame amžiuje daug sveikatos nėra. Bet pabėgiojame. O štai kai kurie mano bendraamžiai jau ir nebepajuda.