Sidabro medaliui skyrė cepelinų pietūs

Prancūzijoje vykusiame devintajame pasaulio karšto oro dirižablių čempionate Lietuvos atstovas Rimas Kostiuškevičius su "Omnitel" aerostatu iškovojo sidabro medalį. Nugalėjo daugkartinis pasaulio čempionas šveicaras Jacques`as Antoine`as Bernard`as. Bronzos medalis atiteko italui Pietro Contegiacomo.

Dirižablių pilotai varžėsi liepos 13–18 dienomis. Kaip pasakojo pasaulio vicečempionas, kasdien reikėjo atlikti po du skrydžius. „Tik vieną dieną neskridome – lijo“, - prisiminė. Lietuvos komanda, kurią be piloto sudaro dar penki žemės komandos nariai, į lyderius išsiveržė ne iš karto: „Iš pradžių pakliuvome į ketvertuką – tarp keturių ir draskėmės. O per paskutinį skrydį išsiveržėme į priekį. Sidabro medalį lėmė paskutinio skrydžio paskutinis pratimas“, – pasakojo Lietuvos pilotas, lemiamu momentu įveikęs pagrindinį savo konkurentą dėl antrosios vietos Italijos atstovą.
 

Skrydžio metu pasaulio čempionate reikėjo atlikti 8–9 pratimus. „Pratimai įvairūs – greičio, laiko, tikslo – reikia laiku atskristi, reikia tiksliau padėti žymeklį, reikia greičiau apskristi ir pan.“ – aiškino R.Kostiuškevičius. Geriausiai Lietuvos komandai sekėsi deklaruoti laiką – sekundžių tikslumu apskaičiuoti, per kiek laiko įveiks nustatytą atstumą. „Tuos pratimus laimėjome. Taip pat sekėsi atlikti tikslumo pratimus“.

Varžytis su kitų šalių pilotais greičio rungtyse lietuviai negalėjo dėl dirižablio techninių galimybių. „Matote, sportiniai dirižabliai yra dvigubai mažesni negu mano. Sportiniai dirižabliai mažiukai – 1600–2000 kubinių metrų, jų forma kitokia, jų greičiai kitokie. Mano yra 3500 kubinių metrų – jis didelis, inertiškas, sunku išvystyti didelį greitį – tai minusas. Bet preciziškumo, tikslumo rungtyse mes galime su sportiniais dirižabliais konkuruoti“, - specifiką aiškino dirižablio pilotas.

Šuolis

Pasaulio čempionate Prancūzijoje dalyvavo 11 pilotų. Pasak R.Kostiuškevičiaus, toks čempionato dalyvių skaičius neįprastai mažas: „Iš anksto buvo užsiregistravęs 21 pilotas, bet dėl kažkokių priežasčių visi nesuvažiavo – gal ekonomis sunkmetis? Kita vertus, pilotas nėra visiškai laisvas – daug kas priklauso nuo kontraktinių sąlygų su reklaminio ploto ant dirižablio vartotojais – gal buvo kokių skrydžių vietose ir jie negalėjo atvykti“.

Tai buvo antrasis pasaulio čempionatas, kuriame R.Kostiuškevičius dalyvavo. Jis debiutavo prieš dvejus metus Sankt Peterburge. Tąkart lietuvis buvo septintas, šįkart lipo ant nugalėtojų pakylos. Ar tikėjosi jis, kad per porą metų padarys tokį šuolį ir šįkart stovės ant nugalėtojų pakylos? „Tikėtis nesitikėjome, nes mes žinojome savo galimybes – kai kuriose rungtyse niekaip negalėtume su varžovais konkuruoti. Bet teisėjai parinko mums tinkamą varžybų vedimo taktiką, metereologinės sąlygos leido mums su savo techninėmis galimybėmis daug nepralaimėti atliekant greičio pratimus ir atsigriebti tikslumo rungtyse. O po to pamatėme, kad galime pakovoti ir dėl Lietuvos“, - sakė R.Kostiuškevičius.

Cepelinų pietūs

Grįžusi iš pasaulio dirižablių čempionato į Lietuvą komanda medalio proga žadėjo surengti ir cepelinų pietus, per kuriuos ramiai aptartų ir pasidalytų įspūdžiais. „Jeigu medalis bus neaplaistytas, jis gali ir surūdyti, neturės geros auros, gali pereiti į kitą valstybę – negerai. Reikia privilioti, kad jis čia liktų ir galbūt ateityje pakeistume jo spalvą. O paskui tuos dvejus metus iki kito pasaulio čempionato nešiosime medalį iš kambario į kambarį“, - šypsojosi pilotas.
 

Anot jo, didelė neteisybė, kad medalis – tik vienas. Taip, dirižablio gondoloje sėdi vienas žmogus – pilotas, nes skrendant prisikraunama pakankamai didelis kiekis dujų, kad nereikėtų dažnai pasipildyti kuru – skrydis trunka nuo dviejų iki trijų valandų, kurių metu atlikinėjami pratimai. Tačiau be žemės komandos pilotas būtų niekas. „Žemės komanda čempionato metu atlieka patį didžiausią darbą – padeda dirižablį pripūsti, padeda nuo žemės strateguoti užduočių eigą, atlikimo tvarką, kontroliuoja laiką, nuimą tikslumą, matuoja vėjo stiprumą, kryptis, seka konkurentus ir pan.“, - aiškino pilotas.
 

Oro balionai – kūryba

R. Kostiuškevičius 41 m ilgio orlaiviu pradėjo skraidyti prieš trejetą metų. Piloto patirtis skraidant šiuo vieninteliu Lietuvoje aparatu – apie 300 valandų, tačiau svariai pergalei pasiekti pravertė ir skraidymo oro balionais įgūdžiai. 49-erių metų marijampolietis pasaulio oreivių reitinge užima dešimtąją vietą. Kodėl iš baliono persėdo į dirižablį? „Gyvenimas juda į priekį. Naujas skraidymo aparatas, įdomus. Dar nebūtas Lietuvoje. Vienintelis Lietuvoje. Gražus cepelinas. Nuostabi reklaminė priemonė“, - motyvus dėstė pilotas ir teigė, kad abi skraidymo priemonės – oro balionas ir dirižablis viena kitos neatstoja, o tik papildo, nes jų specifika visiškai skirtinga. „Su dirižabliu aukščiau 300–400 m nebalai ir pakilsi – nėra tokių tikslų, uždavinių ir pratimų. Su oro balionu, ieškodamas tos vėjo krypties, kurį tau reikalinga, visada stengiesi pakilti kuo aukščiau. Dirižablis turi jėgainę – variklį, kuris stumia, ir tu valdai procesą – gali pasukti į kairę, paskristi į dešinę – ten, kur reikia. Baliono vienintelė varomoji krypties jėga – vėjas – kur pučia, ten ir skrendi, nuo tavo meistriškumo priklauso, kaip skirtinguose aukščiuose sugebi rasti skirtingą vėjo kryptį, laviruoti ir atskristi ten, kur tau reikia. Su balionu daugiau yra kūrybinio darbo, nuojautos, metereologinės informacijos įvertinimo, sprendimų priėmimo greičio ir pan.“, - du skraidymo aparatus, kuriuos valdo, lygino pilotas.

Lietuvoje yra vienintelis dirižablis. Ir dar trys, be R.Kostiuškevičiaus, licencijuoti dirižablio pilotai – Vytautas Sviderskis, Eugenijus Jakubauskas ir Robertas Komža, kurie draugiškai dalijasi vieninteliu aparatu. „Skraidome po Lietuvą, kad turėtume įgūdžių, kad neatprastume“, – sako R.Kostiuškevičius. "Omnitel" dirižablio su aviaciniu varikliu "Rotax 582" maksimalus greitis - 40 km/val. Be keleivių jis gali skristi tris, o su keleiviu gondoloje – vieną valandą. Dažniausiai, pasak piloto, jį galima išvysti vasaromis virš Vilniaus, Kauno, Palangos, per įvairias miestų dienų šventes ir kt. renginius.

Brangus malonumas

Populiariausias dirižablių sportas, pasak pašnekovo, Šveicarijoje, Vokietijoje, JAV: „Ten jų pakankamai nemažai, jie dirba ir komerciniuose, ir sportiniuose renginiuose“. O štai artimiausi mūsų kaimynai latviai ir estai šios romantiškos skraidymo priemonės dar neįsigijo. „Jie tik po keletą balionų turi – pas juos šalta, žiemos ilgos“, - šmaikštauja pilotas.

Dirižablių sportas – brangus sportas. Visi žinome, kad oro balionai – nepigus malonumas, kad įsivaizduotume, kiek kainuoja pomėgis skraidyti dirižabliu, reikėtų oro balionų brangumą, pasak R.Koštiuškevičiaus, padauginti dar kokį dešimt kartų. „Todėl ir čempionatai vyksta kas dveji metai – ir treniruotis sunku, ir brangu – viską reikia suderinti“, - sakė pilotas.

Per metus R.Kostiuškevičius dalyvauja vienose–dvejose dirižablių varžybose. Šiemet rugpjūčio mėn. jis dar ketina dalyvauti Lenkijos čempionate. „Mes prieš dvejus metus planavome daryti savo čempionatą, buvo jau ir pilotai suvažiavę, bet tada per savaitę oras neleido atlikti nė vieno skrydžio – net rankos nusileido. O tarptautinė federacija planuoja pradėti rengti dirižablių „Grand Prix“ po Europos miestus – tai tikrai įdomus reginys publikai“, - sakė pilotas.
 

Nepavykus prieš porą metų surengti Lietuvos čempionato, šio sporto entuziastai rankų vis dėlto nenuleidžia. „Turime ambicingų planų, bet žiūrėsime, kaip bus su finansais. Minčių turime įdomių, bet pasigirsi, paskui vėl nepavyks įgyvendinti, todėl geriau patylėti“, - paslapties šydo R.Kostiuškevičius prietaringai nelinkęs praskleisti.

Kuo dar niekas neskraidė?

R.Kostiuškevičius skraido ne tik oro balionais ir dirižabliu, bet dar yra ir pasaulio parašiutų sporto rekordininkas. „Tada man buvo 20 metų. - šypsosi 49-erių metų pilotas iš Marijampolės. - Šiuo metu dalyvauju veteranų varžybose – prieš kelias savaites buvo Marijampolėje, padariau tris šuolius, prisiminiau, kaip šokinėti reikia. Parašiutizmą dėl to ir mečiau, kad tai jaunų sportas, daugiau sveikatos reikalaujanti sporto šaka. O skraidant balionais ir dirižabliais reikalinga patirtis, kuri ateina po truputį, su laiku, dalyvaujant varžybose“.

Ar R.Kostiuškevičiaus mintyse ir planuose nėra dar kokios nors skraidymo priemonės, kurią norėtų suvaldyti? „Niekada nesakyk niekada, - šypsosi oreivis. – Gal dar sugalvosime, kuo Lietuvoje nėra niekas skraidęs“.