Žaidimai su vaikišku disku baigėsi

 

Andrius sportuoja šešti metai. Penkti metai, kai sportinėje klasėje, atvažiavęs iš Vilkijos. Pirmąją žiemą iki didelių pusnių dar važinėjo į Kauną, o po to nusprendėme, kad jam geriau pervažiuoti į Kauną. Prasidėjo rimtesnis darbas. Pastaraisiais metais prakaito išlašinta nemažai būtent technikos tobulinimo klausimu. Treniruotėje diskas lekia ypač toli – šiandien nebeturiu ką slėpti – jis tris kartus metė 68 m, prieš išvažiuojant oras buvo be vėjo ir diskas skriejo 69,50 m. O pasaulio rekordas priklauso antžmogiui ukrainiečiui Nykitai Nesterenkai – 70,16 m, kuris šiose varžybose liko tik ketvirtas. Bet čempionate pūtė ganėtinai stiprus priešinis vėjas, jis rezultatą sumažino bent 2,5 metro. Bet vis dėlto pasaulio čempionatas tai ne treniruotės Ąžuolyne, kur paukščiai čiulba ir jokios įtampos nėra.

 

Labai dviprasmiška situacija. Žinodamas jo galimybes, neabejojau, kad Andrius bus čempionas. Iš kitos pusės galima paslysti. Kaip kvalifikacijoje: pirmas metimas – „barankė“, nors per apšilimą mėtė maždaug 65–66 m. Antras metimas – per 55 m, o tai yra niekas – vieta 20-tuke. Tačiau Andrius pasižymi ypač stipria psichologine būsena. Tu, treneris, galvoji: čia ir Lietuva, ir gerbėjai, pagaliau ir finansai, skirti valstybės – reikia rezultato. Priėjęs Andriui pasakiau: „Padaryk vieną normalų metimą“. O jis visiškai ramiai: „Treneri, aš du metimus lėtai mečiau, dabar padarysiu stipresnį – viskas gerai bus“. Galvoju, nieko sau žmogaus nervai. Ir padarė tą metimą – 63 m, žiūrovai ploja. Džiaugiuosi, kad finale jis mėtė gana stabiliai, sugebėjo pagerinti kvalifikacinį normatyvą.
 

Psichologija labai svarbu sporte. Iš pradžių Andrius pasiūlė, kad pirmu metimu darys, kaip V.Alekna planavo daryti Pekino olimpinėse žaidynėse – atliks pirmą stiprų metimą, konkurentus pastatys į savo vietas ir mes toliau sau ramiai dalyvausime. Bet paskui permąstė, kad pasaulio čempionatas – atsakomybė prieš visus, nesinori apsijuokti, todėl padarė pirmą atsargų metimą, kuris garantavo jam vietą finale, o paskui ėjo žingsnis po žingsnio.
 

Dabar žaidimai su „vaikiškais“ diskais baigėsi – kitais metais pradėsime mėtyti 2 kg įrankį. Planuojame, kad kitąmet Andrius įvykdys pasaulio čempionato Dohoje normatyvą ir jam uždavinys minimum – būti aštuntuke, o olimpinėse žaidynėse – penketuke ir arčiau, nes tas žmogus yra pajėgus. Vaikinas kaip iš pieno plaukęs, pilnas energijos. Šitas žmogus dirba du trečdalius to, ką jis turėtų dirbti – viskas laikoma ateičiai.

 

Kartais tas perėjimas būna tragiškas. Pavyzdžiui, tas pats ukrainietis N.Nesterenka būdamas septyniolikos diską mėtė 65 metrus. Dabar jis meta už 60 metrų ribos – vadinasi, įvyko kažkoks lūžis. Andriaus geriausias rezultatas, metant 2 kg diską, yra 64,50 m, ir, kaip Virgilijus (Alekna – aut. past.) sako, gerai, kad sunkus įrankis jau lekia. Šiemet planavome įvykdyti ir Europos čempionato normatyvą – 62,50 m, bet, yra didžiulis skirtumas, kai tu visą laiką treniruojiesi su lengvesniu disku ir po to į ranką paimimi sunkesnį, kad ir vien palaikyti – visai kita psichologija. Bet pagrindiniai mūsų tikslai buvo kuo toliau mesti lengvesnį diską. Taigi, manau, viskas gerai.

 

Be abejonės. Jis jau turėjo bronzinių medalių – ir Europos jaunimo olimpinio festivalio, ir pasaulio iki 18 m. čempionato. Žinote, kai būni varžybų vietoje, ta pergalė nėra tokia įspūdinga: susirenka dvylika sportininkų ir tu tarp jų būni pirmas. Bet tą visą procedūrą stebi visas pasaulis ir iš pradžių buvo labai daug sportininkų, bet paskui liko vienas. Džiaugiuosi, kad tai – mūsų Andrius, lietuvis.

 

 

Kiekviena neeilinė asmenybė turi savų pliusų, savų trūkumų. Kartais, būna, negali jo išvyti iš stadiono, o kartais, padaręs porą metimų, sako: „Treneri, nesinori šiandien mėtyti...“ Žinoma, ateis laikas, kai reikės daugiau prakaito išlieti – mūsų tikslas mesti ne 65 m, o per 70 m. Aš turiu omenyje normalų, 2 kilogramų, diską.

 

Viskas priklauso nuo Aukščiausiojo. Bet yra Aleksas Abromavičius, kuris meta gerokai per 60 m, Giedrius Šakinis – pamaina auga gera. Ir gerai, kad po V.Aleknos lieka ne vienas žmogus, o yra būrys. Ir jeigu nesusikaupsi Lietuvos čempionate, gali likti ne tik antras, bet ir trečias. Manau, pamaina bus.

 

Treneriui svarbiausia, kaip nuteikti sportininką prieš varžybas. Stebėjau, kaip jis elgiasi. Mes nepakliuvome į duobę, kai senka fizinė energija – nuskridome, poilsiukas ir iš karto prasidėjo varžybos – aklimatizacija nespėjo prasidėti. Bet varžybose dalyvaujant be masažuotojo fizinis nuovargis pradėjo justis. Stebėjau, kaip jis save pats „užveda“, nuteikinėja. „Kaip gerai jaučiuosi“, - sakė. O apšilimo kambaryje aš jam pasakiau, kad tai mažytis žingsnelis, bet labai svarbus – padaryk sau šventę. Ir Lietuvai. Ir tai pavyko.

 

Taip. Vis dėlto pasaulio čempionatas iki 20 metų – beveik suaugusiųjų sportas.  

 

Psichologinė įtampa dabar daug didesnė. Kol pats sportavai, kažkaip save nugalėdavai – įspraudei save į rėmus, padarei pirmą metimą ir viskas einasi. O čia – nežinomybė. Gerai mano kolegė Tatjana Krasauskienė (šuolininkės į aukštį Airinės Palšytės trenerė – aut. past.) sakė: „Nežinau, kas tokį darbą gali dirbti ir kokius pinigus už tokį darbą reikia mokėti“. Treneriui tenka didžiulė psichologinė įtampa. Įsivaizduokite: du metimai atlikti ir lieka trečiasis – arba tu padarai, arba ne...

 

Delegacija nedidelė, bet labai draugiška. Jeigu neklystu, mes dabar tarp Europos valstybių dalijamės 5–6 vieta. Tokiai mažai valstybei, kaip Lietuvai, tai labai gerai. O šventė buvo tokia: darote ką norite, bet netrukdote kitų tautų sportininkams dar dalyvauti varžybose. Galiu pagriti, kad apie antrą valandą visi buvo namuose.

 

Jeigu pavyks, dar dalyvausime vienose kitose komercinėse varžybose, nes slapta tikiu, kad Andrius dar gali švystelti 2 kg diską. O jeigu ne, rugsėjo mėnesį pradėsime ruošti kitų metų pasaulio čempionatui.

 

Manau, kad šitas vaikinas irgi yra varžybų žmogus. Praėjusiais metais pirmose savo varžybose pasaulio čempionate iki 18 m. jis iškovojo septintąją vietą. Tikėjausi, kad šiemet jis bus finale. Bet Mažvydą labai pribloškė kvalifikacinis normatyvas, kuris buvo aukštas kaip jokiose kitose varžybose iki šiol – 59, 40 m. Jis lygiai toks pats, kaip Mažvydo asmeninis rezultatas. Bet šis sportininkas unikalus tuo, kad šiemet savo asmeninį rezultatą pagerino net 10 m – pernai metė 49 m, šiemet – 59 m. Ir iki A.Gudžiaus pasiekto rekordo jam pritrūko mažiau nei pusės metro. Kitais metais vyks Europos čempionatas iki 20 m. Ir aš garantuoju, jis ir pats nori bei tiki, kad turės jo medalį.