Atsitiktinių praeivių olimpiadoje nebūna

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo olimpinėse žaidynėse startavo devyni mūsų šalies imtynininkai: Remigijus Šukevičius (57 kg), Ruslanas Vartanovas (52 kg), Ričardas Pauliukonis, Mindaugas Ežerskis, Mindaugas Mizgaitis, Svajūnas Adomaitis, Valdemaras Venckaitis, Aleksandras Kazakevičius ir Edgaras Venckaitis. Beje, M.Ežerskis yra savotiškas ilgaamžiškumo pavyzdys – šiuo metu šalies rinktinės vyriausiuoju treneriu dirbantis atletas dalyvavo trejose olimpinėse žaidynėse: Sidnėjuje, Atėnuose ir Pekine.
 

Svariausios pergalės – 2008 m. Mindaugo Mizgaičio ir 2012 m. Aleksandro Kazakevičiaus iškovoti olimpiniai bronzos medaliai. Dar trys imtynininkai pateko į olimpinius dešimtukus: Ričardas Pauliukonis (1996 m. – 9 vieta), Edgaras Venckaitis (2012 m. – 7 vieta) ir dusyk iki pjedestalo papėdės nukeliavęs M.Ežerskis (2000 m. – 8 vieta, 2008 m. – 7 vieta). 

Poolimpiniai metai buvo sėkmingi mūsų šalies imtynininkams. Pernai ir šiemet įvairių amžiaus grupių pasaulio ir Europos čempionatų medalių iškovojo „klasikai“ Mantas Knystautas, Kristupas Šleiva, Paulius Galkinas ir Romas Fridrikas. Vis tvirčiau tarp elitinių jaunųjų imtynininkių jaučiasi jau du medalius laimėjusi Danutė Domikaitytė, o Laurynas Damidavičius, tikėkimės, ilgam sudrumstė ramybę šalies laisvųjų imtynių padangėje. Vis dėlto skambiausias akordas šiemet nuskambėjo Taškente, kuriame Edgaras Venckaitis pasekė savo vyresniojo brolio Valdemaro pėdomis ir pasidabino pasaulio čempionato bronza. 

Džiaugdamiesi iškovotais medaliais nepamirštame žiūrime į ateitį. Kitąmet laukia pirmieji svarbiausi startai kovose dėl Rio de Žaneiro olimpinių kelialapių, todėl pats laikas pasvarstyti, kurie imtynininkai galėtų tapti olimpiečiais, rašo LTOK žurnalas "Olimpinė panorama".

Po sėkmingų imtynininkų startų Londone netrukus vėl teks kovoti dėl vietos po saule. Svajonei įgyvendinti atletai turės keturis progas. 2015 m. rudenį pasaulio linksmybių ir pramogų sostinėje Las Vegase vyksiančiose planetos pirmenybėse sportininkai kibs į atlapus, o patekusieji tarp šešių pajėgiausių užsitikrins ramų miegą iki pat Rio olimpinės fiestos. Tokių laimės kūdikių bus 108. 

Tenka pripažinti, kad Tarptautinis olimpinis komitetas kartu su Tarptautine imtynių federacija sugebėjo suplanuoti intriguojamą imtynių renginių maratoną. Tik įveikus kelių pakopų atrankos sistemą paaiškės laimingieji, kovosiantys dėl 18 medalių komplektų – 344 graikų-romėnų, moterų ir laisvųjų imtynių atstovai. 

„Atranką į olimpines žaidynes prisimenu kaip baisų sapną su pragaro motyvais, – prisipažįsta treneris Ruslanas Vartanovas. – Nėra abejonių, kad į žaidynes patenka patys pajėgiausi. Kartu su fiziniu krūviu nuolat slegia psichologinis spaudimas, kurį lemia ir įtampa dėl užsitęsusio svorio metimo. Vienu žodžiu, atsitiktinių praeivių pas mus neužsuka, nebent būna pamaloninami žaidynių šeimininkai ar keli egzotinių šalių atletai, kurie su vadinamaisiais vardiniais kvietimais prasmunka.“

2016 m. pavasarį vyks antrasis atrankos etapas – žemynų kvalifikaciniai turnyrai, po kurių paaiškės dar 144 olimpiečiai. Tiesa, norint įšokti į Rio link išplaukiantį laivą, Lietuvos atletams teks užimti ne žemesnę nei antrą vietą Europos kvalifikaciniame turnyre. 
 

Desertui – du pasauliniai atrankos turnyrai. Pirmajame žalia šviesa įsižiebs pirmajam vyrų rungčių trejetukui ir moterų imtynių finalininkėms, o lemiamame turnyre prie išrinktųjų prisidės į finalus patekę vyrai ir nugalėtojos moterys. Dar keturi kelialapiai bus įteikti Brazilijos imtynininkams, tiek pat bilietų į olimpines žaidynes atiteks trišalės komisijos sprendimu. Tik po tokio filtro paaiškės visi Rio de Žaneiro imtynių turnyro dalyviai – po 19–20 kiekvienos svorio kategorijos sportininkų.

Kaip ir ankstesniais metais, Lietuvos komandos smogiamoji jėga – graikų-romėnų rinktinė. „Klasikų“ branduolys – šeši tituluoti atletai: olimpinių žaidynių prizininkai A.Kazakevičius ir M.Mizgaitis, Europos čempionato bronzos medalio laimėtojas Laimutis Adomaitis, pasaulio jaunimo čempionas Vilius Laurinaitis bei pasaulio čempionatų prizininkai Edgaras ir Valdemaras Venckaičiai.
 

Ramiausias dėl savo vietos rinktinėje gali būti E.Venckaitis. Jis puikiai jaučiasi svorio iki 66 kg kategorijos grupėje, kurioje karaliauja bene penkerius metus. Šiemet Kaune vykusiame Lietuvos čempionate Edgaras nesivargino degindamas porą kilogramų ir gan lengvai įveikė visus svorio kategorijos iki 71 kg varžovus. Kaip ir kiekvieną kovotoją, Edgarą gali pristabdyti trauma ir jo meniškas charakteris.

„Gyvenime esu įpratęs viską daryti iš širdies. Ar dirbu, ar linksminuosi su draugais, ar panelę myliu – viską darau tik iš širdies“, – yra pripažinęs E.Venckaitis. Todėl vyriausiajam rinktinės treneriui, biologijos mokslų daktarui M.Ežerskiui teks paplušėti, kad treniruotėse prieš pagrindinius startus talentingas 28-erių metų atletas tinkamu metu pajustų laiko tėkmę ir dirbtų iš širdies. 

Prisipažinsiu, nustebino V.Venckaičio (75 kg) ryžtas grįžti ant imtynių kilimo. Dar neseniai jo paskutinis rimtas įrašas duomenų bazėje buvo 15 vieta 2012 m. vykusiame paskutiniame atrankos į Londono žaidynes turnyre Helsinkyje. Tąkart kuklus atletas nedaugžodžiavo, nesiteisino ir pasirinko trenerio kelią. Rodėsi, jo pasirinktos krypties nepakeis prieš pusantrų metų Čikagoje iškovota antra vieta Jacobo Curby turnyre. „Vieną kovą geru tempu atlaikau. Kitose imtyse pradedu plaukioti. Trečioje imtyje vaizdai akyse žaliuoja. Bet kelionėje pamankštinau kaulus, pasižvalgiau po miestą, pabendravau su bičiuliais. Pramoga“, – grįžęs pasakojo Valdemaras. 

Tuomet atrodė, kad jo sprendimas baigti karjerą – galutinis ir nekeičiamas. Tačiau du įvykiai viską apvertė aukštyn kojom. Brolio laimėta pasaulio čempiono bronza suvirpino atleto širdį. „Jis salėje aria kaip arklys, – prieš porą mėnesių mestelėjo M.Ežerskis. – Manau, pasaulio kariškių čempionate iškovota bronza galutinai lėmė jo apsisprendimą. Jam pasiekti sportinę formą nėra sudėtinga. Jis patyręs, užgrūdintas kovotojas, jau įrodė, kad gali laimėti Europos ir pasaulio čempionatų medalius. Dabar jam reikia grįžti ten, iš kur jis nebuvo išėjęs. Valdemaras kiekvieną dieną dirba salėje, tereikia tinkamai paskirstyti krūvius, o kovotojo instinktai juk niekur nedingo. Jam vėl patinka didysis sportas ir, svarbiausia, jis nejaučia psichologinio spaudimo, yra pailsėjęs. Iš Valdemaro nieks nieko nereikalauja. Jis žino, kad turi darbą, būrį vaikų, kurie kasdien laukia tituluoto trenerio“, – taip apie savo bendražygį sako treneris.

Didžiausias galvosūkis – kovotojų iki 85 kg A.Kazakevičiaus ir L.Adomaičio priešprieša. Lietuvos olimpinio sporto centro auklėtiniai Aleksandras ir Laimutis prieš vienuolika metų Rusijoje vykusiame Europos jaunių čempionate iškovojo auksą ir sidabrą, taip galutinai paneigdami mitą apie neva antžemiškas antropologines Kaukazo ir Artimųjų Rytų tautų galias bei ypatingus jų gebėjimus kautis ant imtynių kilimo. „Tai lūžis Lietuvos imtynių istorijoje. Tai nėra vienetinė pergalė. Sistema pradėjo veikti. Po šių pergalių pasipils dar daugiau laimėjimų, nes mūsiškiai pajuto pergalių skonį. O jis labai saldus“, – džiūgavo tuometis rinktinės treneris Grigorijus Kazovskis. 

Po Londono, kuriame Aleksandras tarp svorio kategorijos iki 74 kg imtynininkų liko trečias, vilnietis „paleido“ svorį ir davė sau žodį daugiau nesižvalgyti atgal. „Kiek save prisimenu, vis metu ir metu kilogramus. Suskaičiuokim: viena treniruotė sudegina apie porą kilogramų. Tokių treniruočių – bent šešios per savaitę. Per olimpinį ciklą išlieju mažiausiai dvi tonas prakaito. O kur dar specialios dietos ir krūviai prieš svarbiausias varžybas? Ne kartą teko ir dešimties kilogramų atsikratyti. Pavargstu vien nuo minties, kad vėl teks kramsnoti liesą vištieną ir skanauti dar liesesnį sultinį. Ypač jei šalia M.Mizgaitis doroja kvapnų jautienos kepsnį“, – šmaikštauja humoro nestokojantis olimpinis prizininkas. 
 

L.Adomaičio sportinis kelias buvo daug žadantis. Atletas tarsi gimęs imtynėms. Dėl tvirto stoto jis, regis, ant sprando lengvai iškeltų arklį su visu vadeliotoju. Psichologiškai tvirtas atletas įvaldė tuziną originalių techninių veiksmų, o išorinė ramybė tapo jo vizitine kortele. Tiesa, pasak specialistų, ši savybė Laimučiui neretai pakišdavo koją. „Jis kaip meškinas po žiemos. Prabudimo procesas per ilgas ir dažnai nelieka laiko nušvitimui. Laimutį reikia anksčiau žadinti ir nuteikinėti kovai. Ypač dabar, kai imtynių taisyklės reikalauja didelio tempo ir dinamikos“, – sako federacijos viceprezidentas Giedrius Dambrauskas. Nepaisant kai kurių netikslumų dvikovų metu, Laimutis yra vienas pagrindinių įvairių varžybų favoritų. Naujausias pavyzdys – švari pergalė šių metų Europos čempionate prieš natūralizuotą iranietį, dukart pasaulio vicečempioną Samaną Tahmasebį iš Azerbaidžano. 

Kas liks namie, o kas skris į Braziliją, į Rio de Žaneirą? Į šiuos klausimus turės atsakyti patys sportininkai. Aleksandrui Rio de Žaneiro būtų trečiosios olimpinės žaidynės, o Laimučiui iki šiol vartai į žaidynes užsidarydavo prieš pat nosį. Kas nugalės – olimpinė patirtis ar olimpinis alkis, paaiškės netrukus. Pirmoji komandos draugų akistata ne už kalnų – daug kas spręsis 2015 m. sausio 10–11 d. Vilniuje vyksiančiame Lietuvos imtynių čempionate. „Į situaciją žiūrėsim kompleksiškai. Nemanau, kad vienas pralaimėjimas nulemtų pasirinkimą kurio nors naudai, stebėsime pasirengimo visumą, analizuosime varžovus, bet kad ir kaip būtų, sprendimą teks priimti. Tokie sprendimai yra sunkiausi trenerių gyvenime“, – neslepia M.Ežerskis.

Olimpinės atrankos varžybų svorio iki 98 kg imtyse jėgas išmėgins 2012 m. pasaulio jaunimo čempionas V.Laurinaitis. Pernai buvusiam joniškiečiui su įtvaru teko praleisti beveik metus – Kazanėje vykusioje universiadoje Viliaus koja įstrigo atliekant ridenimą turkui Suleymanui Dimerci. „Sunku kovoti, kai reikia saugoti koją. Viskas žmogiška, savisaugos instinktas. Reikia laiko, kad Vilius priprastų. Bet jis po truputį lipa į viršų ir ima rinkti taškus bei kolekcionuoti pergales. Vasarą Dortmunde Vilius parklupdė rumuną Aliną Alexucą-Ciurariu – tą patį, kuriam aš pralaimėjau paskutinę lemiamą atrankos į Londoną turnyro kovą“, – pabrėžia M.Ežerskis.

M.Mizgaitis – vyriausias ir daugiausiai patirties turintis rinktinės narys. Tikrasis sunkiasvorio olimpinis kelias prasidėjo Pekine. Mindaugas lemiamoje imtyje gerai pažįstamą Yannicką Szczepaniaką nuleido ant žemės ir pasidabino istorine bronza. Nuo triumfo Kinijoje praėjo šešeri metai. Per tą laiką M.Mizgaitis spėjo užkopti ant bronzinės Europos čempionato pakylos ir džiaugtis svariomis pergalėmis solidžiuose turnyruose. Tačiau buvo momentų, kuriuos Mindaugas, ko gero, norėtų ištrinti iš atminties. Ypač įsirėžė pralaimėjimai šių metų pasaulio ir Europos čempionatuose. „Skaudu, žinoma, kad skaudu. Su švedu Johanu Eurenu kovojau lygiai (rezultatas 0:0, bet teisėjų nuomone pergalė buvo skirta didesnį aktyvumą rodžiusiam švedui – aut.), o imdamasis su ukrainiečiu Aleksandru Černeckiu padariau nelemtą klaidą. Jei tai būtų įvykę paprastame turnyre, nebūtų taip apmaudu. Pasaulio kariškių čempionate jam nepalikau šansų. Nenoriu prisiminti nesėkmių, reikia irtis į priekį“, – numoja ranka sunkiasvoris.

„Sutinku, kad kalbant apie šių metų pasirodymus nederėtų daryti kategoriškų išvadų. Mindaugas yra lyderis. Jis dar neišnaudojo visų savo galimybių. Manau, M.Mizgaičiui koją pakiša varžybų rūšiavimas į svarbias ir nesvarbias. Jam dar reikia suvokti, kad visose kovose reikia kautis visa jėga, – nesėkmių priežasties ieško M.Ežerskis. – Ypač kai į nugarą kvėpuoja jaunas ir ambicingas M.Knystautas. Mes – ne profesionalūs boksininkai, kuriems po kovos reikia daug laiko atsigauti. Kovoji, krenti, keliesi ir sukandęs dantis vėl veržiesi pirmyn. Toks mano požiūris ir to paties reikalauju iš atletų.“

Susidomėjimas moterų imtynėmis padidėjo po to, kai jos buvo įtrauktos į 2004 m. olimpinių žaidynių programą. Šį istorinį momentą mūsų šalies treneriai pražiopsojo, o moterų imtynių sistemą nuo nulio teko kurti keliems entuziastams. Jų pastangos nebuvo bergždžios. Suburtose sportinėse grupėse sužibėdavo vienas kitas perliukas, tarp kurių išsiskyrė iš Troškūnų atvykusi D.Domikaitytė. Kai žavinga mergaitė iš varžybų ėmė parsivežti medalių, treneriai pradėjo kurti ambicingus planus. „Matėme, kad Danutė nepėsčia, bet jos laimėjimai pranoko net mūsų optimistinius lūkesčius, – neslepia džiaugsmo imtynininkių rinktinės treneris Aivaras Kaselis. – Dabar visos kortos sukrito palankiai: TOK sprendimu olimpinėse žaidynėse vyrai merginoms „padovanojo“ net du medalių komplektus, todėl smarkiai padidėjo galimybės tiems, kurie laiku spėjo įšokti į traukinį.“
 

Apie patekimą į Rio A.Kaselis kalba atsargiai. „Žinoma, kad svajojame. Ne tik svajojame, bet ir galime, – neabejoja A.Kaselis. – Šiaulių universiteto pirmakursė – ne naujokė imtynių pasaulyje. Pasaulio ir Europos jaunimo čempionatų prizininkė vis drąsiau jaučiasi suaugusiųjų grupėje. Pergalė žemyno čempionate Vantoje prieš patyrusią armėnę parodė, kad Danutės ketinimai rimti. Norime pateikti staigmeną“. 

Pasakodamas apie savo auklėtinę treneris vis pamini, kad Danutei trūksta lygiavertės treniruočių partnerės Lietuvoje. „Dabar gyvename ant ratų ir ieškodami partnerių blaškomės po Europą: Švediją, Suomiją, Lenkiją, Vokietiją, Baltarusiją, Ukrainą. Nors tokie vojažai vargina, tačiau tai kartu ir galimybė „pačiupinėti“ geriausias pasaulio imtynininkes. Manau, mūsų triūsas nėra beprasmis. Mes aukštai keliame savo kartelę ir tikiuosi, kad Danutei pavyks ją įveikti“, – mįslingai mirkteli treneris.