Superklubas Lietuvai - būtinas

Šiemet Lietuvos rankininkių svajonės neišsipildė. Nei vyrų, nei moterų rinktinės į finalinius pasaulio pirmenybių etapus nepateko.

Vyrų rinktinė iki finalinio turnyro buvo per žingsnį, bet atkrintamosiose varžybose nusileido stipriai Rusijos komandai. Naują, atrankos į Europos pirmenybes, etapą komanda taip pat pradėjo nesėkmingai – pralaimėjimais Danijos ir Baltarusijos ekipoms.

Moterys grupės turnyrą žaidė Čekijoje ir užėmė antrą vietą, į atkrintamąsias rungtynes praleidusios šeimininkes.

Bet Lietuvos rankinio federacijos (LRF) prezidentas, Lietuvos moterų rinktinės ir Kauno „ACME-Žalgiris“ komandos vyr. treneris Antanas Skarbalius, žvelgdamas į 2014-uosius, mato ir poslinkių į gerą.

Įvertinkite 2014-uosius. Ar buvo jie geri Lietuvos rankiniui?
Nelabai. Juk mes šiais metais norėjome, kad vyrai patektų į pasaulio čempionatą. Atkrintamosioms pakliuvo rusai. Nepavyko. Moterys neseniai neįveikė čekių. Irgi nepateko. Jaunimo komandos irgi. Vienos jų sužaidė geriau, kitos – blogiau, bet į finalinius didžiųjų turnyrų etapus nepateko.  Vienintelės – 1996-aisiais gimusios merginos, kurioms buvo suteikta galimybė dalyvauti „European Open“ turnyre. Užėmė 14-ąją vietą. Tai jau šis tas, nes rungtyniavo su Europos geriausiomis.

Tiek – apie rezultatus. Bet jei kalbėsime apie kitą mūsų veiklą, per šiuos metus buvo gana žymių poslinkių. Pirmiausia mes pasiekėme, kad rankinio bendruomenė būtų labiau įtraukta į vadovavimą rankiniui. Ji susibūrė į federacijos komisijas dirbti, siūlyti sprendimus, kuriuos tvirtintų LRF Vykdomasis komitetas arba konferencija. Tai yra labai svarus pokytis. Kitas dalykas – mes sukūrėme regionines rinktines: Žemaitija, Aukštaitija, Centras, Dzūkija.

Kam to reikia?
Visų pirma, mes jungiame ne suaugusiuosius, jaunimą, jaunius ir jaunučius. Vaikui, kuris nepatenka į savo amžiaus šalies rinktinę, regioninė rinktinė – didelė paskata. Tvarka ten tokia: sukviečia regiono komandas, surengia turnyrus, pamato, kas tinka į regiono rinktinę ir tada varžosi jau regionų komandos. Vaikams tai motyvas treniruotis.

Dar ką reikia paminėti, tai, kad reikėtų nusilenkti Lietuvos premjerui, kuris liepė atkurti sporto vidurines mokyklas Panevėžyje ir Šiauliuose. Mes ten turime po grupę. Panevėžyje – vyrukai, o Šiauliuose – merginos. Ten mokysis gabiausieji, geriausieji. Daliai tai yra vienintelė galimybė pakelti meistriškumą. Įsivaizduokite, kad to rankininko rajone nėra  bendraamžių komandos. Tada treniruotės yra nepilnavertės, vaikui nėra konkurentų ir jo meistriškumas netobulėja.

Sutvarkėme visus dokumentus, kad Europos rankinio federacija (EHF) pripažintų mūsų trenerių rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo sistemą ir dabar Lietuvos treneriai gali vykti dirbti į bet kurią Europos šalį ir kvalifikacija, kurią jie turi čia, bus pripažįstama.

Susitarėme rengti berniukų turnyrus kartu su baltarusiais, estais ir latviais, mergaičių – su Baltarusija, Lenkija ir Slovakija. Bus rengiamos bendros šių šalių lygos, kur mūsų jaunimas įgis varžybinės patirties.



Vyrų rinktinei trenerį radote. Juo tapo Artūras Juškėnas. Ar ieškote trenerio moterų rinktinei?
Dabar Artūras Juškėnas treniruoja ir Klaipėdos „Dragūną“ ir Lietuvos vyrų rinktinę. Logiška – „Dragūnas“ penkis metus iš eilės yra Lietuvos čempionas, jo žaidėjų rinktinėje daugiausia. O moterų... Aš esu pasirašęs sutartį iki 2016-ųjų metų liepos 31 dienos. Aš įsipareigojau, pakviečiau žaidėjas, negaliu apgauti ir pabėgti. Aš ieškau, kas mane pakeistų kitose pareigose. Jau dabar yra metai, kaip esu LRF prezidentas, nors žmogaus į šią vietą ieškojome per visus kanalus. Ir toliau ieškosime, nes turime surasti prezidentą. Mums reikia federacijos prezidento. Tą darbą, kokį reikia daryti rankinio ekspertams, mes atliksime, bet prezidentas neturėtų būti Skarbalius. Turėtų būti kitas. Mano, LRF prezidento strateginė kryptis – surasti naują LRF prezidentą.

Be LRF prezidento, Lietuvos moterų rinktinės vyr. trenerio pareigų, dar treniruojate ir Kauno „ACME-Žalgirį“. Kalbama, kad surenkate į šia komandą perspektyviausias merginas ir neturite rimtų konkurenčių?
Į „ACME-Žalgirį“ atėjau prieš penkerius metus. Prieš tai dvejus metus ši komanda buvo Lietuvos pirmenybių prizininkė. Vėliau rėmėjai negalėjo remti ir komanda subyrėjo, dvejus metus iš eilės buvo penktoje vietoje. Tada Skarbaliui pavyko padaryti, kad jau trečią jo treniravimo sezoną „ACME-Žalgiris“ būtų antras, o ketvirtą ir penktą sezoną -  čempionas. Man tos komandos niekas neatnešė ant lėkštutės, jos nesurinko, jos, tokios, kokia ji yra dabar, nesukūrė. Pačiam reikėjo surasti rėmėjus. Tai lygiai tą patį gali daryti ir visi kiti treneriai.

Ar „Žalgirį“ galima laikyti Lietuvos moterų superklubu? Ir ar superklubo idėja Lietuvos moterų rankiniui būtų naudinga?
„Žalgiris“ nėra superklubas. Bet superklubo idėja, mano nuomone, Lietuvai yra būtina. Tokį modelį padarė Juodkalnija. Ir jau dabar ji yra Europos čempionė ir Londono olimpinių žaidynių sidabro medalininkė. Tokiose šalyse, kaip Juodkalnija ar Lietuva, kito pasirinkimo ir nėra. Ir vyrų rankinyje, beje – taip pat. Mes turime teisę penkioms moterų ir penkioms vyrų komandoms dalyvauti Europos taurių turnyruose. Tos komandos ten dalyvautų, jeigu jos būtų profesionalios. Tada superklubo klubo idėja neturėtų prasmės. Bet kadangi dabar Lietuvoje nėra nė vienos profesionalios komandos, kito varianto, kaip kurti superklubą, nematau. Geriausia, mano manymu, būtu taip, kaip būdavo SSRS čempionato laikais. Geriausi žaidėjai SSRS čempionate rungtyniavo „Granite“, „Eglėje“, „Žalgiryje“, o Lietuvos pirmenybėse atstovaudavo įvairioms komandoms. Ir dabar būtų galima tą padaryti.

Kodėl dabar taip nėra ir ar tam pritartų tarptautinės rankinio organizacijos?
Sudėtinga susitarti su kolegomis. O iš tarptautinių federacijų priešpriešos tam nebūtų. Mūsų šalis maža ir mūsų rankinis nėra elitinio lygio.