Patriotiškumo lietuvius moko italas

 
26 metų italas Gian Luca Demarco jau pažįstamas visai Lietuvai – vaikinas žaibiškai tapo žinomas po pirmojo mūsų biatloninkės Dianos Rasimovičiūtės starto Vankuverio olimpinėse žaidynėse, kurį jis komentavo drauge su Tautvydu Meškoniu. „Dabar jau žinau, kad mergų trenerio nėra, o yra moterų treneris“, - juokdamasis lietuvių kalbos pamoką,  išmoktą tiesioginiame eteryje, dėsto italas. 
 
Jeigu nematys – nemylės 
 
Idėja komentuoti biatlono varžybas kilo pačiam G.L.Demarco. „Pas mus Italijoje visada komentuoja dviese: vienas – komentatorius, kitas – techninis sporto šakos žinovas. Taip ir kilo ši idėja. Ir man atrodo, mes pataikėme“. Taigi viešųjų ryšių akcija, kaip būtų galima pavadinti šią idėją, pavyko. Tai liudija ir šeši interviu, kuriuos Gian Luco davė per savaitę. Šis buvo – jau septintasis. „Jeigu žmonės mūsų nematys, niekada mūsų nemylės, jeigu nemylės, niekda neturėsime normalaus gyvenimo“, - įsitikinęs vaikinas.
 

 
Gian Lucui komentuoti sporto varžybas yra tekę anksčiau. Tačiau tą jis darė ne TV eteryje, o pačiose varžybų – biatlono, alpinizmo, kalnų slidinėjimo – vietose. Ir ne lietuviškai, o itališkai gimtojoje Italijoje. Tiesioginis TV eteris jam buvo naujiena. Bet patirtis buvo labai įdomi, nors prieš debiutą TV eteryje, prisipažįsta, jaudinosi smarkiai. Iš to jaudulio ir lietuviškos galūnės, kurios pasak paties Gian Luco, yra „neįmanomos“, dar labiau painiojosi.
 
„Norėjau pasakyti gražiai, kad nieks nesupyktų, o neišėjo – buvo dar blogiau nei normaliai“, - šypsosi. Prieš eterį Gian Luca specialiai pasimokė linksniuoti žodį „žmonės“. „Reikia sakyti „žmonės“, „žmonių“ ir taip toliau, o man vis išeina „žmogų“. Po pirmų varžybų man visi sakė, kad mergų treneriai neegzistuoja – čia buvo geras, žinau“, - pats juokiasi vaikinas, kurio nuoširdumas greitai paperka. O vietoj šovinių italui kartais išeina pasakyti „patronai“: „Netyčia – aš rusiškai visiškai nemoku, bet dirbu su treneriu V.Korčiaginu, jis baltarusis, mes turime susišnekėti, tai vienas žodis rusiškai, kitas lietuviškai. Kartais įdomiai išeina“.
 
Po komentavimo, nors ir buvo įspėtas geriau to nedaryti, italas viename lietuviškame naujienų portale vis dėlto užmetė akį į komentarus apie savo debiutą. „Iš tikrųjų klydau... Bet nepykau – aišku, kad aš netobulas. Man gaila, aš pasistengsiu. Noriu tobulinti lietuvių kalbą. Bet kursai kainuos pinigų, kurių aš dabar neturiu, kainuos ir laiko. O laiko aš iš viso neturiu, nes reikia rūpintis komanda, reikia prižiūrėti verslą, kuris padeda komandai. Tai sunkus darbas. Nesimokau ne dėl to, kad nenoriu ar kad esu studiavimo priešas. Ne“, - pasiteisina Gian Luca. 
 
„Serga“ už Lietuvą
 
Komentatoriaus duonos paragavęs vaikinas sako, kad lietuvių ir italų komentavimo maniera skiriasi. Be abejo, tai lemia ir skirtingi charakterių bruožai, kultūrinės tradicijos. „Aš negalėčiau komentuoti vienodu lygiu balsu. Prisimenu, kaip Turine galėjome matyti visus komentatorius. Mačiau, kaip prancūzų komentatorius atsikėlė nuo kėdės ir verkė: „Davai, davai, važiuok!..“ Tu negali komentuoti, jeigu nesergi už tą žmogų. Aš negalėčiau komentuoti Lietuvoje, jeigu nestočiau už Lietuvą. Jeigu palaikyčiau Italiją, būtų nemandagu ir nesąmonė“, - dėsto temperamentingasis italas, kuris taip pat temperamentingai per visas varžybas ne tik pats palaikė Lietuvos biatlonininkę Dianą Rasimovičiūtę, bet tą ragino daryti ir visus lietuvius.
 
„Esu antrasis, arba „rėkiantis“, treneris – būnu trasoje ir esu tas, kuris aprėkia, duoda gėrimo ir pasako, ką reikia daryti. Ir jeigu, kaip pasaulio jaunimo čempionate Tomas (Kaukėnas – aut. past.) eina ketvirtas, o italas už jo – aš į italą nežiūriu, o Tomą aprėkiu, kad tik aplenktų italus. Tai normalu. Kitaip negali būti. Reikia rodyti mūsų sportininkams, jaunimui, kad reikia karštai mylėti savo tautą. Tu niekada nelaimėsi olimpiados, jeigu nemylėsi savo rinktinės, savo šalies. Jeigu italas laimi kokias nors varžybas, jis visada dėkoja Italijai, verkia, dėkoja, kad ten galėjo būti – dalyvauti olimpinėse žaidynėse su Italijos vardu dėkinga. Tai didelė garbė. Reikia, kad taip pat būtų ir Lietuvoje, kitaip rezultatų bus labai sunku pasiekti“, - aiškina G.L.Demarco. Beje, grįžtant prie komentavimo. Lietuvoje italo Gian Luco balsą galima kas antrą penktadienį nuo 10 iki 12 val. išgirsti ir per „Marijos radiją“, kur jis veda laidą jaunimui. 
 
Ryšiai užsimezgė Turine
 
Tad kas gi tas Gian Luka Demarco ir kaip jis atsidūrė Lietuvoje? Jau beveik dvejus metus Lietuvoje gyvenantis italas Lietuvą atrado dar prieš penketą metų, kai atvyko į Kauną savanoriškai padirbėti viename socialiniame projekte su vaikais ir jaunimu. Tąkart vaikinas mūsų šalyje praleido šešis mėnesius. Kitas jo ir lietuvių susitikimas įvyko per Turino olimpines žaidynes – Gian Luca tapo Lietuvos olimpinės delegacijos asistentu. Nuo tada ir prasidėjo glaudus bendradarbiavimas su Lietuvos sporto šeima.
 
2007 m. jis buvo Lietuvos rinktinės asistentas universiadoje Turine. Po to jam bendradarbiauti pasiūlė Lietuvos biatlono federacijos prezidentas Arūnas Daugirdas. „Į Lietuvą grįžau dėl Arūno Daugirdo, su kuriuo mes pradėjome įgyvendinti projektą dar Turino olimpinėse žaidynėse. Pamačiau, kaip ši federacija stengiasi, po truputį įsimylėjau šį projektą ir pačius sportininkus, kaip komandą“, - pasakojo pašnekovas. Kai jam pasiūlė keltis gyventi į Lietuvą ir dirbti čia, netikėtai iškilo problemų jo šeimoje, dėl to pasiūlymo G.L.Demarco turėjo atsisakyti ir likti gimtojoje Italijoje. „Maniau, baigėsi darbas su Lietuva“, - kad toks šansas pasitaikys du kartus, vaikinas netikėjo. Tačiau šansas pasikartojo lygiai po metų ir kai Lietuvos biatlono federacija italui darkart pasiūlė bendradarbiauti, jis atvyko į Lietuvą. 
 
Pagrindinis baras – vadyba
 
Šiandien italas G.L.Demarco rūpinasi Lietuvos biatlono rinktinėmis ir parama joms. Tomas Kaukėnas, Midaugas Kavoliūnas, Rokas Suslavičius, Karolis Dambrovskis – tai jo komanda, kurią jis, kaip antrasis treneris lydėjo, ir į varžybas. „Bet dabar treneriu dirba buvęs sportininkas Karolis Zlatkauskas, yra Viktoras Korčaginas – trenerių yra pakankamai. Mes su Arūnu pradėjome koncentruotis į paramą ir materialius dalykus – aprangą, maisto papildus, kad mūsų komanda galėtų normaliai gyventi ir būti lygi su kitomis. Tai labai svarbu, nors Lietuvoje tai padaryti truputį sunku. Per mano pažįstamus Italijoje radome firmą, kuri norėjo investuoti į šį projektą, nes žino mane, žino, kaip dirbu, susipažino su Lietuva, Lietuvos biatlonininkų rezultatais. Po truputį pradėjo labiau sektis“.
 
Iš Volpjano miestelio, įsikūrusio 15 km nuo Turino, į Lietuvą atkakęs Gian Luca apgailestauja, kad dėl rėmėjų paieškos, teko palikti biatlono komandą ir pačią Ignaliną, kurioje gyveno pusmetį, ir persikelti į sostinę, kur sukasi verslo reikalai ir kur Gian Luca, ieškodamas paramos biatlono rinktinei, pradėjo ir savo verslą. „Iš tikrųjų A.Daugirdas yra mūsų „mintis mašinėlė“ - jis turi labai daug ir gerų minčių. Kiekvienas turime savo idėjų, po to sėdame jas ir aptariame“.
 
Buvęs kalnų slidininkas ir ėjikas
 
Pats Gian Luca biatlono niekada nekultivavo. Jis – buvęs kalnų slidinininkas ir... sportinio ėjimo atstovas. Kaip suderinti šias sporto šakas, kuriomis italas užsiiminėjo ne priklausomai nuo sezono, bet lygiagrečiai ištisus metus? „Buvo truputį sunku, - šypsosi. - Bet pagrindinė mano sporto šaka buvo ėjimas“. Gian Luca buvo Italijos jaunimo rinktinės narys, tačiau į profesionalųjį sportą neperėjo – reikėjo pinigų vieneriems metams, kad galėtų išvažiuoti treniruotis pas rinktinės trenerį. „Nebuvo, kaip manęs išlaikyti – ne tokia turtinga mano šeima. Ir svajonė baigėsi“. Taip po 14 metų sportavimo su aktyviu sportu G.L.Demarco atsisveikino.
 
Paklaustas apie išsilavinimą, italas šypsosi: „Na va, čia sunku jau paaiškinti“. Ir vis dėlto bando aiškinti: „Studiavau ne sportą, nes Italijoje treneriu netapsi tik su universitetiniu išsilavinimu – reikia dar lankyti federacijų kursus. Baigęs universitetą tu esi bendras sporto specialistas, bet ne federacijos treneris“. Pats Gian Luca baigė lengvosios atletikos ir kalnų slidinėjimo federacijų kursus. O Italijoje universitete jis įgijo tarptautinio bendradarbiavimo ir socialinių, ekonominių ar politinių projektų šalyse, kur yra problemų, rengimo specialybę. 

Kalba „žiauri“
 
Lietuvių kalbos italas pramoko su vaikais, dirbdamas Kaune prieš penkerius metus. Su lietuviais bendraudamas toliau, išmoko ir lietuviškai šnekėti. „Aš nestudijavau lietuvių kalbos. Dabar, man atrodo, reikės. Toliau be gramatikos neįmanoma“, - šypsosi. Sunki lietuvių kalba? „Žiauri“, - rimtai atsako. Ne visi lietuviški žodžiai italui iš karto pasidavė. Su kai kuriais jis „kariauja“ iki šiol. Pvz.., iš pradžių jam niekaip nepavyko ištarti „tarp kitko“.
 
„Bet dabar išeina“, - gražiai taisyklingai tariamus šiuos žodžius išgirdau pati. O štai toks reikalingas žodis „persekiojimas“ jam nepasiduoda iki šiol. „Per-si-ki-i-mo lenktynės“, - bando skemenuoti. Sunku. „Sunkūs buvo techniniai biatlono žodžiai. Kai treneriui reikėdavo paaiškinti fizinį pratimą, iš pradžių buvo neįmanoma – reikėdavo piešti, rodyti. Sabaliauskas (Stanislavas Sabaliauskas – vyr. rinktinės treneris – aut past.) sėdėdavo vakarais su manimi ir aiškindavomės, kas ką reiškia. Ką reiškia pilvo presas, buvo sunku suprasti. Aš žinojau itališkai, bet norint paaiškinti kitiems reikėjo viską rodyti. Treniruotės pabaigoje būdavau mirštantis – viską reikėjo rodyti“, - juokiasi italas, kuriam teko padirbėti ir fizinio parengimo treneriu. 
 
Medaliai – po ketverių metų
 
Kiek laiko italas Gian Luca liks mūsų šalyje, atsakyti negali ir pats: „Aš dar pats sau neatsakiau į šitą klausimą. Žinau, kad reikia vykdyti šį projektą, kad į jį investavau savo gyvenimą ir netgi pinigų. Tai yra bendras projektas – yra daug gerų žmonių, kurie pradėjo dirbti kartu, stengiasi, skyrė savo finansų, laiko, meilės – visko“. O gal Lietuvoje laiko mergina? „Dar ne. Dabar man net gėda, nes visi žurnalistai parašė, kad dar neturiu merginos, kaip kažkoks nevykėlis, - juokiasi. - Bet iš tikrųjų atvažiavau čia ne dėl merginos. Merginų yra ir Italijoje. Yra gražių čia, bet ir Italijoje yra labai daug gražių. Man buvo žymiai paprasčiau Italijoje, nes vienoda kultūra, kalba vienoda“, - dėsto pašnekovas.
 
Gimtosios Italijos italas, gyvendamas Lietuvoje, labai pasiilgsta. O labiausiai jam trūksta mūsų krašte itališkų šypsenų. „Gražiausia vieta Lietuvoje yra prie Baltojo tilto, kai žmonės po darbo eina ten pasėdėti. Ten pamatysi tikrus lietuvius – linksminasi, šypsosi, šnekasi vienas su kitu. Į darbą eina visi pikti – lyg padarę kažką blogo“.
 
O kas Lietuvoje patinka labiausia? Pagalvojęs atsako: „Mano komanda“. Ir paklaustas, ar tiki, jog Lietuvos biatlonininkai kada nors iškovos medalių, nukerta: „Ne kada nors – po ketverių metų. Jeigu Tomas turės normalias sąlygas, jis laimės. Jeigu ne jis – Mindaugas taps medalininku, jeigu ne Mindaugas – Karolis Dambrovski. Dar yra jaunesnių, auga pamaina. Tik viena viena problema – mes nesudarome sąlygų sportininkams. Reikia pakeisti mūsų kultūrą. O italai ką laimėjo? - staiga grįžta prie tebevykstančių olimpinių žaidynių. – Penkiasdešimtukai? Aš žinau, kokie pinigai ten yra ir kokios sąlygos. Ir Michela Ponza yra žymiai stipresnė už Dianą, bet vis tiek nieko nepasiekė ir yra daug toliau nuo Dianos. Vokietės yra už Dianos – tai neįtikėtina, nes vokiečių biatlono komanda yra geriausia pasaulyje! Reikia, kad būtų ir sportininko noras. M.Nuener norėjo laimėti – iš jos veido matėsi, kad šitas žmogus nesustos, kad jis nori į priekį. Mano darbas nėra tik treniruoti. Mano darbas – ir kalbėti su sportinikais, duoti suprasti, kad sportuoti sunku ir jam reikia aukoti savo gyvenimą. Bet tu turi norėti. Jeigu nori laimėti medalį – sportuok, jeigu nieko nenori – mesk sportą dabar“, -  sako italas.