Lietuvoje brendo, už Atlanto tobulėja

 
Vilniaus vandensvydininkų treneris Liudas Putrimas, 1994 m. pasitraukęs iš trenerio darbo ir po ketverių metų vėl į jį sugrįžęs, gali džiaugtis, kad jo grupėje atsirado talentingas sportininkas – Edgaras Asajavičius, dabar žaidžiantis Los Andželo „LMU Lions“ studentų komandoje ir 2009 m. patekęs į geriausių NCCA vandensvydininkų dešimtuką.
 

E. Asajavičiaus ir ieškoti nereikėjo – vandensvydį puikiai žaidžia jo tėvas, daugkartinis Lietuvos čempionas Anatolijus Asajavičius. Jis ir norėjo, kad jo pėdomis sektų ir dešimtmetis sūnus Edgaras. Anatolijus atėjo pas savo trenerį L. Putrimą ir tarė: „Treneri, arba sugrįžtate į vandensvydį ir jums atiduodu savo sūnų, arba jį nukreipiu į krepšinį.“
 
Treneris L. Putrimas sugrįžo. Edgarui vandensvydis iš karto patiko, šio trenerio grupėje vilnietis treniravosi iki 18 metų. Dabar apie tėvą ir sūnų Asajavičius treneris sako: „Vienas buvo geras, o kitas – dar geresnis. Tėvas savo laiku (1984–1994 m.) buvo geriausias Lietuvos vandensvydininkas, buvo kviečiamas į SSRS rinktinę ir į SSRS profsąjungų rinktinę, o sūnus žengė dar toliau.“ 
 

 
„Kai Kauno „Banga“, žaidusi SSRS čempionato pirmojoje lygoje, subyrėjo, vandensvydininkai pabiro po platųjį pasaulį. Vieni išvažiavo į Slovakiją, kiti – į Vengriją, o aš – į Suomiją, kur rungtyniavau penkerius metus (1990–1995 m.). Vėliau su suomiais pradėjau savo verslą ir grįžau į namus, žaisti rungtynių važinėdavau savaitgaliais“, – sako A. Asajavičius. Tėvas ir sūnus pratybas lankė vienu metu. 2007 m. jie abu tapo Lietuvos čempionais, komandai tada vadovavo L. Putrimas. Tėvas ir sūnus Asajavičiai vandensvydį žaidžia iki šių dienų: Anatolijus – kaip mėgėjas Lietuvoje veteranų komandoje, o 20-metis Edgaras Amerikoje atstovauja Los Andželo studentų rinktinei. Per Edgaro atostogas jie trise lankėsi „Sporto“ redakcijoje, tada ilgėliau ir pasišnekėjome.
 

Edgarai, ar tai tavo tėvo įtaka, kad pasirinkai vandensvydį ir metei krepšinį?
Taip, tėvas mane visą laiką vertė sportuoti. Iš pradžių dar abejojau savo sprendimu krepšinį iškeisti į vandensvydį, tačiau kai buvo sudaryta komanda, atsirado draugų ir interesas treniruotis. Treniravausi ir su tėvu, žaisdavome kaip priešininkai, kartais rungtyniaudavome skirtingose komandose. Patekau į Lietuvos vaikų, jaunių ir jaunimo rinktines, vėliau atstovavau „Vandenio“ klubui. Savo amžiaus grupėse buvau aukščiausias žaidėjas (1,95 m). Nemažas mano pranašumas ir tas, kad esu kairiarankis. Žaidžiu kaip dešiniojo krašto puolėjas. Vandensvydį žaidžia ir mano 14-metis brolis Aurimas, jį treneris L. Putrimas išmokė plaukti ir dabar jis atstovauja Lietuvos jaunučių vandensvydžio rinktinei. Kaip sako mano tėtis, treneris L. Putrimas buvo tas žmogus, kuris jam praplovė akis į vandensvydį, kuris moka dirbti su vaikais, aplink save gali suburti gerą kolektyvą ir ne vienam gali pasakyti: „Kodėl kamuolį laikai kaip karštą bulvę?“.
 

Kiek metų jau žaidi Amerikoje?
Iš pradžių nuo 2006 m. žaidžiau Vokietijoje. Namie atstovavau Lietuvos rinktinei, o ten – klubui. Jaunimo grupėje visada būdavome tos šalies stipriausių komandų trejetuke, per Vokietijos aukščiausios „Bundeslygos“ suaugusiųjų čempionatą mūsų komanda buvo pati jauniausia. Vokietijoje gyvenau ukrainiečių trenerio šeimoje ir gerai išmokau rusų kalbą, o vokiškai žinau tik tiek, kiek man reikia vandenyje. Ir dar keliasdešimt žodžių. Tačiau Vokietijos klube iškilus trenerių konfliktui, pradėjau ieškoti kitų variantų. Labai greitai gavau pasiūlymą žaisti Amerikos studentų komandoje ir 2008 m. atsidūriau Los Andžele. Universitete studijuoju tarptautinį verslą ir psichologiją antrame kurse ir žaidžiu vandensvydį. Jau gerai išmokau anglų kalbą. Turiu draugę Arijaną iš Brazilijos, su kuria draugauju antrus metus.
 

Nesunku viską suderinti?
Nelengva. Nuo aštuonių iki aštuonių mano dienotvarkėje – tik mokslai ir sportas, veiklos per akis. Pailsiu valandą kitą ir prasideda nauja diena. Los Andžele yra dar keli universitetai, populiarinantys vandensvydį. Žaisti man sekasi gerai, 2008 m. buvau išrinktas vienu geriausių studentų lygos naujokų, o 2009 m. patekau tarp geriausių legionierių. Mūsų komanda dvejus metus iš eilės laimėjo savo konferencijos varžybas ir dalyvavo stipriausių komandų finaliniame turnyre. Mūsų sezonas vyksta rudens semestru, sužaidžiame apie 30 rungtynių. Tai tikrai nemažai. Komandoje nesu vienintelis kairiarankis žaidėjas, yra dar du mano pozicijos vandensvydininkai. Aš žaidžiu starto komandoje, dėl kiekvienos pozicijos vyksta didelė konkurencija. Yra 30 universiteto sportininkų, žaidžiančių vandensvydį, tačiau iš pradžių šeši atmetami, o 24 paliekami žaisti toliau. Rungtynėms registruojama 16 sportininkų.
 

Ar vandensvydis Amerikoje populiarus?
Taip, nes jį žaisti sudarytos visos sąlygos. Žinoma, populiarumu jis negali prilygti krepšiniui, tačiau yra daug norinčiųjų žaisti vandensvydį. Visi universitetai turi geros kokybės baseinus, pasižiūrėti varžybų susirenka daug žiūrovų, sukuriama puiki atmosfera. Kaip studentui ir žaidėjui, man Los Andželo universitetas suteikė viską: turiu gyvenamąją vietą, pinigų pavalgyti, nekainuoja mokslas. Universitetas man sudarė sąlygas padirbėti, gaunu truputėlį pinigėlių, iš tėvų pagalbos prašyti nereikia. Man per metus skiriama 4 tūkst. JAV dolerių maistui, be to, per mėnesį dar užsidirbu 160 dolerių. Galėčiau užsidirbti ir daugiau, tačiau neturiu laiko. Mūsų komandoje ne aš vienas legionierius, yra serbas, savo šalies rinktinės narys, Michailas Lapido iš Lietuvos, taip pat keli vaikinai iš Havajų.
 

Ar Amerikos vandensvydis daug kuo skiriasi nuo Europos vandensvydžio?
Europos vandensvydis techniškesnis, o Amerikoje, kaip ir krepšinyje, viską lemia greitis. Dauguma komandų turi gerų strategų, kurie savo žaidėjus gerai parengia techniškai, kiekviena komanda turi visas galimybes pasirengti fiziškai, jos visos stiprios. Esu vienas greičiausių komandos žaidėjų, 2008 m. buvau rezultatyviausias komandos žaidėjas (48 įvarčiai), o praėjusiais metais buvau antras po Serbijos sportininko. Mano stichija – ataka, nors komandoje mane kartais bando perkvalifikuoti į gynėjus. Mūsų komandoje – daug vandensvydininkų, todėl per kiekvieną treniruotę galime pakeisti savo amplua, per visą sezoną mus išbando žaisti įvairiose pozicijose.
 

Ar ateityje savo gyvenimą planuoji susieti su Amerika?
Labai sunku pasakyti, kaip bus, dar tik antrus metus gyvenu Amerikoje, noriu dar studijuoti magistratūrą. Turiu laiko pasirinkti, pagalvoti. Jeigu tai pavyktų padaryti, nežinau, kaip būtų su vandensvydžiu, nes daug laiko ir jėgų reikės skirti mokslui. Vandensvydis Amerikoje man – ne pramoga, o darbas, nes ne visiems pasiseka gauti tokių kvietimų. Viskas priklausys nuo mano fizinių galimybių – ar galėsiu žaisti vandensvydį ir studijuoti rimtus mokslus. Kur liksiu gyventi toliau, nėra mano prioritetinis pasirinkimas. Puikiai jaučiuosi ir Europoje, todėl apie savo ateitį ką nors konkretesnio sunku pasakyti.
 

Ar dažnai grįžti į Lietuvą?
Nedažnai, tik per Kalėdas ir vasarą. Kai 2009 m. porai savaičių buvau grįžęs namo, nebuvo galimybių pasitreniruoti Lazdynų baseine, todėl paprasčiausiai ilsėjausi, pirmosiomis viešnagės dienomis labai daug miegojau. Vėliau susitikinėjau su treneriais, draugais, žmonėmis, su kuriais anksčiau bendravau.
 

Treneris Liudas Putrimas teigia, kad tėvo ir sūnaus žaidimo stilius panašus, tačiau skiriasi jų charakteris „Anatolijus buvo rimtesnis, o sūnus dar labai jaunatviškas, jo žaidime daugiau avantiūros.“ Tėvas tuo tik džiaugiasi ir sako, kad net ir draugai iš Baltarusijos pastebi, jog sūnus – geresnis žaidėjas nei jis. „Aš tuo didžiuojuosi. Mes žaidžiame tose pačiose pozicijose, tik sūnus rungtyniauja kitame krašte. Džiaugiuosi, kad sūnus – didelis Lietuvos patriotas, tačiau dabar nėra galimybių formuoti gerą komandą ir Lietuvos suaugusiųjų rinktinę“, – sako A. Asajavičius.