Nepadėti dviratininkėms - nuodėmė

Panevėžyje per Lietuvos dviračių sporto čempionatą Vitas Matuzas buvo su dviračių sporto meistrais. Atidžiai stebėjo jų pasirodymus, ilgokai kalbėjosi su dukart pasaulio rekordininke Simona Krupeckaite ir jos vyru bei treneriu Dmitrijumi Leopoldu bei Sporto centro direktoriumi Broniumi Pliavga. Šis Seimo narys dažnai stebi ir futbolo bei krepšinio rungtynes.
 

Tad esate sporto žmogus? – paklausėme V. Matuzo.

Be jokios abejonės. Sportas – tai tiesiog kiekvieno jauno žmogaus gyvenimo būdas. Manau, kad sportas gyvenime turėtų atlikti panašų vaidmenį kaip ir bendrasis išsilavinimas. Ir kai tai suprasime, visi sveikesni gyvensime. Labai mėgstu dviračių sportą, esu nuolatinis dviračių žygio aplink Lietuvą dalyvis.

Žygyje esu dalyvavęs penkis kartus, jis tęsiasi apie dešimt dienų, numiname apie 1 000 kilometrų. Tai pakankamas krūvis ir kojoms, ir rankoms. Žygis, kuriame dalyvauja ir ministras pirmininkas Andrius Kubilius, vadinasi „Suk į dešinę“. Praėjusiais metais aplankėme Lenkiją ir brolius lietuvius, prasukome pro Punską. Šiemet vėl kur nors patrauksime, galbūt Rytų Lietuvos ar Baltarusijos link.
 

Ar su dviračiu seniai draugaujate?

Nuo vaikystės. Gyvenau vienkiemyje ir į mokyklą iš pradžių reikėjo eiti 4 km, o vėliau – 10 kilometrų. Kartais nubėgdavau, bet dažniausiai važiuodavau dviračiu. Tos sporto šakos ir išliko mano širdyje. Dar labai mėgstu šaudymą, Panevėžyje yra gera, sutvarkyta šaudykla, išlikusi dar nuo sovietmečio laikų, bet ji neprivatizuota. Retkarčiais nueinu ten pašaudyti. Šaudymas – labai gera sporto šaka. Nuramina, priverčia susikaupti. 
 

 

Panevėžiečiai jus vadina dviračių treko krikštatėviu, ar tiesa?

Taip, šito nepaneigsi. Tuo metu, kai dirbau Panevėžio meru, tą areną su dviračių treku ir pastatėme. Džiaugiuosi, kad dabar čia ne tik žaidžiamas krepšinis ir treniruojasi dviračių treko meistrai, bet ir vyksta kiti renginiai. Štai ir dabar per pasaulio jaunimo dienas, kurios sutapo su Lietuvos dviračių plento čempionatu, arenoje net apie 10 tūkst. krikščioniško jaunimo buvo laikomos mišios. Arena pritaikyta visiems.
 

Kai ministras pirmininkas A. Kubilius su ministrų kabinetu apžiūrėjo Panevėžio sporto bazes, jūs buvote su juo ir girdėjote žodžius, kad jis padės dviračių treko meistrėms, ir jos turės gerą sporto bazę. Bėga dienos, bet nieko gero negirdėti. Mūsų dviračių treneriai ir sportininkės nusiminę. Gal galėtumėte juos kaip nors paguosti?

Manau, kad artimiausiu metu turėsime gerų žinių. Miesto taryba priėmė sprendimą, kad parengtas projektas, kuris bus teikiamas Ūkio ministerijai. Su kolegomis tikrai padarysiu tuos žingsnius, kurių reikia. Esant tokiems puikiems dviratininkių rezultatams, joms nepadėti būtų nuodėmė. Juo labiau kad ministras pirmininkas, atvykęs į Panevėžį, pažadėjo padėti. Kiekviena idėja turi materializuotis.
 

Kaip manote, ar dviračių sportas populiarus Panevėžyje?

Tikrai vienas populiariausių. Miestą labai išgarsino ir triatlonininkas Vidmantas Urbonas. Su juo rengėme net devynis Pasaulio taurės etapus, kurie pritraukdavo daug žiūrovų. Turim gerą „Ekrano“ futbolo komandą, savo gerbėjų turi rankininkai, tinklininkai. Tas Panevėžys, kaip yra sakęs Rolandas Kazlas, lyg zebras – tai juodas, tai baltas. Visko yra – ir gero, ir blogo. Miestas tikrai spalvingas. 
 
Per Lietuvos čempionatą nemažai kalbėjotės su S. Krupeckaite. Gal galite išduoti, apie ką? Gal pasaulio čempionei irgi reikia kokios nors pagalbos?

Apie... šuniuką (juokiasi – aut. past.). Su Simona esame seni pažįstami, todėl kalbėjomės apie viską. Tik ne apie darbą. Jokios pagalbos ji neprašė, paprasčiausiai bendravome ir tiek.
 

Už ką sirgote per Lietuvos dviračių čempionatą?

Žinoma, už panevėžietes, jos visos puikios dviratininkės, per čempionatus nuolat pelno medalių.
 

Ar jūsų diena prasideda rytmečio mankšta?

Kai būnu namuose, o tai dabar būna retai, diena prasideda nuo mano didžiausio draugo – ketverių metų keturkojo Dago. Sėdu ant dviračio, imu jį už pavadžio ir kokius 4–5 km įveikiame aplink vieną tvenkinį ir tada abu būname laimingi. Panevėžyje gyvena visi mano artimiausi žmonės, o į Vilnių važinėju tarsi į komandiruotę.