Prieš sporto ąžuolo akis - nauji keliai

Vieno iškiliausių Lietuvos sportininkų karjera artėja prie pabaigos. Įspūdingą trofėjų kolekciją sukaupęs disko metikas Virgilijus Alekna apsisprendė – šis sezonas jam bus paskutinis su disku rankose.
 

„Prieš 20 metų pradėjau Europos čempionatu, po 20 metų ir baigiu Europos čempionatu. Kitąmet į pasaulio čempionatą Kinijoje nevažiuosiu – toli ir Azijoje man sėkmė itin nesišypso. Manau, kad pats laikas po 20 metų karjeros sustoti. Tai – paskutinės oficialios varžybos, atstovaujant rinktinei. Kuo toliau, tuo sunkiau, o šiais metais – ypač. Manau, kad geriau nebetęsti karjeros. Visą sezoną jaučiau traumas... Tokio amžiaus sportininkų kaip aš, 42 metų, dalyvaujančių Europos čempionate nerasite“, – tokie žodžiai nuskambėjo iš V. Aleknos lūpų rugpjūčio 12 d. Europos čempionate Ciuriche.
 

Apsispręsti Lietuvos sporto milžinui padėjo nesėkmingas pasirodymas žemyno pirmenybėse. Lietuvis numetė diską tik 59 m 35 cm ir liko 21-as.

Kai 1994 m. V. Alekna pirmą kartą paragavo didžiųjų varžybų duonos Europos čempionate Helsinkyje, jis nusviedė diską 56 m 38 cm ir užėmė 17-ąją vietą.

Vėliau karjeros kreivė sparčiai kilo. 

Olimpinėse žaidynėse lietuvis pirmą kartą dalyvavo 1996-aisiais Atlantoje ir, numetęs diską 65 m 30 cm, užėmė penktąją vietą. 2000 m. Sidnėjuje sportininkas pirmą kartą iškovojo olimpinio čempiono aukso medalį (69 m 30 cm), 2004 m. Atėnuose pagerino olimpinį rekordą ir triumfavo antrą kartą (69 m 89 cm), 2008 m. Pekine laimėjo bronzą (67 m 79 cm), o 2012 m. Londone liko ketvirtas (67,38 m).

V. Alekna du kartus tapo pasaulio čempionu (2003 ir 2005), du sykius planetos pirmenybėse liko antras (1997 ir 2001), kartą tapo Europos čempionu (2006), vicečempionu (2002) ir trečiosios vietos laimėtoju (1998).

Atleto asmeninis rekordas – 73 m 88 cm – buvo pasiektas 2000 m. Lietuvos lengvosios atletikos čempionate Kaune. Tai antras geriausias rezultatas pasaulio istorijoje, vos 20 cm nusileidžiantis Jürgeno Schulto metimui, skriejusiam 74 m 8 cm.

Pastaruoju metu V. Alekną vis pristabdydavo traumos, tad jo rezultatai buvo banguoti.
 

„Jau esu ne pirmos jaunystės, kaip sportininkas tikrai brandaus amžiaus. Ypač sunkūs buvo du pastarieji sezonai, o ir šis rezultatas Europos čempionate paskatino, kad laikas karjerą baigti. Gal jau ir nervinė sistema ne ta, varžybinis jaudulys, nors naštos nejaučiau. Keista net buvo važiuoji į Europos čempionatą – jaučiausi lyg į svečius keliaučiau. Jau nebėra tokios ugnelės“, – teigė keturis kartus geriausiu Lietuvos sportininku išrinktas lengvaatletis. Paklaustas apie ateities planus, sakė: „Galvoju apie daug ką, taip pat ir trenerio karjerą.“
 

Apie V. Alekną kalbėjomės su artimiausiais jam žmonėmis: gyvenime - žmona Kristina Alekniene, sporte - ilgamečiu masažuotoju, pagalbininku ir bičiuliu Zigmu Živatkausku. 
 

„Virgis būtų puikus treneris“
 

Buvusi šuolininkė į tolį K. Aleknienė, prisiminusi jaunystę, neseniai pradėjo bėgioti šalia namų Pavilnyje, daro mankštas. „Tačiau jokiose senjorų varžybose neketinu dalyvauti, jau supratau, kad esu ne varžybų žmogus“, – šypteli K. Aleknienė, interjero detalių ir dovanų salono „Imdeco“ vadovė. 
 

Tikrai džiaugiuosi, tačiau nežinau, ar Virgis daugiau laiko praleis su šeima. Nežinau, kaip jis susidėlios savo darbus. 
 

Manau, kad jam šis laikas tikrai sunkus. Virgis didžiąją gyvenimo dalį praleido sportuodamas, o dabar atėjo permainų metas. Tačiau tokį visi sportininkai anksčiau ar vėliau išgyvena. Iš vienos veiklos pereiti į kitą nėra lengva. Tačiau vyro veide nepastebiu, kad jis dėl to išgyventų. 
 

Šiaip jau vaikus visiems sunku auginti. Neturiu su kuo lyginti, todėl negaliu pasakyti, ar man buvo sunkiau nei kitoms moterims. Manau, kad nebuvo sunku. Kai Virgis grįždavo namo, iškart pasijusdavo, jog jis su šeima, yra jos galva.
 

Skambučių sulaukdavome dažnai – ir po treniruočių, ir po varžybų. 
 

Nesu linkusi spėlioti apie jo ateitį, to nedarau ir nedarysiu. Girdžiu sakant, kad Virgis būtų geras lengvosios atletikos treneris. Neabejoju, jis būtų pats geriausias treneris, jeigu tik nuspręstų juo būti. Aš taip pat jam to linkiu.
 

Suklestėjo – per daug skambus žodis. Verslas yra, jis gyvuoja. Du salonai veikia Vilniuje ir vienas Kaune. Mano plėtojamas verslas – ne Virgio sritis. Su juo niekada neketinome dirbti kartu. 
 

Labai nekonkretus klausimas, į jį sunku atsakyti keliais žodžiais. Tad atsakysiu vienu – puikus.

Ne, ir to jam nelinkiu. Nenorėčiau būti politiko žmona. Tačiau jeigu jo sprendimas bus kitoks, reikės su tuo sutikti. Šiaip jau pirmenybę teikiu privačioms iniciatyvoms. Jei kas nors gyvenime pasikeičia, tai tik dėl privačių žmonių iniciatyvų. 



„Jis gimęs mėtyti diską“

12 metų su V. Alekna dirbęs masažuotojas Z. Živatkauskas su sportininku visą laiką buvo kartu – ir per pratybas namie, ir užsienyje. „Kiekvieną dieną su Virgiu susitikdavome ir ne po vieną kartą. Dažnai dviese švęsdavome Virgio gimtadienį vasario 13 d., nes būdavome treniruočių stovyklose. Trečias žmogus mums būdavo nereikalingas, dar „paskųs“, – šypsodamasis prisimena Zigmas.
 

Z. Živatkauskas – buvęs ilgųjų nuotolių bėgikas, 1972 m. Lietuvos maratono čempionas. Savo malonumui vyras bėgioja iki šių dienų, taip pat aktyviai mina dviračio pedalus, o žiemą Salotės ežere, su draugais išsikirtęs eketę, krenta į ledinį vandenį. 
 

Jis gimęs mėtyti diską, labai talentingas. Kartu iškėlė ir mane: su Virgilijumi užaugau, subrendau. Jį masažavau, buvau kaip gydytojas, patarėjas, priimdavau sprendimus, bet niekada neperžengdavau ribos. Dirbau savo darbą, o Virgilijus – savo. 
 

Jis – nuostabus žmogus. Jeigu kartais ir susiginčydavome, tai po kokių penkių minučių nuspręsdavome, kas vis dėlto yra geriausia. Tarp Virgilijaus ir manęs nebuvo iškilę jokio konflikto, su juo buvo labai lengva dirbti. Jis neturi jokių kaprizų, jam viskas gerai. 

Laisvalaikio ne tiek daug ir būdavo. Per poilsio dienas automobiliu kur nors nuvažiuodavome – apžiūrėdavome kalnus, pasižiūrėdavome žvėrių. 
 

Virgis to pasaulio rekordo nelabai ir vaikėsi, specialiai pavasarį nevažiuodavo į Ameriką, prie Los Andželo, kur siautėja vėjai, ir yra visos sąlygos toli mesti. Daug diskininkų ten dalyvaudavo varžybose, o Virgilijus dėl vienų varžybų nenorėjo gadinti viso sezono. Jis visą dėmesį sutelkdavo į pagrindinius startus – olimpines žaidynes, pasaulio ir Europos čempionatus. 
 

Taip, važinėdavau, kiekvieną rudenį Vingio parke kartu bėgiodavome ir krosus. Aš jau senas, jis dar jaunas, bet aplink parką ristele apibėgdavome porą ratų, o tai – apie 9 kilometrai. Atkakliai tarpusavyje kovodavome teniso aikštelėje, rudenį skaičiuodavome rezultatus, kas daugiausia laimėjo kovų, o kas daugiausia pralaimėjo. 
 

Rudenį po sezono Karoliniškėse žaisdavome kone kiekvieną dieną. Mūsų mačai būdavo draugiški, netrūkdavo emocijų. 
 

Labai gaila. Virgilijus dar galėjo mėtyti, tačiau trukdė nugaros trauma. Gydytojai sakė, kad nereikia daryti jokios operacijos, kiek gali – tiek ir sportuok. Amerikietis Alas A. Oerteris olimpiniu čempionu tapo, būdamas 45-erių. Fiziškai Virgilijus dar labai stiprus, jeigu ne ta trauma, diską jis galėjo mėtyti ne vienus metus.