Devynis kartus paskaičiuok, dešimtą – daryk!

Filmų herojai, ekrane atliekantys neįtikėtinus triukus kelia susižavėjimą. Tačiau stebėdami įspūdingas kovų scenas retai susimąstome, kad jas atlieka ne visą garbę prisiimantys garsūs aktoriai, o jų šešėlyje liekantys dubleriai.
 

Kaskadininko profesija apipinta įvairiausiomis legendomis. Jis įsivaizduojamas kaip „geležinis“ žmogus, galintis eiti kiaurai ugnį ir vandenį, bebaimis, atletiškas vyras ant menčių gebantis patiesti patį Čaką Norisą. Tokių istorijų sužavėti žmonės, panorę tapti „kietais vyrukais“, pasakoja, kad yra pasiryžę šokti stačia galva nuo aukščiausių pastatų ir jiems nereikalingos apsaugos priemonės. Profesionalai tokiems pirmiausia siūlo paskambinti į Vasaros 5 (psichiatrijos klinika). Nes viskas yra šiek tiek kitaip...
 

Kaskadininkas – žmogus, kuris atlieka triukus su šou elementais. Kovos menai, kritimai, ugnis, vanduo, kardai, mašinos, žirgai – visa tai ir dar daugiau profesionalių kaskadininkų kasdienybė. Žinoma, tam ilgai ir kruopščiai rengiamasi. Kiekvienas triukas yra alinančių treniruočių vaisius. Visos jų darbo detalės labai gerai apgalvotos, o kiekvienas veiksmas suplanuotas iki menkiausių smulkmenų. Todėl svajojantiems tapti kaskadininkais nepakanka turėti vien raumeningą kūną, lakią fantaziją, daug drąsos ir mokėti parodyti fokusą.
 

Norintieji dirbti šį darbą, turi atitikti keletą reikalavimų. „Pakelti daug alkoholio ir nevengti moterų“, – juokiasi vienas žymiausių Lietuvos kaskadininkų Tomas Ereminas. Kiek surimtėjęs atskleidžia, kad svarbiausia – geras fizinis pasirengimas. Kaskadininkas turi būti stiprus, atletiškas, lankstus, greitas, o svarbiausia, anot Tomo, fizinių galimybių ir proto derinys: „Labai svarbu nepulti naudotis fizinėmis savybėmis, o gerai apmastyti ką, kodėl ir kaip reikia daryti. Nesame nerealūs ar nieko nebijantys, todėl labai gerai viską apgalvojame“.
 

VILniaus KASkadininkai

Užsienyje kaskadininku save gali laikyti tas, kuris yra įrašytas į specialią šios profesijos atstovų knygą, nesvarbu kiek dažnai užsiima šiuo amatu. Lietuvoje – atvirkščiai. Profesionalus kaskadininkas yra tas, kuris iš šios veiklos geba pragyventi, neieškodamas papildomo darbo. Tokių žmonių mūsų šalyje vos keletas. Todėl vilniečiai, nusprendę, kad kartu dirbti smagiau, įkūrė kaskadininkų komandą „Vilkas“.  Neapsigaukite, pavadinimas simbolizuoja visai ne Lietuvos miškų karalių.
 

„Kažkada dalyvavome kaskadininkų komandų pasaulio čempionate Maskvoje, – pradeda pasakoti komandos narys Tomas. – Reikėjo turėti emblemą, pavadinimą ir 5-6 narius.“  Dalyvių pakako, o norint sukurti emblemą, reikėjo sugalvoti pavadinimą. Pamąstę vyrai surado išeitį. Kadangi visi buvo Vilniečiai, nusprendė sujungti pirmas tris gimtojo miesto ir profesijos pavadinimų raides: Vil + Kas.
 

Jau daugiau nei dešimtmetį gyvuojančią Lietuvos kino kaskadininkų komandą „Vilkas“ sudaro penki nariai: Saulius Janavičius, Slava Samuchovas, Jonas Tamulevičius, Leonidas Kotikas ir Tomas Ereminas. Komandos nariai nėra vien bendradarbiai. Jie kartu švenčia šventes, dažnai po darbo susirenka išlenkti bokalo alaus, o filmavimo aikštelėje tvyranti gera nuotaika ir laidomi juokeliai išduoda, kad dirba draugai. Sportuoja šie vyrai dažniausiai atskirai, mat visų pomėgiai skirtingi, o į bendras treniruotes susirenka, kai reikia ruošti naują šou programą ar repetuoti triukus filmams.
 

Dėl profesionalumo, atsakingo požiūrio į darbą ir per ilgus praktikos metus sukauptos patirties mūsų kaskadininkai įgijo ne tik Lietuvos, bet ir žymių užsienio režisierių bei aktorių pasitikėjimą. Tą puikiai iliustruoja ilgas sąrašas filmų, kuriuose teko dirbti komandos „Vilkas“ nariams („Sibiro tranzitas“, „Elžbieta I“, „Atila“, „Nauji Robino Hudo nuotykiai“, „Narnijos kronikos: princas Kaspijanas“ ir kt.). Dar labiau akys raibsta nuo pavardžių, kurias esame pratę matyti populiariausių filmų afišose. Orlandas Blumas, Šonas Koneris, Benas Kinslis, Danielis Kreigas ir daugybė kitų, visame pasaulyje garsių aktorių, filmavimo aikštelėse  buvo surėmę ginklus su geriausiais mūsų šalies kaskadininkais.
 

Perspektyvų Lietuvoje nedaug

Lietuvoje nėra kalvės, kurioje būtų galima išmokti šios profesijos subtilybių. Priežastis labai paprasta. „Steigti mokyklą nėra tikslo. Kas iš to, jei turėsime krūvą ką tik iškeptų kaskadininkų, bet neturėsime jiems darbo?“ – sako T. Ereminas. Daug perspektyvų tėvynėje nemato ir rezervinės Lietuvos kaskadininkų komandos narys Artūras Balabkinas: „Lietuvoje nekuriama tiek filmų, kad būtų galima pragyventi vien iš šios veiklos. Šiemet įgijau elektros inžinerijos magistro laipsnį. Bandysiu derinti profesiją su kaskadininko darbu“.
 

Dabartinė Lietuvos kaskadininkų karta augo kartu su mūsų šalyje filmuotu amerikiečių serialu „Nauji Robino Hudo nuotykiai“, į kurį buvo surinkti geriausi šios srities specialistai iš kaimyninių valstybių. Treniruotės kartu su kolegomis iš Rusijos padėjo pamatus lietuvių technikai: jų darbas kiek grubesnis, šiurkštesnis, tačiau jie viską daro atsidavę šimtu procentų. Serialo filmavimo laikotarpį kaskadininkai prisimena kaip alinančio darbo laiką. „Būdavo, kad po dvylika valandų dirbdavome „non stop“: mušdavomės, bėgdavome, griūdavome“, - prisimena T. Ereminas. Tačiau visi, atlaikę šį maratoną, sutinka, kad tai buvo pati geriausia mokykla, kokią tik jie galėjo turėti. Dabar jaunimas to neturi. Tai suprasdami „Vilkas“ nariai jaunuosius kolegas treniruoja patys.
 

2007 m. britų Lietuvoje filmuojamam kino filmui „Romos imperijos žlugimas“ buvo surinkta pagalbinė kaskadininkų komanda, kurios nariai ruošti filmo scenoms. Komandą sudarė skirtingų sporto šakų atstovai: gimnastai, rytų kovos menų meistrai, fechtavimosi specialistai ir kiti. Filmavimui pasibaigus profesionalai jų nenustūmė į šoną. Pradėjo kartu treniruotis, mokyti to, ką turi žinoti kiekvienas kaskadininkas. Taip gimė „B komanda“. Dabar tai rezervas, iš kurio galima rinktis žmones, reikalingus konkrečiam filmui ar šou programai, ateityje galbūt tapsiantis Lietuvos kaskadininkų elitu.
 

Norintieji patekti į „B komandą“ turi būti susipažinę su penkiomis pagrindinėmis disciplinomis:  nardymu, gimnastika, rytų kovos menais, alpinizmu ir jodinėjimu. Tiesa, jei mato didelį norą ir potencialą, profesionalai su darbo pagrindais supažindina patys. Tuo tarpu specialiose mokyklose, disciplinų yra apie dvidešimt. Studentai pasirenka  penkias, su kuriomis nori dirbti. Neapsigaukite išgirdę žodį mokykla. Kaskadininkų mokyklose sistema visai kitokia nei mums įprastose gimnazijose ar universitetuose. Norint ten patekti, reikia pasiekti nustatytą pasirinktos disciplinos lygį. Tai pasiekęs, įrašomas į „moksleivių“ sąrašą ir gali dalyvauti mokyklos rengiamuose kursuose.

Nelavinant įgūdžių pavojingiau išeiti į gatvę

Rizika, pavojus, traumos – dalykai, apie kuriuos jie vengia kalbėti. Juk  kiekvienas darbas savaip rizikingas: banko darbuotoją gali sužeisti plėšikai, gatvių šlavėją partrenkti mašina, o ramiai darbo vietoje sėdinti bibliotekininkė gali būti apšaukta nepatenkintų skaitytojų. Kaip sako patys, gatvėje tyko daugiau pavojų nei kaskadininko darbe, kur viskas apgalvota, pamatuota, apskaičiuota, kiekvienam triukui skirta daug valandų praktikos, o saugumui užtikrinti pasitelkiamos visos būtinos sąlygos. Žinoma, pasitaiko nenumatytų veiksnių, tačiau kaskadininkai juokauja, kad daug pavojingiau grįžti namo išgėrusiam, nei kruopščiai viską suplanavus iššokti iš degančio automobilio.