Po finišo prasideda nauja kova

Daugiadienių dviračių lenktynių dalyviai turi susitaikyti ne tik su nuolat besikeičiančia aplinka, gyvenimu viešbučiuose, bet ir milžiniškais krūviais, kurie su kiekviena diena vis labiau vargina kūną. Nors daugeliui lenktynių pabaigą reiškia finišas, tačiau po jo užverda kitos lenktynės – sportininkų kova su nuovargiu ir mėginimas atsigauti iki kitos dienos etapo.
 

Panašiu ritmu pastaruoju metu gyveno Lietuvos vyrų rinktinė, kovojusi daugiadienėse lenktynbėse „Baltic Chain Tour“. Šįmet šios ketvirtą kartą organizuojamos varžybos buvo skirtos paminėti Baltijos kelio 25 metų sukakčiai.

Lenktynėse stipriausias buvo olandas Mathieu van der Poelis, tuo tarpu iš lietuvių geriausiai pasirodė Žydrūnas Savickas, užėmęs septintąją vietą.
 

Sportininkai penkias dienas iš eilės įveikė po etapą ir viso nuvažiavo 851,8 km.  Atsikvėpti jie laiko beveik neturėjo – lenktynės, komandų pasitarimai, važiavimas į viešbučius, masažai. Kirtus finišo liniją sportininkų rankose dažniau buvo galima pastebėti ne vandens buteliukus, o „Coca-Cola“ gėrimo skardines.
 

„Finišavę geriame kažką su elektrolitais, aminorūgštimis, baltymais. Geriame ne vien vandenį, bet ir „Coca-cola“, saldžius limonadus, kad susigrąžintume prarastą cukrų“, – pasakojo Ž. Savickas.
 

Nelaimėjus etapo ir žinant, kad nebūsi kviečiamas ant apdovanojimų scenos ar į dopingo kontrolės patikrą, sportininkai aptarę lenktynes ir atsigaivinę traukia viešbučio link. Dažnas jų, jeigu atstumas iki gyvenamosios vietos netolimas, kelią įveikia patys.
 

„Jeigu įmanoma, gerai dar kokias 10 min. prasivažiuoti dviračiu. Nėra gerai iš karto po finišo sustoti. Tada neatsipalaiduoja kojos, o lengvas prasivažiavimas padeda“, – teigė Žydrūnas.
 

Pasiekus viešbutį dviratininkai skuba atsigaivinti po dušu ir pavalgyti, jeigu vakarienė jau patiekiama. „Baltic Chain Tour“ dalyviai dažniausiai rinkdavosi daug angliavandenių turintį maistą. Viena mėgstamiausių užkandų – bandelės. Jų sportininkai prisivalgydavo ne tik kaip desertą, bet ir parsinešdavo į kambarį.
 

Pavalgę ar prieš vakarienę sportininkai laukia masažo. Daugiausiai jo reikia nuvargusioms kojoms, sako Ž. Savickas: „Daugiausiai masažuojamos kojos. Nugara taip pat – nors ir neskauda jos, bet ji būna įsitempusi. Pamasažavus atsileidžia“.


 

Po šių įprastinių procedūrų daugiadienių lenktynių dalyviams reikia susirinkti į komandos pasitarimą, o vėliau sportininkai dažniausiai renkasi lengvą laiko praleidimo būdą – pasižiūri filmą ar susėda kartu ir stengiasi pamiršti dviračius.
 

„Geriausia filmą pažiūrėti ar su komanda pabūti, pakalbėti apie kažką kitą, tik ne dviračių sportą. Tada galva pailsi, pats atsigauni. Susėdame ir juokaujame, tai padeda pailsėti morališkai“, – apie poilsį kalbėjo Ž. Savickas.
 

„Baltic Chain Tour“ lenktynės dažniausiai prasidėjo apie 12 val. dienos, tad keltis komandoms reikėdavo apie 9 val. Norėdami tinkamai pailsėti ir leisti atsigauti kūnui jie miegodavo apie 10-11 val. Sulig kiekviena diena didėjantis nuovargis Ž. Savickui pasijautė prieš trečiąjį (Valmieros – Pernu) etapą: „Prieš trečią etapą jau jautėsi bendras nuovargis, kai jau atrodo, kad mielai pagulėtum, atsigautum, bet žinai, kad visi jaučiasi taip pat“.
 

Stebuklingų receptų, kaip prasijudinti iš tokio sustingimo, lietuvis neturi. „Kartais papildomas kavos puodelis padeda, šaltas dušas gali pažadinti kūną, suaktyvinti viską. Tačiau jeigu diena šaltesnė po juo nesinori net lysti. O varžybų eigoje jau vistiek išsijudini“, – sakė Ž. Savickas.
 

Paklaustas, ar po tokio ilgo įveikto atstumo ir nuovargio nepradeda sapnuotis lenktynės, Ž. Savickas nusijuokia ir papasakoja juokingą nutikimą.
 

„Pamenu, kad 2011 m. po „Baltic Chain Tour“ jau būnant  namie, per miegus šnekėjau apie varžybas. Pats tepamenu, kad būčiau sapnavęs, bet ryte papasakojo, kad šnekėjau“, – prisimindamas juokėsi rinktinės narys.