Ne krizė kalta, kad sporto biudžetas niekinis

Lietuvos lengvosios atletikos federacijos prezidentas, Vokietijos bendrovės „Cosma GmbH“ valdytojas ir vienas pagrindinių federacijos rėmėjų Eimantas Skrabulis teigia, kad Lietuvos sporto biudžetas yra niekinis, o parama iš loterijų labai maža.

LLAF prezidentas kaip pavyzdį pateikia Austriją, kuri pagal gyventojų skaičių  yra gal tris keturis kartus didesnė už Lietuvą. Tačiau austrų parama iš loterijų –  pagrindinės sporto rėmėjos –  2009 m. buvo 71 mln. eurų. „Gi pas mus, kur dursi  pirštu,  ten – problemos. Kaip su tokiu biudžetu, kuris šiemet yra triskart mažesnis, mes galime gyventi?“, – stebisi  E. Skrabulis.

Tad kaip Lengvosios atletikos federacija gyvena?

Taip ir gyvenam. Žmonių, kurie federaciją rėmė 10 metų, verslas irgi išgyvena tam tikrą sunkumą. Verslininkai, neturėdami prievolės remti sportą, daugumai žmonių stengiasi išlaikyti darbo vietas ir sportui negali skirti tiek, kiek skyrė per ankstesnius metus. Jie davė tai, ką turėjo daryti valstybė. Tačiau ji to nedarė.

Jeigu tais metais nebūtų geranoriškų verslininkų, LLAF neturėtų geros komandos, nebūtų tų keliasdešimt merginų ir vaikinų, kurie pretenduotų atstovauti šaliai per Londono olimpines žaidynes. Mūsų komanda per jas turėtų būti pati didžiausia, nes  turime talentingo jaunimo ir ne vieną lyderį. Buvo kritikų, kurie sakė, kad Lietuvoje galima ugdyti tiktai metikus. Taip, mes turėjome metimų mokyklą, nemažai legendų – Adolfas Varanauskas, Algimantas Baltušnikas, Romas Ubartas, Vaclovas Kidykas, Virgilijus Alekna.

Tačiau dabar auga nauja metikų karta. Nors mūsų finansai yra tragiški, bet  susėdę negalime kažko laukti. Dabar visiems yra sunku, bet nereikia iš nieko atimti, o reikia protingai paskirstyti, nes valstybės lėšos yra švaistomos be galo be krašto. Tačiau sportininkas negali valgyti sausos duonos. Jeigu jis mėnesį nedirbs, iškris pusei metų. O kai nebus rezultatų, atletą greitai nurašys.

Sportininką galima sugadinti per vienus metus, o parengti didesnio meistriškumo lengvaatletį minimum prireikia 7-10 metų. Reikia laimės, lėšų, kantrybės, pasišventimo. Mes dabar kooperuojamės, šiek tiek turime rėmėjų lėšų, tačiau yra daug mažiau, negu ankstesniais metais. Dar mes važiuojame iš inercijos, džiaugiamės tuo jaunimu, kurį turime.

Labai platus tapo mūsų rungčių spektras...

Taip, iš tikrųjų. Tokį platų turėjome tiktai sovietmečiu. Bet jeigu bus taip toliau, nebeliks tikro, didžiojo sporto, nebeliks jaunimo. Turėsime daugiau ligonių, narkomanų, banditų, vagių. Argi sporto visuomenei galima sakyti, kad tai normalu? Ir tegul politikai bei valdininkai nepasakoja apie jokias krizes. Ką, Estijoje kitaip, jie kitokio molio žmonės, yra turtingi, turi naftos, daug iškasenų, dujų?

Bet estai turi „n“ stadionų ir maniežų Taline, jų kaimeliuose gausu stadionų, daug kartų geresnių nei Vilniuje, Europos kultūros sostinėje-2009. Vilnius – vienintelė Europos sostinė, kuri neturi stadiono. Ir tai tęsiasi jau dešimtmečius, nes visi nori vogti. Turbūt trečdalį tų, kurie buvo prisilietę prie stadiono planavimo, finansavimo, drąsiai būtų galima sodinti...

Kaip kitaip? Mums reikia stadiono, bet ne tokiomis sąlygomis, ne už tokius pinigus, kaip buvo siūloma. Yra ribos vogimui. Ir tai kenčia sportininkai, visuomenė nuteikiama prieš sportą. Bendromis jėgomis – mūsų federacija, Europos federacija, Kauno miestas, Sporto departamentas– per 5 metus Kaune su santykinai mažoms lėšomis dukart suorganizavome Europos jaunimo ir Europos iki 23 m. čempionatus.

Pastatėme dvi apšilimo aikštes, nuostabius ilgų metimų sektorius, kuriais dabar naudojasi LKKA studentai, treniruojasi vaikai, kurių daug tarsi skruzdėlynas. Sutvarkėme Ąžuolyną, kur buvo kemsynas, o dabar valdininkai, nerasdami, kaip pritaikyti tą unikalų kūrinį, bando viską sugriauti.
Bendromis jėgomis atnaujinome S. Dariaus ir S. Girėno stadiono sektorius ir dangas. Tai vienintelis šiek tiek panašesnis stadionas, vienintelė sporto bazė, esanti unikalioje vietoje, Lietuvoje. Baisiau negali būti. Gero stadiono, kur būtų galima rengti neblogo lygio lengvosios atletikos varžybas, neturi nei Klaipėda, nei Panevėžys.



Vilniaus meras Vilius Navickas teigia, kad laukti liko nedaug, kitąmet mieste turėtų pajudėti stadiono statyba. Ar tikite jo žodžiais?

Netikiu, netikiu ir dar kartą netikiu. Aš noriu, kad būtų stadionas, tačiau kodėl nejuda statybos, kodėl neaiškios pinigų sumos. Aplink stadiono statybą vyksta kone nusikalstama veikla, bet aš to nenoriu komentuoti, tai ne mano reikalas. Jeigu stadiono statyba Vilniuje kainuoja daug brangiau negu Vokietijoje, tai apie ką kalba. Jau 20 metų kalbame apie jį.

Gėda ir baisu, kad Vilniaus lengvaatlečiai  neturi kur treniruoti. Maniežas ir tas sovietmečio laikais statytas. Ačiū Dievui, kad maniežų dar turime Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje, Klaipėdoje. Kartais ir pas mus yra džiugių akimirkų, bet jų per mažai. Norėtųsi, kad prie Lietuvos sporto būtų daugiau nesavanaudiškų, gerų žmonių, o svarbiausia – specialistų.

Sportas reikalauja ir geros vadybos, nes vien meilės sportui neužtenka. Neužtenka vien vaikus mylėti, reikia juos sugebėti ir gerai treniruoti. Sportas – įvairiapusė sritis, yra begalės užduočių, problemų. Lengvaatlečių stengiamės neskriausti, rengiame daug treniruočių stovyklų užsienyje. Tačiau vien gerų neužtenka, viskas remiasi į pinigus. Sportas mūsų visuomenėje, manau, yra labiausiai gyvenime neįvertinta sritis. Daugiausiai davęs ir mažiausiai gavęs. Yra labai nuskriaustas.

Ko šiais metais tikitės iš lengvaatlečių?

Po Pekino olimpinių žaidynių šie metai lengvaatlečiams lyg ir tarpiniai. Tačiau sportininkams atostogų nėra. Atletams linkiu, kad per varžybas jie pasiektų tai, kam jie yra pasirengę. Tai būtų labai gerai, nes dauguma lengvaatlečių pasiekia gerą sportinę formą, bet dėl įvairių priežasčių nesugeba savęs realizuoti.

Ne paslaptis: pas mus klimatinės sąlygos nėra geros, sportininkai bet kada gali gauti traumų, o tada sezonas eina vėjais. Labai džiugintų, jeigu išlaikytume kryptingą platų rungčių spektrą. Mums ir sporto mėgėjams smagu, kai tikimės ne tiktai iš Virgilijaus Aleknos, bet ir iš kitų sportininkų. Per pastaruosius metus išryškėjo, kad mūsų rungčių, o jų lengvojoje atletikoje yra daug, diapazonas praplatėjo.

To anksčiau nebūdavo. Labai sustiprėjo sprintas. Matome ne vieną ir ne du perspektyvius bėgikus, o 8-12, jie kasmet tobulėja. Viliamės, kad netrukus per aukščiausius sporto forumus – pasaulio ir Europos čempionatus, olimpines žaidynes sugebėsime deleguoti moterų ir vyrų sprinto estafečių  4x100 m ir 4x400 m komandas.

Stiprėja mūsų barjerininkai, šuolininkai, vidutiniųjų nuotolių bėgikės, mūsų šalies lengvosios atletikos istorijoje dar niekada nėra buvę, kad tokios stiprios būtų mūsų maratonininkės. Auga ir konkurencija. Šiemet per Europos čempionatą sugebėsime deleguoti maratonininkių komandą, kuri yra pasirengusi užimti aukštą vietą.  

Turime gražią daugiakovių istoriją – Austrai Skujytei iš daugiakovės pasitraukus į metimus, viltys krypsta į talentingąją Viktoriją Žemaitytę. Po dviejų operacijų ji  sugebėjo pakelti gyvenimo išbandymus ir vėl treniruojasi visa jėga, nusiteikusi kovoti. Vis geresnių rezultatų pasiekia šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė, tai bendras jos trenerės ir Federacijos atradimas.

Į ją daugiau buvo investuota dėmesio ir lėšų, dar jauna, mažai žinoma sportininkė  buvo vežama į mokomąsias treniruočių stovyklas. Dabar vilnietė – viena iš favoričių dalyvauti pasaulio jaunimo čempionate Kanadoje, yra sukaupusi sveiko sportinio pykčio. Tobulėja mūsų metikai, kurie pasirengę žengti Virgilijaus Aleknos pėdomis, per Pasaulio taurės varžybas 12-ą vietą užėmė ėjikė Kristina Saltanovič. Turime nemažai talentingų 19-20 metų lengvaatlečių, tačiau jais reikia rūpintis.

Tikriausiai pasitempė ir mūsų treneriai?

Sportininkai neišauga iš niekur, juos prižiūri treneriai, kurie tobulėja kartu su mokiniais. Atsirado sportininkų migracija į užsienį, tai – smūgis jų treneriams, kurie iš savo auklėtinių tikėjosi gerų rezultatų. Treneris nebetenka galimybės dirbti su didelio meistriškumo atletais. Kai lengvaatlečiai yra namie, visi kartu tobulėja.

Amerikoje džiugina sprinteris Martynas Jurgilas, o Lietuvoje – Rytis Sakalauskas, tai – Lietuvos sprinto mokykla. Kur mūsų lengvaatlečiai besimokytų – Amerikoje, Vokietijoje, Rusijoje, kitur ir, jeigu jie sugebės pasiekti gerą sportinę formą, atletai bus mums reikalingi. Tačiau vėl pasigirsta balsų, jog sportininkams federacija neduoda pinigų, neapmoka kelionių.

Palaukite, brangieji, atvažiuokite ir startuokite čia, parodykite, kad esate verti, ir mes jus deleguosime, parsivešime bei nuvešime. Bet, jeigu tų atletų nesiunčiame už Atlanto, o jie nori  atstovauti Lietuvai, tai atvažiuokite į čia. Jeigu sportininkai ir Lietuvoje greitai bėgs, toli šoks, tai federacija džiaugsis tais pasiekimais ir, kiek galės, jiems padės.

Mes tų atletų nenurašome, bet turime turėti tam tikrą kontrolę. Reikia, kad žmogus greitai bėgtų, toli šoktų, mestų diską per tas varžybas, kuriose reikia. Reikia gerai startuoti ne tiktai JAV, bet ir Europoje. Reikalavimai labai gerai visiems suprantami ir pagrįsti.  

Tobulėja ir abu jūsų sūnūs sprinteriai Martas ir Kostas, kurie bando žengti jūsų pėdomis, ko iš jų tikitės?

Blogas tas tėvas, kuris nesitiki iš savo vaikų (šypsosi ...). Sūnūs turi noro, užsidegimo, yra darbštūs, abu treniruoja tie patys treneriai – Danutė Skirmantienė ir  Aleksas bei Jūratė Stanislovaičiai. Abu pasirinko tą pačią rungtį, ne pačią lengviausią lengvojoje atletikoje. Sūnų perdaug neišskirčiau iš kitų, viskas yra jų pačių rankose ir kojose.

Kai pasikalbu su jų treneriais, jie mato sūnų perspektyvą. Abiejų šiek tiek skirtingas sudėjimas, bėgimo stilius, tačiau nebūna dviejų vienodų žmonių. Sūnūs sugeba suderinti mokslą su sportu, ir aš tuo džiaugiuosi – sportas jų tikrai negadina. Jeigu abu pasieks didįjį sportą, tai labai džiaugsiuosi ir juos palaikysiu. Kaip tėvas – padėsiu, bet kaip LLAF prezidentas – nesikišiu.

Koks sportas, be lengvosios atletikos, dar egzistuoja jūsų gyvenime?

Sportas man nėra svetimas ir šiandien, pasportavęs žymiai geriau jaučiuosi ir fiziškai ir morališkai. Kai nuvykstu į pajūrį, negaliu atsispirti pagundai pabėgioti smėliu ar miško takeliais. Pajūryje kartais minu dviračio pedalus. Šiemet sukaks 20 metų, kai pasitraukiau iš didžiojo sporto, ir man tie takeliai, kuriuose bėgiojau jaunystėje, labai mieli ir brangūs. Laisvalaikiu žaidžiu ir tenisą, mane truputį patobulina teniso treneris Romas Karpavičius.
Tačiau varžybose nedalyvauju, nes mano credo – nugalėti. Visada sakau, kad didis sportininkas ne tas, kuris moka nugalėti, bet tas, kuris moka pralaimėti. Nėra didžiojo sporto be pralaimėjimų. Jie rodo sportininko stiprybę. Tenisą žaidžia ir mano žmona, kartais kamuoliuką pamušinėju su lengvosios atletikos treneriais. Tenise, kaip ir sprinte, reikalingos greitos, tvirtos kojos – tai mano privalumas. Žiemą man malonus užsiėmimas – kalnų slidinėjimas. Tomis sporto šakomis nesu susirgęs, bet jomis žaviuosi. Bet vis dėl to man lengvoji atletika – sporto šaka Nr. 1