Reforma - pamatuotas veiksmas?

Lietuvos žmonių atmintis sergi daugybę svarbių, reikšmingų dalykų. Tiesa, vieni jų toje atmintyje įsirėžę giliau ir yra geriau prisimenami. Kiti ne tiek giliai, ir ilgainiui pamažėle dūla iš atminties. Kruvinais, tragiškais pjūviais amžiams į tautos atmintį įsirėžė priverstinė kolektyvizacija, su visomis jos liūdnomis pasekmėmis, su suniokotais žmonių likimais, su apleistomis, sugriautomis, kadaise nuostabiai klestėjusiomis sodybomis. To niekas neužmiršo ir neužmirš. Visiškai nauji rėžiai atmintyje – ir nesena kolūkių griūtis, nors nuo jos pradžios jau irgi daugiau negu dvidešimtmetis. O ar kas prisimena, kada ir kaip tie per didžiules kančias ir vargus sukurti kolūkiai buvo stambinami, paskui smulkinami, paskui vėl stambinami?! Kas prisimena, kada ir kaip Lietuvoje buvo sėjami kukurūzai, sodinamas koksagizas, dar ir bulvės kvadratiniu - lizdiniu būdu?! Dabar tik žinome, kas iš viso to išėjo...

Dabar Lietuvoje, jei tiksliau, Vilniuje, nusimato nauja „priverstinė kolektyvizacija“ – visų dešimties sostinės sporto mokyklų su visais tų mokyklų treneriais (jų – per 200), jų auklėtiniais (jų – per 5000) sujungimas į vieną Vilniaus kūno kultūros ir sporto centrą.

Tebūnie man atleista, kad anas istorinis priverstinės kolektyvizacijos Lietuvoje šventvagiškas priminimas ir sutapatinimas su tuo, ką Vilniaus savivaldybė ir jos nepailstantis reformatorius vicemeras dabar rengiasi padaryti iš sostinės sporto ir jo ateities, atvirai kalbant, yra gerokai pritemptas.

„Priverstinai kolektyvizuojant“ Vilniaus sporto mokyklas tikrai nebus nei kraujo, nei trėmimų, nei susišaudymų. Tačiau sostinės sporto likimas, Vilniaus sporto mokyklų trenerių ateitis, įvykus galimai reformai, jau darosi neaiški. Reformos esmė, grubiai kalbant, tai - visų dešimties Vilniaus sporto mokyklų „suvarymas į vieną kolchozą“ (terminas ne Sportas.info, o Kauno sporto vadovų, kuriems, kaip ir Klaipėdos, Šiaulių sporto skyriams buvo siūloma sostinės vicemero Gintauto Babravičiaus reforma, bet šie, pateikdami pagrįstus savo motyvus, ją pasiuntė toli...) – yra vien reforma dėl reformos. Arba siekimas kokių nors nelabai giliai paslėptų merkantilinių tikslų, bet tik ne sporto Vilniuje propagandos ir plėtros, sporto pamainos ugdymo, jos meistriškumo kėlimo.

Vilniaus savivaldybės taryba kol kas sostinės vicemero tos „priverstinės kolektyvizacijos“ dar niekur nepasiuntė, todėl naujieji kolektyvizatoriai, nepaisydami didžiulės Vilniaus sporto mokyklų vadovų ir trenerių priešpriešos, dar puoselėja nemaža viltis padaryti savaip – sujungti sostinės sporto mokyklas į vieną Vilniaus kūno kultūros ir sporto centrą. Didžiausias „reformatorių – kolektyvizatorių“ argumentas, kad toji galima reforma būtina – Panevėžyje sukurtas modelis ir pagal jį sėkmingai veikiantis miesto kūno kultūros ir sporto centras.

AR VISIEMS TINKA PANEVĖŽIO PAVYZDYS?

Apie panevėžiečių patirtį Sportas.info kalbėjosi su Panevėžio kūno kultūros ir sporto centro dirtektoriumi Bronium Pliavga ir jo pavaduotojais Algimantu Mykolaičiu ir Saulium Raziūnu.

Panevėžio miesto savivaldybės taryba dar 2004 metų liepą reorganizavo „Aukštaitijos“, „Olimpo“, V.Variakojo ir futbolo sporto mokyklas jas sujungdama ir įsteigdama vieną biudžetinę, pelno nesiekiančią sporto mokymo ir papildomo ugdymo įstaigą – Panevėžio kūno kultūros ir sporto centrą. Pasak ilgus metus Panevėžio sportui vadovaujančio žinomo trenerio ir sporto darbuotojo Broniaus Pliavgos, Panevėžio kūno kultūros ir sporto centras (KKSC), atliekantis ir sporto skyriaus funkcijas, sėkmingai įgyvendina pagrindinį tikslą: propaguoja ir puoselėja masinį bei profesionalųjį sportą mieste, rengia pamainą Lietuvos nacionalinėms rinktinėms. Tuo būdu ir per sportą labai sėkmingai formuojamas miesto ir Lietuvos pozityvus įvaizdis. Ne be reikalo Panevėžys pelnytai laikomas vienu sportiškiausiu Lietuvos miestu.

KOKIA MŪSŲ REFORMOS ESMĖ IR KOKS TIKSLAS?

„Esame įsitikinę, - kalbėjo Panevėžio KKSC direktorius B.Pliavga, - kad mūsų pasirinktas modelis tokiems, kaip mes, yra pats geriausias, pats optimaliausias. Turiu galvoje miesto dydį, gyventojų skaičių. Mūsų centre – šešiolika sporto šakų. Individualių sporto šakų skyriuje: lengvoji atletika, dziudo, graikų-romėnų imtynės, boksas, triatlonas, dviračių (plento ir treko) sportas, sunkioji atletika, orientavimosi sportas, baidarių-kanojų irklavimas; žaidimų sporto šakų skyriuje: krepšinis, rankinis, tinklinis, stalo tenisas, šachmatai, regbis.

Yra dar vienas skyrius: sporto klubų ir sporto renginių. Šis skyrius užsiima masiniais sporto renginiais, vadinasi, ir masiniu sportu, be to, kaip koordinatorius, rūpinasi ir klubų veikla. Klubų – per devyniasdešimt. Vieni veiklesni ir gerai žinomi: dviračių, futbolo, krepšinio, rankinio, tinklinio, regbio, bokso, lengvosios atletikos, automobilizmo, sportinių šokių, kiti – ne tokie garsūs, tačiau visi juda, triūsia pagal galimybes, skina pergales, užima žmones. Manau, nereikia aiškinti, kad visi mūsų skyriai dirba ranka rankon, išvien.“

Panevėžio KKSC direktoriaus pavaduotojas mokomajam sportiniam darbui Algimantas Mykolaitis vardija panevėžietiško modelio pliusus ir minusus. Pasak  A.Mykolaičio, sujungus mokyklas į centrą, gerokai sumažėjo administracijos darbuotojų. Dabar jų – tik dešimt, kai tuo tarpu Klaipėdos sporto sistemoje – 37, Šiaulių – 17. Be to, viskas vienose rankose: buhalterija, transportas, pagalbiniai darbininkai, bendrabutis. Nieko su nieku nereikia derinti, patys sau šeimininkaujame ir neblogai gyvename. Minusas gal būt tik tas, kad jau lyg ir nebeliko buvusių sporto mokyklų atskirų, „savų“ mikrokolektyvų. Mūsų KKSC 68 treneriai dabar dirba dviejuose skyriuose, štai ir visas kolektyvas. Bet nesusvetimėjome.



SVARBIAUSIA – VISA VALDŽIA VIENOSE RANKOSE

B.Pliavga: „Kai mane skyrė Panevėžio savivaldybės kūno kultūros ir sporto skyriaus (KKSS) vedėju, sutikau užimti šias pareigas tik su viena sąlyga – jei man bus leista visas miesto sporto mokyklas sujungti į vieną centrą ir tam centrui suteikti savivaldybės skyriaus teises. Vadinasi, viską, visą miesto sportą paimti į vienas rankas ir būtent taip tvarkytis. Manau, kad tai ir buvo pats svarbiausias mūsų reformos dalykas. Jis - paprastas ir aiškus: sumažinti sporto valdymo aparatą, apsieti be papildomų galimų viršininkų ir viršininkėlių iš savivaldybės, be galimų tarpininkų, instruktorių ir pan. Mes – Panevėžio KKSC - valdo visą miesto sportą. Kad puikiai tvarkomės patys, savomis pajėgomis rodo ir mūsų rezultatai. Būtina pasakyti, kad tokiam žingsniui ryžomės, labai gerai apsvarstę savo galimybes ir to žingsnio pasekmes, gerai įvertinę visa, ką turime, ko mums reikia ir reikės.

Noriu pabrėžti, kad mes vienijomės ne ant plyno lauko ir ne tik gerų norų taupyti valstybės lėšas vedami. Viskas buvo suskaičiuota, pagrįsta ir įvertinta. Mūsų pagrindas – geros, tvarkingos ir kone pakankamos tolesnei miesto sporto plėtrai sporto bazės: daugiafunkcinis „Aukštaitijos“ kompleksas, „Olimpo“ lengvosios atletikos maniežas, sporto bendrabutis, dviračių centrai, buvusios V.Variakojo sporto mokyklos kompleksas, rankinio centras. Tai viena. Kita – patikimi, patyrę trenerių kadrai, kuriais, kaip ir bazėmis, galime pagrįstai didžiuotis. Mūsų, kaip ir visos Lietuvos, didžiulė bėda, kad labai stinga jaunos, kantrios, darbščios ir kruopščios trenerių pamainos, sugebančios ar bent jau sugebėsiančios perimti iš savo pirmtakų visa, kas gera, kas būtina, ugdant sportininkus, dorus Lietuvos žmones, piliečius. Laukiame tokių trenerių. Kur jie?

VALDYTI DIDELĘ ORGANIZACIJĄ - SUNKU

Panevėžio KKSC direktoriaus pavaduotojas aprūpinimui ir investicijoms Saulius Raziūnas: „Dabar jau akivaizdžiai matyti, kad mūsų Kūno kultūros ir sporto centro modelis –  pats optimaliausias. Tą rodo viskas – darbo sėkmė, rezultatai, netgi atsiradę pasekėjai. Tačiau kaip tik juos ir norisi perspėti: mūsų modelis, mūsų vienijimosi receptai tinka toli gražu ne visiems. Skyrium nuo mūsų gyvuoja plaukimo mokykla, futbolo akademija. Ir, jei atvirai, mums nuo to tik geriau, lengviau valdyti miesto sporto sąjūdį. Kadangi KKSC konstrukcija per didelė negali būti – būtų sunkiai įmanomas jos valdymas, ir visi mūsų geri norai nueitų vėjais. O jeigu dar neturint gerų sporto bazių, aikščių ir aikštelių, be kurių iš viso neįmanomas toks sporto mokyklų jungimas į centrą, nenumatant, kas iš to išeis ir kur nueis, ir tikintis vien tik „gerų dėdžių“ iš verslo pasaulio pagalbos... „Geri dėdės“ verslininkai gal ir iš tiesų geri, bet ar tas jų gerumas tiesiogiai neatsilieps buvusių sporto mokyklų auklėtinių tėvų kišenėms?

Manau, kad tokia kūno kultūros ir sporto organizavimo struktūra, kokią mes sukūrėme, tinkama visuose Lietuvos miestuose, ne didesniuose negu Panevėžys. Svarbiausia, kad Kūno kultūros ir sporto centras vienintelis valdytų visą miesto ar rajono sportą.

IŠ PRADŽIŲ REFORMA, O PASKUI ŽIŪRĖSIM…

Niekas neabejoja gražiais sostinės vicemero žodžiais apie didžiulį poreikį ugdyti sveiką visuomenę, sporto masiškumą, jaunosios kartos sveikatinimą. Vicemero kalbose girdisi ir įdomių teiginių, kad dabar visų pirma svarbiausia masiškumas, o meistriškumas tada jau ateisiąs kone pats savaime. Kad taip atsitiktų, tereikia tik suvienyti į Vilniaus kūno kultūros ir sporto centrą visas miesto sporto mokyklas, ir visi trokštami ir propaguojami dalykai atsiras, kaip lydekai įsakius ar stebuklingai lazdelei pamojus. Ir žalios bei sintetinės futbolo vejos, ir uždari bei atviri plaukimo baseinai, ir stambioms rankinio (ne tik krepšinio) varžyboms bei treniruotėms tinkamos sporto salės (nebūtinai tokie monstrai kaip Siemens arena, o kuklios 500-1000 žiūrovų talpinančios universalios daugiafunkcinės arenos) ir daug kitų gražių ir labai reikalingų dalykų. Vos tik tokie dalykai rasis, kai į visus tuos sporto įrenginius plūstelės tūkstančiai sportuoti ir itin sveikai gyventi ištroškusių vilniečių, ir visiems, į galimą būsimą reformą kreivai žiūrintiems (tada jau – žiūrėjusiems) netikėliams beliks tik muštis į krūtinę arba ploti rankomis iš džiaugsmo. Tačiau visa tai... tik baltos kumelės sapnas. Kaip suvaldys galimas būsimas sostinės kūno kultūros ir sporto centras daugiau negu 5000 jaunųjų sportininkų ir jiems per 200 trenerių vadovaujančią armiją, beveik visiškai neturėdamas reikiamų sporto bazių? Kur ir kaip iš tariamo masiškumo bus ugdomas dar labiau tariamas virtualus sportinis meistriškumas? Ar neteks Vilniaus olimpiniam sporto centrui ugdyti dabar vis labiau populiarėjančio skandinaviškojo vaikščiojimo meistrus?

Jeigu jau visiškai atvirai, šito skambiai pasivadinusio Vilniaus olimpinio centro egzistavimas iš tiesų sunkiai suvokiamas. Įdomu, kodėl ir kaip į visas jo trenerių ir jų grupių tarifikacijas iki šiol neįsisuka valstybės kontrolieriai? Nesunku numanyti, ką jie ten iš tikrųjų rastų. Pradedant taupyti, ar tik nereikėtų pradėti kaip tik nuo to centro veiklos rimtos peržiūros ir nieko neveikiančio centro uždarymo. O apie visą gręsiančią reformą ir jos tikruosius labai jau merkantilinius tikslus gerai pamąstyti.