Trasoje - duobės, pasieniečiai, žvėrys

Ilgiausių šalyje visureigių lenktynių „4x4 Perimetras“ praėjusių metų nugalėtojas Laimonas Karvelis atlieka paskutinius parengiamuosius darbus šiųmetėms varžyboms.

Visureigių sporto entuziastas žada ir šįkart būti vienu greičiausių lenktynininkų įveikiant daugiau kaip 2000 km trasą šalies pasieniu per 60 val.  

Birželio 12-ąją ketvirtus metus iš eilės prie starto linijos stosiantis L. Karvelis pasakoja apie pasirengimą varžyboms ir ką tenka išgyventi trasoje per tris nemigo paras.   

 

Visureigiais važinėju nuo 2001-ųjų, kai tik įsigijau pirmąjį. Įvairiuose renginiuose dalyvauju jau septintus metus. Esame važiavę iki Karpatų, bet tai daugiau buvo ekspedicinės išvykos, o dabar po truputį judame sporto link. 

Pernai iškovota pergalė varžybose „4x4 Perimetras“ – mano pirmas ir brangiausias sportinis trofėjus. Šiame bekelės maratone aplink Lietuvą važiavau visus trejus metus iš eilės. Per pirmąsias varžybas pritrūko patirties, antraisiais metais pristigome sėkmės, o štai trečias kartas nemelavo – tapome nugalėtojais.

Man patinka važiuoti kur noriu, o ne kur konkrečiai nurodo. Galbūt dėl to ir pasirinkau visureigių sportą. Žiede važiuoji vien tik tuo pačiu ratu. Ralis man taip pat patinka, bet bekelėje tos laisvės yra kur kas daugiau. 

 

Šiemet man talkins naujas šturmanas Donatas Klimkevičius. Kol kas drauge važiavome tik vienose bandomosiose varžybose. Dabar mėginsime jėgas „4x4 Perimetre“. Donatas yra geras mechanikas, tad padės, jei kas nors nutiks. Praėjusiais metais jis dirbo mano mechanikų komandoje, ruošė automobilį varžyboms. 

Šturmanas tokiose varžybose privalo būti itin kietas. Sakyčiau, dėl jo didžiąja dalimi priklauso ekipažo rezultatas. Puiki orientacija, geras navigacinių sistemų išmanymas ir sugebėjimas įdėmiai sekti legendą tokį ilgą laiką bei tiek daug kilometrų yra tiesiog būtinas. Juk, skirtingai nei ralyje, čia mes nesame iš anksto susipažinę su trasa, neturime susidarę stenogramų, o vadovaujamės vien kelio knyga, todėl ekipažo nariai turi suprasti vienas kitą iš pusės žodžio. 
 

Būna, sako, jog artėjame prie „Y“ formos sankryžos, o ją privažiavus paaiškėja, kad per tą laiką nuo legendos sudarymo kelias dar labiau išsišakojo, todėl tenka pasikliauti ir nuojauta, kuris gi iš jų teisingas. Kartais dėl didelio nuovargio tekdavo su kolega netgi susikeisti vietomis, trumpam užleisdavau vietą prie vairo, o pats persėsdavau prie navigacijos įrenginių. Taip galėdavau truputėlį pailsėti, bent akimirką snūstelėti.

 

Tai bus tas pats, laiko jau patikrintas „Toyota Land Cruiser 73“ su trijų litrų darbinio tūrio turbininiu varikliu. Tai beveik kasdienė mašina, tik paruošta iki jos galimybių ribų, nesityčiojant iš automobilio. 

Sumontuota nestandartinė važiuoklė, variklis taip pat truputį modifikuotas – pareguliuotas siurblys, turbina. Automobilis pakankamai ekonomiškas, šimtui kilometrų sportiniu režimu suvartoja apie 16 litrų dyzelino, kai kitiems benzinu varomiems visureigiams prireikia ir 20-30 litrų degalų. Gervės neprireiks, tad ji prieš varžybas bus išimta, taip palengvinant priekinę automobilio dalį. Padangos, žinoma, kiek didesnės, bet jų labiau reikia važiuojant kur gilu, pelkėse, molynuose, o šiose varžybose pakaktų ir mažesnių, nes „4x4 Perimetras“ – daugiau orientacinės ir greituminės varžybos.

Buvo minčių šiemet įsigyti naują automobilį, tačiau to, ko norėjau, neįpirkau. Atnaujindamas techniką, turi lygiuotis į konkurentus ir žvelgti bent kelis metus į priekį, o įsigyti panašaus lygio visureigį, kokį jau turiu, neverta. 

Taigi teko pasirinkti savo ištikimąją, šiemet pilnametystės sulaukusią „Toyota“. Ji man tikrai ilgai tarnavo, visko matė. Ankstesnis šeimininkas šiuo automobiliu dalyvavo netgi garsiajame „Ladoga“ bekelės maratone. Tačiau visureigis vis dar geros būklės, tad drįsčiau juo važiuoti ir aplink pasaulį.

 

Jų, kaip visada, daug. Iki šiol visus trejus metus dirbdavome iki paskutinės nakties, bet šiemet tikimės viską suspėti greičiau ir dar išbandyti automobilį prieš startą. Liko modifikuoti pakabą, kad ji būtų kietesnė, standesnė, labiau tinkama greitesniam važiavimui. Taip pat montuosime visą navigacinę įrangą. Ši – likusi nuo praėjusių metų, nes viskas pasiteisino šimtu procentų. Koreguosime kai kuriuos techninius parametrus, kad automobilis būtų geriau valdomas, nes čia turi tam tikrų konstrukcinių trūkumų.

 

Praėjusių metų varžybose buvo velniškai sudėtingas antras etapas. Atsimenu, kad lijo dieną ir naktį, visada buvo tamsu. Užpernai viename greičio ruože išbėgo didelė šernų banda, todėl reikėjo juos praleisti. Važiuojant bekele, kasmet galima pamatyti laukinių žvėrių, o naktiniuose greičio ruožose jų ypatingai daug. Rezultatui tai įtakos neturi. Daugiau lemia orai, gruntas. Per karščius – dulkės, per liūtis – prastas matomumas, slidus kelias. Pamenu, Biržuose per molį važiavome kaip per ledą, padangos visiškai nekibo su danga, automobilis tiesiog čiuožinėjo. 

 

Sudėtingiausias ruožas yra nuo Dieveniškių Pabradės link: didelės duobės, šaknys, siauri keliai. Ten nemenkai laužomas automobilis. Gražiausia atkarpa, kurią teko matyti, važiuojant nuo Druskininkų iki Rambyno. Dzūkija ir Suvalkija – išties vaizdingi kraštai. 

Beprotiškai įdomu! Tai adrenalinas ir savęs išbandymas – du viename. Kaskart dalyvaujant norisi savo rezultatus gerinti ir gerinti. Manau, tai rimčiausios bekelės varžybos Lietuvoje. Apskritai lietuviškame autosporte turime Palangoje rengiamas tūkstančio kilometrų žiedines lenktynes, kur nuolat važiuojama tuo pačiu ratu, o čia – per du tūkstančius kilometrų ir jokių vienodų ratų, vis nauja, kitokia trasa. Iš pradžių buvo labai įdomu pravažiuoti šalies pasieniu, pamatyti, kaip ten viskas atrodo. Juk kiekvienas Lietuvos kraštas yra savitas. Dabar jau pasiekta tokia stadija, kai po finišo pažadi sau gerai pagalvoti, ar kitąmet važiuosi, gal jau pakaks, bet po savaitės viskas apsiverčia ir vėl pradedi kurti planus bei morališkai ruoštis kitų metų startui „4x4 Perimetre“. 

 

Labai to tikiuosi, tačiau į viską žiūriu realiai. Geru pasiekimu laikyčiau patekimą į greičiausiųjų penketuką. Konkurencija bus solidi jau vien techniniu atžvilgiu. Varžovai žada atvykti su išties galingais visureigiais. Be to, ir patys vairuotojai yra tikrai stiprūs. Norint pasiekti aukštų rezultatų, privalėsiu važiuoti neklysdamas, nes vienintelis dalykas, kur galiu laimėti, tai laukti kiekvieno konkurento klaidos. Praėjusiais metais kaip tik taip ir buvo – kiekvienas kažkur suklydo, o mes darėme tų klaidų kuo mažiau. Dakaro pragarą iškentęs Saulius Jurgelėnas kažkada yra pasakęs: svarbiausia neprisigaudyti nuotykių ir visada būsi reikiamoje vietoje teisingu laiku.

 

Nepasakyčiau, kad tai – tik patirties rezultatas. Kartais naujokas, važiuodamas lėčiau ir apdairiau, klysta rečiau nei patyręs lenktynininkas. Pastarasis stengiasi užduotis atlikti kuo greičiau, bet tuomet gali pasipilti ir klaidos. Orientuotis miške važiuojant 70 kilometrų per valandą greičiu, patikėkite manimi, nėra lengva, ypatingai naktį. Šoniniai keliukai dažnai būna beveik nematomi, privalai pasikliauti legenda ir ją akylai sekti, o jei tik šturmanas kelio knygoje pameta kokį skaičių, labai lengva reikiamą posūkį tiesiog „prašokti“. 
 

Trasoje kiekvienas apsisukimas ir grįžimas atgal – sugaištas laikas. Be to, daug įtakos turi ir technikos paruošimas bei patvarumas. Jei automobilis 2000 kilometrų įveikia be didesnių gedimų, gali tikėtis aukštų rezultatų. Praėjusiais metais būtent dėl technikos gedimų nemažai ekipažų nepasiekė finišo.

 

Visiškai sutinku. Šios varžybos išties vertos tokio vardo. Pirmąkart vykęs „4x4 Perimetras“ pasižymėjo ypatingai sunkiomis sąlygomis, nes tąkart kiekvienam etapui buvo skirta po devynias valandas. Dabar tam turime po dešimt valandų. Tačiau nereikia manyti, kad ir tai labai lengva. Pavyzdžiui, greičiausi etapai įveikiami per 6-7 valandas. Vadinasi, poilsiui iki kito starto lieka vos kelios valandos. Ir tai tik su sąlyga, kad tavo automobilis  paruoštas idealiai, neapgadintas ir viso maratono metu esi lydimas mechanikų komandos. Buvo atvejų, kai pasiekęs finišą turėjau vos penkiolika minučių poilsiui ir vėl stojau prie starto linijos. Laimė, organizatoriai padarė valandos pauzę, tad spėjome atsikvėpti.
 

Būna ir taip, kad įveikiant kažkurį varžybų etapą, per visas dešimt valandų nė karto nestabtelime pavalgyti ar atsipūsti. Jei turime įsimetę sumuštinį, suvalgome tiesiog važiuodami, atsigeriam vandens ir judam toliau. 
 

Nesistebiu, kad po varžybų svėriau beveik penkiais kilogramais mažiau, o šturmanas per tas 60 valandų numetė apie septynis kilogramus. Paprastai apie maistą pernelyg negalvojame, daug labiau kreipiame dėmesį, jei važiuojant automobilyje pasigirsta kokie nors pašaliniai garsai. Pravažiavus etapą, labiau norisi ne prisivalgyti, bet griūti ir bent trumpai pamiegot.

 

Neverta tikėtis, kad vienur sugaišęs laiko, kitur už tai atsigriebsi. Legendoje yra griežtai apriboti greičiai. Pavyzdžiui, gyvenvietėse, siauruose pravažiavimuose, dalyviai privalo sulėtinti kartais net iki 20 kilometrų per valandą. Apgauti nieko nepavyks, nes visuose dalyvių automobiliuose sumontuotos „juodosios dėžės“, palydovų pagalba fiksuojančios automobilių buvimo vietą, greitį ir kitus parametrus.

 

Kažkuriais metais jie sustabdė mūsų ekipažą, patikrino dokumentus, bet visa tai suprantama – juk važiuojame ten, kur Lietuva ribojasi su kaimyninėmis šalimis. Žinau ir anekdotinių situacijų, kai netoli Rambyno vienas ekipažas pamatė žvyrkeliu iš paskos atlekiantį pasieniečių automobilį, bet vairuotojas su šturmanu pasitarę nusprendė, jog čia veikiausiai vejasi ne juos. 
 

Pasirodo, jie klydo – netrukus kelią pastojo užkarda. Pareigūnai patikrino dokumentus bei palinkėjo sėkmės tolesnėse varžybose. Šturmanas dar mėgino juokais susitarti, kad pareigūnai stabdytų ir ilgiau užlaikytų kitus iš paskos atlekiančius ekipažus.

 

Apvažiuoti Lietuvos perimetrą šiose varžybose gali bemaž kiekvienas su standartiniu visureigiu. Naujokams yra speciali klasė – „Tourism“. Tereikia važiuoti protingai, neskubant ir apjuosti šalį per 60 valandų tikrai įmanoma. Orientuotis galima ir paprasto GPS įrenginio pagalba, nebūtina pirkti brangios profesionalios navigacinės įrangos. Bent vieną kartą apvažiuoti ir pamatyti Lietuvos pasienius tikrai verta! Po to dažnas gali susirgti šia liga, kaip tai nutiko man, tačiau tai – jau „šalutinis poveikis“, kuris nebūtinai pasireiškia kiekvienam. Svarbiausia, kad visus iki pat finišo lydėtų sėkmė, tad jos ir linkiu! Beje, nepamirškite suburti gausią palaikymo komandą, mat iškart po lenktynių, birželio 14-osios vakarą, Druskininkų centre visų lauks iškilmingi apdovanojimai ir triukšmingas koncertas.