Gyvenimo tikslas - pajusti pergalės "kaifą"

„Visuomet prieš varžybas jaudinuosi. Bet tai gerai. Jaudulys sukoncentruoja į tikslą. Kai nesijaudini, mintys būna išsiblaškę, trūksta susikaupimo“, - sako Europos ir pasaulio kiokušin karatė čempionė Margarita Čiuplytė.

Paskutinę taurę, kuri papildė įspūdingą sportinių trofėjų kolekciją,  26 metų marijampolietė parsivežė iš Ispanijos. Birželį Logrone vyko Europos čempionatas, kuriame svorio virš 65 kg kategorijoje Margarita įveikė tris varžoves ir iškovojo čempionės titulą.  

VARŽOVĖS. Burtai lėmė, kad Margarita, varžybų favoritė, kovas pradėjo tik nuo antrojo etapo. Tai, tiesą sakant, lietuvaitės nedžiugino. „Man reikia pirmos kovos, kad nurimčiau viduje. Po pirmos kovos visuomet jaučiuosi tvirčiau, o šįkart teko laukti, ne kovoti“, - sakė Margarita.

Antrame etape Margarita nesunkiai susitvarkė su dane Christinie Buchholtz. Pusfinalyje laukė kur kas rimtesnė varžovė, kaip sako Margarita, pažįstama iki kaulų smegenų  - Carolien Brix iš Graikijos, kuriai per savo karjerą Margarita yra ne kartą pralaimėjusi. Finale Margarita nugalėjo dar vieną amžinąją priešininkę - Edith Abraham iš Vengrijos.

„Su  C.Brix galėjau aštriau kovoti. Keli teisėjai skyrė lygiąsias, o galėjau kovoti taip, kad niekam nekiltų abejonių mano pranašumu. Norėjau labiau užtikrintos pergalės“, - sau priekaištavo Margarita, tačiau gyrė ir varžovę.

“C.Brix – smarkiai patobulėjusi, ko nepasakyčiau apie E. Abraham. Pastaroji atrodo šiek tiek susilpnėjusi.  C.Brix technika – konkretesnė. Lipdama ant tatamio ji tikskliai žino, ką darys. Ypatingai stipri jos kojų smūgių technika. Tiesa, jai stinga ištvermės ir kiek silpnesnė smūgių rankomis technika. Manau, kad būtent ištvermė ir rankų smūgiai yra pagrindiniai mano koziriai, dėl ko vis dar neleidžiu varžovėms manęs pasivyti“, - teigė šias varžoves ir praėjusių metų pasaulio čempionate pranokusi Kauno klubo „Rifas“ auklėtinė M.Čiuplytė.

Kalbėdama apie konkurenciją Lietuvoje, Margarita teigia pastebėjusi, jog varžovės jos prisibijo, ir tai ją stebina. „Pastebėjau, kad Lietuvoje kovodamos su manimi varžovės jaučia psichologinį barjerą. Matau, kad bijo kovoti, kad nepasitiki savimi. Iš akių tai matau. Man tai tik palengvina kovą. Žinoma, konkurencijos trūksta, tačiau tikrasis tobulėjimas vyksta ne varžybų metu, o treniruotėse. Varžybose tu ateini parodyti, kiek tu patobulėjai. Todėl svarbiausia, kad klube būtų su kuo kovoti. Kadangi ir klube daug merginų nėra, tenka ir su vaikinais treniruotis“, - pasakojo sportininkė.

KELIAS. Pirmąkart Europos čempione Margarita tapo 2006 metais. Sportininkė labai vertina savo laimėjimus ir negali išskirti, kuris brangesnis. „Kiekvienas medalis atneša džiaugsmą. Nebūna eilinių laimėjimų. Visi svarbūs ir visus labai vertinu. Netgi bronzos ar sidabro medalius“.

“Kiekvienas, kuris pradeda lankyti karatė treniruotes, pradeda norėti aukštesnio diržo. Taip pat atsiranda noras dalyvauti varžybose. Po kiekvienų varžybų to nori vis labiau. Kai laimi, nori būti geriausias Lietuvoje. Kai tampa Lietuvos čempionu, pirmas nori būti ir Europoje. Jei pasiseka Europos čempionatuose, pradeda galvoti, kad gali dar daugiau“, - teigė Margarita.

„Mano kelias iki viršūnės buvo ilgas, neatėjau iš niekur. Buvo laikas, kai Japonijoje pralaimėdavau pirmąsias kovas. Stengiausi nenuleisti rankų. Kad galiu būti pasaulyje pirma, pradėjau tikėti prieš trejus metus.

Aukščiausiam tikslui fiziškai buvau pasiruošusi jau seniai, bet reikėjo subręsti psichologiškai. Prieš penkerius metus pasaulio čempionate padariau nedovanotiną klaidą. Atlikau stiprų smūgį japonei į veidą. Buvau diskvalifikuota. Pralaimėjau, nors pagal fizines galimybes jau tada jaučiau, kad galiu laimėti. Tąsyk likau penkta.

Pralaimėjau, nes psichologiškai dvejojau. Tas smūgis – bejėgiškumo išraiška. Minties, kai matai, kad nebegali laimėti, išraiška. Tai buvo psichologinis nepasiruošimas kovai“, - mintimis apie kelią į viršūnę dalijosi marijampolietė.

Pasaulio čempione M.Čiuplytė galiausiai tapo 2009 m. Sankt Peterburge vykusiose pirmenybėse. Tačiau ir tuomet reikli sportininkė turėjo sau priekaištų. „Norėčiau būti universalesnė, bet tam gal dar nepribrendau. Treniruotėse darau įvairius smūgius, bet varžybose renkuosi tik tai, kas tikrai, žinau, pasieks tikslą“, - prieš metus, po pasaulio čempionato Sankt Peterburge kalbėjo Margarita.



TECHNIKA. Tikslą pasiekė. Europos čempionate Ispanijoje, kuris vyko šį birželį, Margaritai pirmąkart atiteko specialus čempionato prizas, skirtas geriausią techniką pademonstravusiam sportininkui. Analogiškas prizas skiriamas už kovinę dvasią, kuris šįkart atiteko kitam lietuviui Andžejui Milevskiui.

„Prizo už techniką niekuomet nebuvau gavusi. Tai buvo viena svajonių. Dar vykdamos į Ispaniją su Rita (Pivoriūnaite, - aut. past.) apie tai kalbėjome. Ji sakė, jog norėtų tapti pirmąja, laimėjusia auksą ir kata, ir kumite rungtyse, o aš sakiau, jog labai norėčiau ne tik tapti čempione, bet ir pagaliau gauti prizą už techniką. Abiejų norai išsipildė“, - šypsojosi Margarita.

„Pavyko įgyvendinti techninius veiksmus, kuriuos jau buvau primiršusi. Ypač džiaugiuosi, jog pasiteisino kojų technika. Treneris ragino ją panaudoti, nes pastaruoju metu dažniausiai pasikliaudavau tik rankų ir kelių smūgiais“.

Neįtikėtinai galingi rankų smūgiai – pagrindinis Margaritos ginklas, kuriam priešnuodžių niekas pasaulyje kol kas neranda. Praėjusiais metais, galima sakyti, vien jų užteko, kad Margarita Sankt Peterburge taptų pasaulio čempione. Vis dėlto sportininkė nori, kad jos kovos būtų ne tik pergalingos, bet ir efektingos.

„Kol siekiau pasaulės čempionės titulo, pačiose varžybose nesinorėdavo eksperimentuoti. Tiesiog stengdavausi išnaudoti savo pagrindinis ginklus – stiprias rankas ir stiprius smūgius keliais vidutiniame aukštyje. Tačiau vis labiau norėjosi siekti ne tik pergalės, bet ir kovos grožio. Norisi laimėti taip, kad šiurpuliukai eitų per visą kūną.

Dėl to kojų techniką dar reikia gerinti. Sako, kiemo varžybose (varžybose Lietuvoje, - aut. past.) reikia ją tobulinti, tada lengviau panaudoti ir svarbiose varžybose. Dar reikia dirbti“, - įsitikinusi Margarita.

PRIEŽASTYS. Iš viso lietuviai Europos čempionate Ispanijoje iškovojo 12 medalių, gerokai pralenkdami kitas žemyno valstybes. Margarita turi paaiškinimą, kas lėmė tokią Lietuvos rinktinės sėkmę.

„Atsidūrėme aukštumoje, nes ėmėme veikti kaip komanda. Visi. Skirtingų klubų sportinininkai, treneriai, medikai, federacijos vadovai... Karatė – individualus sportas, bet individualiai kovoji tik kai atsiduri ant tatamio.

Visas darbas prasideda treniruotėse. Treniruojamės klubuose, bet federacija labai didelį dėmesį skiria bendroms rinktinės treniruotėms. Dažnai būname kartu, dirbame su medikais, psichologais, treneriai dalijasi informacija.

Varžybose stengiamės neišsibarstyti, būti kartu. Mūsų bendrumas labai pastebimas. Niekuomet nebūna panikos. Visuomet turime griežtą planą ir visi žino, kada ką daryti. Tai didelis federacijos vadovų įdirbis. Visa tai tam, kad sportininkai susikoncentruotų į tikslą. Tapome pranašesni už kitas šalis, nes dirbame sistemingai“, - kalbėjo M.Čiuplytė.

FILMAI. Tradicinė sajonara, varžybų uždarymo vakarėlis, kurį pagal nerašytas taisykles privalo surengti karatė čempionato organizatoriai, pasak Margaritos, atitiko ispanišką temperamentą. „Japonijoje sajonaros visuomet būna pakankamai santūrios, Ispanijoje, aišku, nieko panašaus nebuvo. Muzika, šokiai po atviru dangumi – buvo labai smagu. Atsišokome su Lundgrenu...“, - puse lūpų pasakojo Margarita.

Švedas Dolphas Lundgrenas, veiksmo filmų žvaigždė, yra kiokušin karatė trečiojo dano meistras. Ispanijoje gyvenantis aktorius buvo pakviestas apdovanoti čempionato prizininkus. „Labai nepabendravome... Jis čempionate dalyvavo tarsi puošmenėlė...“, - teigė Margarita.

Margarita dabar juokiasi prisiminusi, kad D.Lundgrenas – vienas pagrindinių jos vaikystės herojų. Kaip ir Jeanas Claude'as van Damme'as ir kiti veiksmo filmų aktoriai.

„Vaikystėje labai mėgau kovinius filmus. Dabar atrodo – kokia nesąmonė! Bet tada negalėdavau atsitraukti. Pamačiusi filmą, mamai rodydavau veiksmus ir svajojau lankyti karatė. Buvo toks filmas „Ledi Drakonas“, ar kažkaip panašiai vadinosi. Ta moteris odine striuke buvo mano idealas“, - sunkiai sulaikydama juoką prisipažino Margarita.

VAIKYSTĖ. „Vis dėlto mama mane nuvedė į plaukimo užsiėmimus. Tiesą sakant, man patikdavo visur, kur tik nuvesdavo, jei tik užsiėmimas būdavo aktyvus, reikėdavo judėti. Buvo nuvedusi ir į bokso treniruotes. Plaukimą lankiau aštuonis metus, bet sužinojau, kad yra karatė klubas. Buvo vasara, o pasakė, kad priims tik rugsėjį. Buvo nekantru laukti. Visą vasarą stebėjau, kaip karatistai bėgioja, ir svajojau treniruotis su jais.

Kai pradėjau lankyti karatė užsiėmimus, vis dar lankiau ir plaukimą. Plaukimo trenerė apie karatė nieko nežinojo, slėpiau, o po plaukimo treniruočių eidavau tiesiai į karatė užsiėmimus. Galiausiai ėmiau nepavilkti kojų ir reikėjo griežtai apsispręsti. Aišku, pasirinkau karatė, nors visi sakė, kad nieko nepasieksiu. Jau tada norėjau įrodyti, kad jie klydo“, - pasakojo Margarita.

Klausimas, ar karatė veiksmus yra tekę panaudoti gatvėje, pavyzdžiui, ginantis nuo užpuolikų – pakankamai banalus, bet juk atsakymą sužinoti knieti. Margarita nustebina. Pasak jos, tai, kad karatė treniruotes lankanti mergina gali apsiginti nuo užpuolikų – tėra mitas.

„Prieš paauglius yra tekę, bet karatė veiksmais to nepavadinsi – užplodavau per veidą delnu ir užtekdavo. Kritinėje situacijoje buvau atsidūrusi tik kartą. Karatė lankiau dar tik metus. Pamenu, ėjau iš treniruotės, kojas vos vilkau, o galvoje sukosi mintis – neduokdiev, užpuls. Taip ir nutiko. Užpuolė su peiliu, sako, atiduok pinigus. Galvoju, kokius dar pinigus... Kišenėje du litus bulkutėms teturėjau... Išnirau pro petį ir pabėgau. Manau, kad tai, jog mergina gali apsiginti panaudodama karatė veiksmus, tėra mitas. Ką tu, mergina, padarysi prieš užpuoliką su peiliu? Nebent pabėgsi“, - aiškino Margarita.

POLICIJA. Beje, specialybę Margarita taip pat rinkosi paveikta kovinių filmų. „Man patiko koviniuose filmuose matyta kova už gėrį. Į policijos akademiją stojau naiviai tikėdama, kad galiu kažką gero nuveikti ir kad policijos darbas pakankamai smagus, kaip toje komedijoje apie policijos akademiją.

Aišku, greitai teko daug kuo nusivilti. Nenoriu nieko šmeižti, tik pasakysiu, jog supratau, kad teisingumas labai sudėtingas dalykas. Taip pat supratau, kad negaliu nuolat klausyti, kaip kažkas kažką nužudė, papjovė, nušovė... Man tai nepatinka. Vis dėlto policijos struktūroje radau nišą, kuria esu labai patenkinta. Į dabartinį savo darbą žiūriu iš sportinės pusės, mano darbas – treniruoti, apmokyti“, - teigė M.Čiuplytė. Ji – Lietuvos policijos mokymo centro Bendrųjų profesinių įgūdžių ir sporto skyriaus instruktorė, mokanti policijos pareigūnus šaudybos, taktikos ir kovinių veiksmų.