"Laikas įrodyti, kad nesu toks sugadintas"

Pasaulio ir Lietuvos bušido čempionas, įspūdingų nokautų autorius, daugybės turnyrų nugalėtojas ir vienas geriausių šalies mišrių kovos menų atstovų. Dabar mažai kas pasakytų, kad taip kalbama apie Remigijų Morkevičių, pastaruoju metu neišlipusį iš nemalonumų sūkurio. Tačiau sportininkas bando stotis ant kojų ir svajoja apie grįžimą į ringą.
 

Nors po pernykščio įvykio Kaune, kai R.Morkevičius be jokios priežasties kojos smūgiu į galvą nokautavo merginą, už šį nusikaltimą jau nuteista buvusi bušido žvaigždė daugelio buvo pasmerkta, kovotojas mėgina visa tai nustumti į šalį ir įrodyti, kad jis – ne toks blogas, kaip pastarieji jo poelgiai. 
 

R.  Morkevičius neseniai įsiamžino atlikėjo Ironvyto muzikiniame vaizdo klipe „Svajonės“, o jo kūrėjai tikisi, kad tai dar labiau paskatins Remyga pravardžiuojamą kovotoją sugrįžti į ringą. To tikisi ir Lietuvos bušido aistruoliai, o dėl šio tikslo R. Morkevičius jau kelis mėnesius pluša sporto salėje. Kovotojas stengiasi dirbti tyliai, nes nenori išdalinti per daug pažadų ir vėliau nuvilti juo tikinčius žmones. 
 

31-ių metų kaunietis pastarąjį kartą į ringą lipo 2011 m. pabaigoje, kai grįžo po sunkios nugaros operacijos ir reabilitacijos. Nors ir iškovojo įspūdingą pergalę, tačiau Remyga daugiau nuo to laiko nesikovė, o blaškėsi gyvenime.
 

Ką veiki pastaruoju metu?, – sportas.info paklausė R.Morkevičiaus

Studijuoju, bandau grįžti į sportą, žiūrėsime kaip bus. Nenoriu prisikalbėti, nes jau ne pirmą kartą taip.. Bet sportuoju ir galvoju apie varžybas.
 

Taip. Kaip čia pasakyti – nenoriu išeiti ir patirti gėdą, noriu išeiti ir laimėti.
 

Po truputį įsivažiuoju. Nenoriu per daug prisikalbėti, nes geriau ateiti kada jau esi pasiruošęs, vyksta varžybos ir tai parodyti. Noriu pralaukti kažkiek laiko, kad išsijudinčiau, fizines jėgas atstatyčiau.
 

Jau porą mėnesių treniruojuosi Kauno klube „Titanas“ ir papildomai savarankiškai. Sportuoju su savo treneriu Mariumi Misiūnu. Buvo minčių važiuoti kažkur, bet..
 

Ne, kaip tik kitur būtų geriausiai pasiruošti, nes Lietuvoje daug blaškymų. Dabar pažiūriu, kad kovotojų lygis čia yra geras, reikėtų padaryti kažką stebuklingo, kad grįžčiau į senas vėžes.
 

Viskas yra įmanoma.


 

Reikia ne tik treniruočių, bet ir komandinių kovų. Treniruotės viena, o kovos – kas kita. Būna, kad po pertraukų atsiliepia psichologiniai dalykai. Aš per daug neapkraunu savęs, man nepatinka protingai ir daug kalbėti, prisikalbėti, o vėliau kitaip elgtis. Geriausias posakis – viską parodo darbai.
 

Iš sportinės pusės – grįžti į ringą. Vėliau galvočiau apie savo sporto klubą, taip pat savo vardo pataisymą.
 

Dabar jau nesureikšminu, bet tuo metu, kai viskas vyko – labai. Nieko negali kaltinti, buvo sunkūs momentai. Dabar jau reabilituojuosi, sportas grąžina stiprybės mokyklą.
 

Buvo, bet dabar auginu vaiką. Aš kompleksuotas, kai nieko gero nedarau jaučiuosi nesavam kailyje, o kai kažką gero padarau – džiaugiuosi. Dabar jaučiuosi nieko nepadaręs ir kai visi kalba, kad aš sportininkas, pats tuo netikiu ir varau, atsigaunu, grįžtu į savo vėžes. 
 

Aš ėjau paskui savo svajonę, kuri nutrūko. Tada viskas dužo, lūžo, visas pagrindas išslydo iš po kojų. Viskas susimaišė, nerūpėjo nei sportas, niekas. Važiavau į Braziliją reabilituotis, gydžiausi, daug keliavau, skyriau laiko vaikui. Dabar žiūriu, kad nieko neveikiu. Dar susigadinau vardą, tai manau laikas įrodyti, kad nesu toks sugadintas. Depresija, viskas susidėjo... Aš esu maksimalistas – man neišeina šiaip sportuoti dėl kažko, turiu turėti motyvą. Aš ateinu ir man pagrindas yra kova. Dabar esu savo vėžėse, daug ką prisimenu. Judu į priekį.
 

Su sportu tikrai norėčiau sieti gyvenimą. Dabar Lietuvos sporto universitete baigiu  treniravimo sistemos mokslų neakivaizdines studijas.