Imtynės Lietuvoje - ketvirtoji sporto šaka?

Nuo 1996 m. Lietuvos imtynių federacijai vadovavęs Andrejus Gribojedovas, palikdamas prezidento postą savo įpėdiniui, 41 metų Dariui Čepauskui, palinkėjo stiprybės ir tęsti pradėtus darbus. D.Čepauskas revoliucijų nežada: „Aš įsivaizduoju taip: buvęs prezidentas  nubėgo 100 metrų, perdavė lazdelę man ir dabar aš turiu bėgti kitus 100 metrų, t. y. įgyvendinti kitą strategijos etapą“. 

Fiziškai jau spėjote atsisėsti į prezidento kėdę, o pradėti darbus?

Fiziškai šiuose kabinetuose esu jau gal dešimt metų. Sėdėjau ant įvairių kėdžių ir neteikiu didelės reikšmės, ant kurios kėdės sėdėjau ar sėdžiu dabar. Darbas nėra naujas, federacijoje dirbu daug metų, prieš tai sportavau, todėl žinau tiek sportininko gyvenimą, tiek sporto funkcionieriaus. Gal tik didesnė atsakomybė dabar.

Koks bus jūsų, kaip federacijos prezidento, pirmasis darbas?

Jeigu paimtume įvykius kitose federacijose – krepšinio, futbolo ir pan. – pasikeitimai ten dažniausiai vyksta po tam tikrų didelių sukrėtimų. Pvz.., krepšininkai viską pralaimi ir turi keistis treneriai ir federacijos vadovai. Imtynių federacijoje tokių sukrėtimų nėra. Programa buvo priimta prieš gerus 14 metų, mano užduotis – ne pradėti kažką keisti ir sukti vairą į kitą pusę, o tęsti pradėtą darbą. Todėl didelių esminių pasikeitimų tikrai nenumatoma.

Kodėl nusprendėte tapti prezidentu?

Kiekvienas žmogus turi savo charakterį ir ne kiekvienas nori ramaus gyvenimo. Man patinka gyvenime nauji iššūkiai, savęs išbandymas naujoje vietoje. Darbas federacijoje, kaip sakiau, nėra naujas – matytas, dirbtas. Bendra ekonominė situacija Lietuvoje daugeliui kelia nerimą, bet aš, būdamas ekonomistas, tuos ekonominius procesus suvokiu galbūt geriau negu daugelis sportininkų ir manau, kad ekonominė krizė, kaip ir bet kuris ekonominis pakilimas nesitęs amžinai.

Taigi ekonominis sunkmetis negąsdina stojant už federacijos vairo?

Ir ekonomikos pakilimo metu, ir sunkmečiu nė viena federacija nepasakė, kad pinigų užtenka ar jų per daug. Kiek jų beskirtų valstybė, rėmėjai, jų visada buvo ir bus nepakankamai. Todėl neakcentuoju pinigų klausimo, kaip pagrindinio sunkumo, pagrindinės kliūties. Paimkime bet kurį žmogų nuo mažų dienų – tėvai per mažai duodavo pinigų ledams, mokykloje vėl kažko neužtekdavo, kai buvom studentai, nuolat trūkdavo stipendijos, kai pradėjome dirbti – pikti ant darbdavių, kad moka per mažą atlyginimą. Žmogaus prigimtis tokia, kad jam visada maža, ir kiek jis beturėtų, visada nori daugiau. Todėl nuolatinis finansinis trūkumas – įprasta būsena.

Ateinate tęsti pradėtų darbų. Kaip manote, kokia buvo silpnoji federacijos pusė – ką norėtume pakeisti, padaryti geriau?

Nenorėčiau pakeisti ar padaryti geriau, bet noriu daugiau dėmesio skirti imtynių, kaip sporto šakos, populiarinimui. Kai atėjo mūsų komanda ir mes pradėjome darbą federacijoje prie 14 metų, uždavėme sau klausimą – kodėl apie imtynes Lietuvoje mažai kas žino ir jos pagal populiarumą nepatenkina nei į dešimtuką, nei, ko gero, į penkioliktuką? Tada nusprendėme, kad sporto šaką populiarią daro medaliai. Taigi kol nebus medalių, imtynės niekam nebus įdomios. Kas žinotų Lietuvoje penkiakovę, jeigu nebūtų Andrejaus Zadneprovskio ir Edvino Krungolco medalių? Arba kas matė Lietuvoje ir suprato stendinį šaudymą, kol Daina Gudzinevičiūtė neiškovojo medalio olimpinėse žaidynėse? Lygiai taip pat būtų galima išpopuliarinti ir tarakonų sportą, jeigu turėtume tarakoną – pasaulio čempioną. Taigi ankstesnis imtynių federacijos prezidentas A.Gribojedovas padarė didžiulį įdirbį ir darbą didelio meistriškumo sportininkų rengime. Iškovoti medaliai pasaulio ir Europos čempionatuose, olimpinėse žaidynėse. Atėjo laikas pasinaudoti tais medaliais ir populiarinti mūsų sporto šaką. Manau, kad ankstesnis vadovas labai koncentravosi į tų rezultatų pasiekimą. Aš įsivaizduoju taip: jis nubėgo 100 metrų, perdavė lazdelę man ir dabar aš turiu bėgti kitus 100 metrų, t. y. įgyvendinti kitą strategijos etapą – iškovotų medalių dėka padaryti imtynes Lietuvoje ketvirta sporto šaka pagal populiarumą po krepšinio, futbolo ir lengvosios atletikos. Tai norime pasiekti per masiškumą. O masiškumas po tam tikro ciklo vėl turėtų pavirsti į kokybę. Ta linkme ir dirbame.

Komanda, dirbanti federacijoje, lieka ta pati?

Branduolys lieka tas pats, todėl revoliucijų nebus.

Per A.Gribojedovo prezidentavimo metus Lietuvos imtynininkai aukščiausio lygio varžybose iškovojo 42 medalius. Ar jūs skaičiavote, kiek norėtume matyti medalių per savo kadenciją?

Žinoma, kiekvienas žmogus nori padaryti kažką geriau negu prieš jį buvęs. Kartelė užkelta labai aukštai – 42 medaliai. Bet ar jų bus daugiau, ar mažiau – tai nėra mano pagrindinis tikslas. Po ketverių metų manysiu, kad man pavyko mano darbas vertindamas jį ne pagal medalių skaičių, bet pagal berniukų, jaunimo skaičių – kiek jų užsiiminėja šia sporto šaka, t. y. kiek padidėjo masiškumas. Mano tikslas – tą skaičių bent padvigubinti.

Tikslas sutampa su svajone?

Galbūt tai pavadinčiau vizija, o ne svajone. Norėčiau, kad pagal populiarumą imtynės nusileistų tik krepšiniui, futbolui ir lengvajai atletikai, kurių aplenkti neturime objektyvių priežasčių. Visos kitos sporto šakos – mūsų konkurentai. Imtynės turi labai daug pranašumų prieš kitas sporto šakas: krepšinis ribojamas ūgio, futbolas labiausiai prieinama sporto šaka, nereikalaujanti investicijų – susišvilpavo berniukai kieme, pasiėmė kamuolį, pasidėjo du batus vietoj vartų ir gali žaisti, bet ne visiems tai patinka. Imtynės patraukia daugiau išdykusius, linkusius į galynėjimąsi berniukus. Be to, atkreipkite dėmesį, kad imtynininkų visos raumenų grupės išsivysčiusios labai proporcingai. Daugelis tėvų bijo, kad imtynės labai trauminė sporto šaka. Bet pagal traumų statistiką imtynės nepatenka netgi į pirmą dešimtuką.

Minėjote berniukus. Ar mergaičių imtynėms neskirsite dėmesio?

Skirsime. Žinoma, jas prikalbinti į imtynes daug sunkiau negu berniukus. Gal nesupyks ant manęs lygių galimybių kontrolierė, jeigu pasakysiu, kad imtynės vis dėlto – vyriška sporto šaka. Moterų imtynės į olimpinių žaidynių programą įtrauktos tik Atėnuose. Tai visiškai nauja sporto šaka moterims. Be abejo, tai susiję su globaline moterų emancipacija. Jos dabar ir ledo ritulį, ir futbolą žaidžia, sunkumus kilnoja... Mes tikrai nenorime likti globalios tendencijos užribyje. Jeigu mergaitės išreikš norą užsiiminėti šia sporto šaka, sudarysime joms galimybes.

Geresnių rezultatų yra pasiekę Lietuvos graikų-romėnų imtynininkai negu „laisvūnai“. Ką galvojate apie šį veiklos barą?

Galbūt graikų-romėnų imtynininkų rezultatai geresni ne todėl, kad jiems skiriamas didesnis dėmesys, bet paprasčiausiai Lietuvoje yra gilesnės tradicijos. Laisvūnai tradicijomis pasigirti negali ir, ko gero, tai turi įtakos jų rezultatams. Visada sakoma: kodėl neturime rezultatų, todėl, kad neturime finansavimo, kodėl neturime finansavimo, todėl, kad neturime rezultatų. Dažnai diskutuojame su laisvųjų imtynių kolegomis. Siūlome jiems įveikti tą užburtą velnio ratą, ką padarė graikų-romėnų imtynininkai – reikia parodyti valios pastangas, pasiekti rezultatų, tada padidėtų finansavimas ir galbūt laisvųjų imtynių atstovai galėtų pasivyti graikų-romėnų imtynininkus pagal rezultatus. Federacija ir graikų-romėnų imtynių kolegos visada pasirengę padėti spręsti problemas, jeigu jie patys sau padės.

Prasidėjo naujas imtynių sezonas. Kokie pagrindiniai tikslai šiemet? 

Balandžio mėnesį laukia Europos čempionatas, kuris vyks Baku, metų pabaigoje – pasaulio čempionatas. Tai ir yra pagrindiniai metų startai. Į čempionatus vešime kelis patyrusius sportininkus, užgrūdintus kovose, ir taip pat jaunimo. Taip patyrę sportininkai gali perduoti savo patirtį, o jaunimas, turėdamas gyvą pavyzdį, greičiau įsilies į suaugusiųjų sportą. Iškovoti medalių potencialo yra. Dalyvaus tokie patyrę imtynininkai, kaip Valdemaras Venckaitis, Mindaugas Mizgaitis, kurie jau šiandien kišenėje turi po medalį. Kodėl negalėtų iškovoti dar vieno?

Jūs pats dar išeinate ant imtynių kilimo?

Paskutinį kartą buvau prieš metus. Vykau aplankyti savo vaikystės draugą, kuris dabar gyvena Izraelyje ir dirba treneriu. Jis nusivedė mane į sporto salę, į imtynių treniruotę, ir paprašė manęs parodyti kokių nors imtynių veiksmų, kurie galbūt yra nežinomi Izraelio vaikams. Man berodant, berniukai ir sako – gal geriau jūs paimtyniaukite su mūsų treneriu ir mums bus viskas aišku. Taip teko imtis su savo vaikystės draugu prabėgus 20 metų.

Auginate keturis vaikus. Ar kuris nors iš jų imtyniauja?

Kol kas imtyniauja namuose, kai nori atimti žaislą vienas iš kito. Turiu du berniukus ir dvi mergaites. Mergaitės jau turi savo pomėgius – vyriausioji žaidžia tenisą, jaunesnė lanko sportinius šokius, o berniukai dar per maži imtynėms.

Jūsų gyvenimo moto?

Kiekvienos problemos sprendimas glūdi pačiame žmoguje. Kiekvienas žmogus, norėdamas išspręsti problemą, turi pradėti nuo savęs, nelaukdamas pagalbos iš šono – reikia rasti jėgų savyje tą problemą spręsti.