Negimė nė vienas, kuris nepadarė klaidų

Pasaulio čempionė, Sidnėjaus olimpinių žaidynių bronzos medalininkė ir „Tour de France“ daugiadienių moterų lenktynių laimėtoja Diana Žiliūtė jau nerungtyniauja. Ji – viena iš italų „Safi-Pasta-Zara“ dviračių klubo trenerių. Per Lietuvos čempionatą apdovanojimų siekė ir penkios šio klubo dviratininkės lietuvaitės.
 

Kaip jautiesi naujame vaidmenyje?, - paklausėm Dianos Žilūtės.
Lietuvoje - neįprastai, o Italijoje – normaliai. Esu viena iš trijų klubo trenerių, dirbu nuo šių metų pradžios. Vienam žmogui būtų neįmanoma visur suspėti ir pakelti didžiulio visų varžybų ir treniruočių krūvio. Prie trenerio darbo prisideda daug organizacinių klausimų – tai įvairūs užsakymai, dviračiai, sportinė apranga, kontaktai su rėmėjais ir t. t.
 

Tad darbas nėra lengvas?
Žinoma, nelengvas, juo labiau kad dirbu tiktai pirmus metus. Niekas nepaėmė už rankos ir neparodė, kur turiu eiti ir ką sakyti. Turi savo galvą ant pečių ir galvok. Tačiau malonu, kad sugebu viską gerai susitvarkyti, didesnių rūpesčių neiškyla. Kiekvienas trenerio žingsnis yra atidžiai stebimas, manau, kad negimė nė vienas, kuris nepadaro klaidų.
Svarbiausia analizuoti savo elgesį, varžybų eigą, sugebėti duoti atsakymą, į kiekvieną nurodymą. Stengiuosi deramai atstovauti savo klubo interesams, kad tarp klubo dviratininkių būtų santarvė, gera atmosfera, kad sportininkės pasiektų kuo geresnių rezultatų, kuriais jos liktų patenkintos. Per kiekvienas lenktynes būna daug įvairiausių situacijų, kiekviena jų turi savo taktiką ir strategiją. „Pasta-Zara“ klubui atiduodu viską, ką galiu. 
  

Iš didžiojo sporto išėjai ne savo noru, tą padaryti privertė liga. Gal pailsėjusi vėl sugrįši?
Tikrai buvo labai skaudu tai padaryti, bet su tuo reikėjo susitaikyti. Dabar reikia mokytis gyventi iš naujo. Apie sugrįžimą į didįjį sportą kol kas tikrai negalvoju. Būtų nelogiška, kad treneris kartu su jaunimu mintų pedalus per varžybas. Labai džiaugiuosi, kad mūsų „Pasta-Zara“ klube yra penkios lietuvės, todėl aš ir turėjau galimybę atvažiuoti į Lietuvą.
Žinoma, reikėjo viską suderinti ir surasti laiko. Buvau, esu ir būsiu lietuvė, mūsų treneriai, masažuotojai, mechanikai būna visose varžybose, kur tiktai dalyvauja „Pasta-Zara“ dviratininkės. Jų niekada nepaliekame vienų.


 

Buvai labai reikli sau, ar tokia esi ir dirbdama trenere?
Savaime suprantama, reiklumas reikalingas, bet svarbiausia dviratininkėms reikia įdiegti didelį norą ir alkį siekti gerų rezultatų. Kai šitą pasieki, pačios dviratininkės pradeda kitaip žiūrėti į sportą.
 

Ar Lietuvoje atsiras tokio lygio plento meistrė, kokia Tu buvai?
Laikas parodys. Planuoti pergalių neįmanoma, pirmiausiai reikia pasiekti, kad dviratininkės būtų stiprios. Būtų labai gerai, kad Lietuvoje atsirastų kelios pajėgios talentingos dviratininkės ir mes, treneriai, turėtume galimybę jas toliau ugdyti. Lietuvos dviračių treneriai, manau, darys viską, kad įžvelgtų gerąsias dviratininkių savybes, jas vestų meistriškumo laipteliais.
Italijoje yra dviračių klubų, kurie bendradarbiauja su Lietuva. Jie pas save tikrai priims talentingas sportininkes ir joms sudarys visas galimybes tapti didelio meistriškumo dviratininkėmis. Tai – didelis pliusas Lietuvos dviračių sportui. 
 
Ar tiesa, kad norėjai tapti ir Lietuvos moterų dviračių rinktinės vyr. trenere? 
 Nežinau. Svajonės yra svajonės. Kol kas mano svajonė – savajam klubui surasti rėmėjų, kad dviratininkėms nieko netrūktų. Tapti Lietuvos moterų rinktinės vyr. trenere, žinoma, būtų viena iš mano svajonių. Bet dirbti rinktinės trenere vien tiktai tam, kad turėčiau kažkokį titulą, - ne mano charakteriui. Jeigu nori būti tituluota, reikia daug dirbti. Manau, kad gyvenant Italijoje, tą darbą būtų sunku suderinti ir  šiandieną tai būtų ne visai įmanoma. Bet laikas parodys, kaip bus ateityje.
 

„Pasta-Zara“ klube - 12 dviratininkių, kurių penkios – iš Lietuvos. Ko iš jų tikiesi?
 Ingą Čilvinaitę, Rasą Leleivytę, Aušrinę Trebaitę, Svetlaną Pauliukaitę ir Viliją Sereikaitę ne aš pakviečiau. Vienos jų yra talentingesnės, o kitos ne. Per Lietuvos čempionato grupines lenktynes likau patenkinta jų  pasirodymu: čempione tapo Aušrinė Trebaitė, bronzos medalį laimėjo Rasa Leleivytė, o ketvirta buvo Vilija Sereikaitė. Tačiau vis dėl to jos padarė ne viską, kad rezultatas būtų dar geresnis. Bet jos atidavė viską, ką galėjo. Tos pergalės labai svarbios ir man, ir dviratininkėms. Dirbančiai vos pirmus metus, man reikia augti kartu su sportininkėmis, o joms – su manimi. 
 

Kada grįžti atgal į Italiją?
Birželio 28 d. prasideda daugiadienės lenktynės „Giro Italia“, kuriose dalyvaus ir R. Leleivytė, Inga Čilvinaitė ir V. Sereikaitė.