Macui trenerio darbas prie širdies

30-metis A. Macijauskas, kuris save juokais dabar vadina „jau senu ir kreivu“, Vilniuje šeštadienį dalyvavo gatvės krepšinio talentų kovų vienas prieš vieną renginyje, kur savo tiksliais metimais dar kartą patvirtino, kad įgyto meistriškumo jokios traumos nenustelbs.

Kodėl priėmėte tą sprendimą baigti krepšininko karjerą?

Jau daug apie tai aiškinau. Yra sveikatos problemų, bandžiau ir ruošiausi (grįžti), bet... Reikia daryti nugaros operaciją, jeigu noriu toliau profesionaliai sportuoti. O aš galvoju, kad to daryti nelabai verta, nes reabilitacija užtruktų pusę metų. Paskui vėl bandyti grįžti? Neaišku, kokios formos būsiu. Tai atimtų daug pastangų ir tam reikia daug valios. O metai bėga, kiekvienais metais vis tingsti. Aš galvoju, kad toks sprendimas yra geriausias man ir mano šeimai.

Ar ne gaila baigti karjerą?

Aišku, kad gaila. Gaila sirgalių, gaila krepšinio, bet tai yra gyvenimas. Ne tik krepšinis yra visas gyvenimas.

Ar sunku buvo apsispręsti? Kiek buvo bemiegių naktų?

Ne, aš jau seniai apie tai galvojau - nuo „graikų karo“. Jie man neleido daryti operacijos, kurią reikėjo atlikti. Ir aš tada žinojau, kad yra vienintelis kelias – spjauti į viską ir darytis operaciją jiems (Pirėjo „Olympiakos“ klubo vadovams – DELFI) neleidžiant. Bet pasirinkau kitą kelią.  Matydamas, kaip jie elgiasi su savo žaidėjais, su manimi, manau, jis buvo teisingas. Sprendimas, aišku, nėra lengvas, bet apie tokią (naujieną) išgirsti prabudęs ryte arba mintis staiga šauna į galvą, yra vienaip, o kai su ta mintimi gyveni porą metų, tai yra normalu.
 

 

Po tokių sprendimų, būna, kad žaidėjai kurį laiką negali net žiūrėti krepšinio. Kaip jūs?

Ne, krepšinis yra mano kraujyje. Čia įdėta tiek meilės, tiek darbo ir pastangų. Jis išliks kraujyje visam gyvenimui. Galvoju, kad dar mano vaikai gaus tos krepšinio meilės.
 

Jei galėtumėte savo sportinę biografiją atsukti atgal, ką pakeistumėte?

Daug dalykų. Kaip sakoma, reiktų paimti alaus bokalą ir šnekėti labai ilgai. Ko nekartočiau, ką pakeisčiau ir ką kitiems patarčiau daryti... Vvienu ar dviem sakiniais to nepasakysi...
 

Kokios įspūdingiausios jūsų pergalės klubiniame krepšinyje ir su Lietuvos rinktine?

Nelabai man susiklostė klubinis krepšinis. Žaidžiau poroje finalų Ispanijoje ir Graikijoje. Mintyse išlieka pergalė su (Vilniaus) „Lietuvos rytu.“ Pirmieji metai, kai atvažiavome jauni ir nugalėjome (Kauno) „Žalgirį“. Ramūnui (Šiškauskui) tada buvo 20 metų, man – 19. Vaikučiai buvome. Tada buvo labai smagi pergalė, žaidėme dar senojoje ledo arenoje (dabar „Ūkio banko“ teatro arena – DELFI), visi žmonės, kurių daug netilpdavo, su alaus bokalais. Ten buvo labai „karšta“ . Su rinktine - 2003 metais Europos čempionatas Švedijoje. Kiekvienam lietuviui tai tikrai įsimintiniausia pergalė. Krepšinis Lietuvoje yra tikrai sporto šaka numeris vienas.
 

Lietuvos krepšinio federacijos vadovai užsiminė, kad jūs liksite šalia krepšinio. Kokios tai bus pareigos?

Jau ir esu - dalyvauju gatvės krepšinyje. Aišku, tiek metų praleidus krepšinyje, norisi ir toliau būti prie jo. Viskas paprasta, reikia tik ilgą kelią nueiti, jei nori būti treneriu ar kažkuo. Reikia įgyti žinių ir tas žingsnis jau yra žengtas. Pradėsiu su keliais dabartiniais žaidėjais trenerio mokslus Anglijoje. Žiūrėsiu, kaip susiklostys. Gyvenimas viską sureguliuos ir sudėlios.
 

Jus traukia trenerio darbas? Ar norite būti krepšinio vadybininkas ar vadovas?

Daugiau prie širdies trenerio darbas - gali visiems aiškinti ir viską reguliuoti (juokiasi).
 

Ar žiūrite pasaulio futbolo čempionatą? Ką palaikote?

Futbolą dabar žiūrime. Ką palaikau? Kad labai viskas įdomiai vyksta. Nieko aš nepalaikau. Tikrai įdomu žiūrėti. Ketvirtadienį anglai žaidė...Neįtikėtinos varžybos (anglų lygiosios 0:0 su Alžyru – DELFI). Be prognozių. Atrodo, Slovėnija – maža šalis, o žaidžia – super. Nei pinigai, nei kontraktai, nei vardai – niekas ten nėra rodiklis.