Lenktynės – šeimos tradicija

22 metų Ignas Gelžinis užaugo lenktynininkų šeimoje. Jo tėvas Audrius Gelžinis, anksčiau skynęs pergales trasose, su automobilių sportu iki šiol – jis ir treneris, ir komandos „Juta Racing“ vadovas. Vyresnis Igno brolis Jonas – taip pat lenktynininkas, šiemet iškovojęs antrąją vietą Didžiosios Britanijos „Porsche Carrera“ taurės varžybose.

Šią vasarą Ignas dalyvavo atrankoje į Tarptautinės automobilių federacijos (FIA) jaunųjų lenktynininkų akademiją ir buvo pripažintas perspektyviausiu Europos jaunuoju lenktynininku.

Tad FIA akademijoje nuo lapkričio jam patarimus dalys „Formulės-1“ pilotai bandytojai Robinas Frijnsas bei Alexas Rossi, ralio pasaulio čempionato dalyviai Andreasas Mikkelsenas ir Kevinas Abbringas. Pernai šioje akademijoje mokėsi Igno brolis Jonas.

Akademijoje numatytos šešios treniruočių stovyklos įvairiose šalyse. Pirmoji – Škotijos sostinėje Edinburge.

Didžioji Britanija vaikinui – gerai pažįstama šalis. Jis dalyvauja šios šalies čempionate „Renault Clio Cup“. Pastarąjį sezoną galutinėje įskaitoje jis užėmė 15-ąją vietą.

Ką jums reiškia galimybė semtis patirties FIA akademijoje? – paklausėme jaunojo lenktynininko.
Norint vien patekti ten, reikėjo aplenkti 24 greičiausius Europos vairuotojus, o jie jau buvo atrinkti į akademiją. Visi jie buvo važiavę kokiose nors lenktynių serijose. Daug stiprių vairuotojų iš „Formulės-3“, ralio varžybų. Ir vien tai, kad man pavyko tarp jų pasirodyti geriausiai, reiškia labai daug.

Automobilių sportas Lietuvoje nėra išsivystęs, todėl įgūdžiai, žinios, supratimas, suvokimas, fiziniai pasiruošimai, savęs pristatymas – labai daug ką ši akademija gali duoti.

Jūs pats lenktyniaujate ir gokartų varžybose, ir „Renault Clio Cup“ serijoje?
Kartinge lenktyniauju tik Lietuvoje. Dar buvau lenktynėse Italijoje. Bet tai daugiau savo malonumui. O „Renault Clio Cup“ važiuoju jau rimtai ir bandau tose lenktynėse siekti rezultatų. Šis sezonas buvo labai sunkus.

Daugiau gyvenate Lietuvoje ar Anglijoje?
Kaune. Bet tenka daug keliauti. Dar dirbu kartingo komandos vadovu ir treneriu, dažnai važiuojame ir į gokartų varžybas, kuriose ir pats kartais sudalyvauju. Tai į Angliją skrendu, tai dar kur nors. Sezonas būna gana įtemptas.

Jeigu kartinge važiuojate savo malonumui, galima sakyti, kad šios lenktynės jums labiausiai patinka?
Ne. Tiesiog dėl biudžeto niuansų mums Anglijoje yra labai apribotas treniruočių skaičius. Tad, kad palaikyčiau formą, pigiausios treniruotės yra kartingas. Greičio pojūtis vis vien toks pat, todėl ir pačiam malonu pasivaržyti.

Iš ko gyvenate? Iš kartingo trenerio atlyginimo?
Gyvenu iš to, ką užsidirbu. Dirbu mūsų sporto klube „Juta Racing“ kartingo komandos vadovu, treneriu, mechaniku.

„Renault Clio Cup“ pinigų nemoka?
Nieko nemoka. Tenai dalyvaujame už tuos pinigus, kuriuos pavyksta surinkti iš rėmėjų. Biudžetą turime tokį, kad reikia pataupyti, lyginant su kitomis komandomis.

Su automobilių sportu susijusi visa jūsų šeima?
Taip, labai glaudžiai. Dar sovietiniais laikais tėtis sportavo – važinėjo žiguliukais, moskvičiais. Paskui vyresnis mano brolis Jonas užsikrėtė tėčio aistra, pradėjo lenktyniauti gokartais. O tada ir aš įnėriau į tą sportą. Tai turbūt buvo automatiškai. Mano pusbrolis Andrius tuo užsiima.



Gal ir mama kuo nors susijusi su automobiliu?
Taip, ji juo važinėja. Bet apsiriboja tvarkingu važiavimu miesto gatvėmis.

Pats gatvėmis važinėdamas greitį viršijate dažnai?
Nelabai matau prasmės lakstyti. Nors kai kurie draugai šaiposi – koks tu lenktynininkas, jei važinėji kaip sena bobutė. O šiaip man būna daug įdomiau tam tikrą atkarpą mieste nuvažiuoti kuo ekonomiškiau, o ne kuo greičiau.

Automobilių sportui reikia turėti savo lenktyninį automobilį. Turėtų būti nepigi sporto šaka...
Priklauso nuo to, kokią seriją pasirinksi. Štai tose varžybose, kuriose mes važiuojame Anglijoje, reikia turėti savo automobilį. Lenkijoje „Volkswagen Cup“ tiesiog susimoki startinį mokestį ir tau viską paruošia: duoda mašiną, padangas, suteikia mechaniko paslaugas. „Clio Cup“ pats turi nusipirkti iš organizatorių mašiną, ją prižiūrėti, remontuoti, pats pirkti padangas. Bet startinis mokestis čia gerokai mažesnis.

Ar turite sportinę svajonę?
Turiu įvairių svajonių. Bet sunku būtų apie jas kalbėti, nes negali žinoti, kaip, kas ir kur atsitiks. Ypač, kai sportas yra labai brangus. Todėl nesinori drąsiai prasitarti apie svajones. Nes po to neišsipildys...

Automobilių sportas – pavojinga sporto šaka. Ar esate vertęsis, turėjęs traumų, kitų panašių nemalonių dalykų?
Su mašina nesu vertęsis. Tpfu, tpfu, tpfu... Su gokartu buvo visokių įvykių. Bet smarkiai susižeidęs nesu. Buvau nusibrozdinęs, viskas gana sėkmingai baigdavosi. Aišku, automobilių sportas – pavojingas sportas, bet daug dirbama tam, kad vairuotojui būtų saugiau. Manau, kad su laiku bus vis saugiau. Bet vis vien tai nėra viena palankiausių sporto šakų žmogui.

Kaip reaguoja jūsų mama, kai visi šeimos vyrai rizikuoja?
Dabar jau įpratusi. Ir tėtis dabar nevažinėja, tik mums su broliu padeda. O mama susitaikiusi, kad taip bus, kad jau niekas čia nepasikeis, burbėtų ji ar ne. Ji visada paguodžia, kai nepasiseka lenktynės, ir visada kartu pasidžiaugia, kai pasiseka. Labai mus palaiko.

Į varžybas vykstate kartu su tėvu ir broliu?
Kadangi mūsų komandą valdo tėtis, tai mes visi kartu su mechanikais skrendame į Angliją. Mums su broliu lenktynės vyksta tą patį savaitgalį tik skirtingose klasėse. Viskas labai gerai susidėliojo.

Kiek automobilių turite?
Aš pats tai neturiu nė vieno.

Po Kauną važinėjate viešuoju transportu?
Ne. Bet automobilį man duoda tėvai. Savo neturiu.