Konferencijos tikslas – vienyti jėgas

Gegužės 29 dieną, Palangoje, vyko 3-ioji tarptautinė konferencija „Kūno kultūra ir sportas universitete“, kurioje dalyvavo visų Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslininkai, svečiai iš užsienio.

Konferencijos metu pristatytas 101 vienas pranešimas, įskaitant stendinius, įvairiomis temomis, susijusiomis su biomedicina, reabilitacija, fiziniu aktyvumu, socialiniais, humanistiniais ir psichologiniais sporto aspektais, taip pat sporto vadyba, sporto inžinerija ir kitomis kryptimis.

Konferencijoje, kurią kartu organizuoja Kauno technologijos universitetas (KTU) ir Lietuvos kūno kultūros akademija (LKKA), dalyvavo per 300 dalyvių, pranešimus skaitė ir svečiai iš JAV, Vokietijos, Lenkijos, Prancūzijos, Latvijos, Estijos bei Vengrijos.  

Pirmoji tokia konferencija taip pat Palangoje buvo surengta 2007-ais, antroji – 2008-ais metais. Tuomet nuspręsta į konferenciją dalyvius pakviesti kas dveji metai.

„Svarbu įvertinti, koks yra mokslinis įdirbis, ir palyginti, kaip sporto mokslas Lietuvoje plėtojasi lyginant su kitomis šalimis, - teigė viena konferencijos organizatorių, KTU Kūno kultūros katedros metodininkė Laura Daniusevičiūtė.

Pasak jos, sporto mokslo kontingentas Lietuvoje nėra didelis, konferencijų vyksta mažai, o išvažiuoti į užsienį trūksta pinigų. „Rizikuojame virti savo sultyse. Todėl ypač svarbu, kad į tokias konferencijas atvyksta svečiai iš užsienio“, - teigė ji.

„Be abejo, mes niekada neprilygsime tokioms šalims kaip Amerika, kur sporto mokslas finansuojamas visiškai kitu lygiu, bet į Lietuvą atvykstantys ir savo patirtimi pasidalinantys užsienio mokslininkai suteikia paskatą tobulėti. Įsitikinome, kad tokių konferencijų poreikis labai didelis“.

LIETUVIŲ SUKURTOS PROGRAMOS – VEIKSMINGOS

Pranešėjai pristatė tyrimus, atliktus dirbant su įvairiomis socialinėmis grupėmis – profesionaliais sportininkais, nesportuojančiaisiais, vaikais, neįgaliaisiais, nėščiosiomis ir t.t.

„Malonu žiūrėti, kad mūsų specialistų, lietuvių, programos veikia. Padeda žmogui atsistoti po sunkios avarijoje patirtos traumos, padeda atlikti naujus judesius sergantiems serebriniu paralyžiumi ir pan. Tai vyksta taikant lietuvių sugalvotas metodikas“, - džiaugėsi KTU doc.dr. Irina Ramanauskienė, taip pat konferencijos organizacinio komiteto narė.

Buvo įsteigti specialūs prizai jauniesiems mokslininkams, pristačiusiems pranešimus trijose – fiziologijos, fizinio aktyvumo ir socialinių, humanistinių bei psichologinių aspektų – kategorijose.

Tarp nugalėtojų – atlikti tyrimai, dirbant su gimnastėmis, rankinininkais, kelio kryžminio raiščio traumą patyrusiais sportininkais, taip pat sportininkų santykius su treneriu, paauglių santykius su mokytoju, konfliktų valdymą komandose analizuojantys, ir kiti darbai.

„Visi lyg ir žinome, kad sportas stiprina sveikatą, tačiau tyrimų, kaip tiksliai sportas veikia organizmą, kokie vyksta vidiniai, o ne tik išoriniai pokyčiai, mažai atlikta.

Pavzydžiui, viena doktorantė mergina tyrė gimnastes, ir šios sporto šakos įtaką kaulų vystimuisi, tankio pokyčiams. Ji įrodė, kad merginos, užsiiminėjančios gimnastika, ateityje išties turi didesnius šansus išvengti osteoporozės (osteoporozė - kaulų liga, pasižyminti kaulų tankio mažėjimu, kaulų trapumu, - aut.past.)“, - pasakojo I.Ramanauskienė.



Neatsitiktinai konferencija sutapo su paskutinį gegužės savaitgalį praūžusiu festivaliu „Sportas visiems“, mat fizinio aktyvumo problemas liečiančių pranešimų sekcija, kuriai vadovavo žinoma krepšinio trenerė Rasa Kreivytė, buvo itin gausi.

„Norėtume, kad tas ryšys su festivalio organizatoriais būtų dar didesnis. Galbūt ateityje pranešimus galėtų pristatyti ir asociacijos „Sportas visiems“ atstovai“, - vylėsi L.Daniusevičiūtė.

TIKSLAS – SUSIETI TEORIJĄ SU PRAKTIKA

Pasak Irinos Ramanauskienės, vienas svarbiausių konferencijos tikslų – skatinti mokslo žmonių ir specialistų praktikų bendradarbiavimą. Taip pat mokslininkų, dirbančių skirtingose aukštosiose mokyklose, bendradarbiavimą.

Pavzydžiui, Kauno medicinos, Vilniaus pedagoginis ir Vilniaus universitetas šiuo metu atlieka panašius tyrimus, susijusius su mitybos aspektais. Pasak I.Ramanauskienės, konferencijoje tyrimus atliekantys mokslininkai pasidalijo informacija ir sutarė dar glaudžiau bendradarbiauti. „Kai dirbama bendrai, galima ir kur kas svaresnes išvadas pateikti. Juk vien tiriamųjų ratas ženkliai padidėja“, - teigė I.Ramanauskienė.

Sėkmingas bandymas teoriją supinti su praktika, organizatorių teigimu – viena stipriųjų . Šios konferencijos pusių. „Įprasta, kad pranešimus skaito mokslo žmonės, kurie yra labiau teoretikai nei praktikai. Labai džiugu, kad šioje konferencijoje maždaug pusę pranešimų pristatė būtent praktikai – kineziterapeutai, reabilitologai, treneriai, ir t.t. 

Jie guodėsi, kad tai jiems nėra įprasta, todėl labai jaudinosi. Tai visiškai normalu. Svarbu, kad jie savo praktines žinias pradeda rišti su mokslu, ir apie tai, ką pasiekia, išdrįsta kalbėti, pasidalinti“, - teigė I.Ramanauskienė. 

„Daugeliui neužtenka drąsos pateikti savo sukurtą ir efektyviai veikiančią metodiką, nedrąsu, kaip ją priims. Mūsų funkcija yra ne parodyti, ką mes, mokslo žmonės, galime, o bandyti suvienyti pajėgas.

Džiugu, kad mūsų praktikai šneka. Kokią naudą sportui duoda praktinė patirtis, surišta su mokslu, įsitikiname pažvelgę į tokių trenerių, brūkšnelis – mokslininkų, kaip Aleksas Stanislovaitis, Antanas Skarbalius, Miglius Astrauskas, darbo rezultatus“, - kalbėjo konferencijos organizatorė.

Pašnekovės džiaugiasi, kad į mokslą svarbą vis didesnį dėmesį atkreipia ir tie treneriai, kurie niekad nedirbo mokslinio darbo, nors pripažįsta, kad šis procesas vis dar ne visuomet sklandus.

„Sunku pasakyti, kaip tuos naujus darbo metodus, programas, pristatomas konferencijose, perima kiti treneriai ar kiti specialistai. Lietuva – konservatyvus kraštas, ir paprastai turi praeiti šiek tiek laiko, kol kampai nusizulina, kol ateina supratimas, kad ta ar kita metodika yra tinkama. Gaila, kad dažnai naujovių Lietuvoje vis dar yra baiminamasi. Bet svarbiausia, kad tas dialogas tarp mokslo žmonių ir specialistų praktikų išties mezgasi“, - sakė L.Daniusevičiūtė.

„Taip, vis dar yra trenerių, kurie kratosi mokslo įsitraukimo į treniruočių procesus. Mąstysena, kad jei tu kreipiesi pagalbos į mokslininkus, tu esi nekompetetingas treneris, atgyvenusi. Toks požiūris keičiaisi, o jei ne – turi keistis“, - pritarė I.Ramanauskienė.