Lietuvos rankinis: antroji pradžia

Lietuvai tapus SSRS dalimi sąlygų rankiniui ir toliau neatsirado. Rusijoje bei daugumoje kitų sovietinių respublikų rankinis beveik nebuvo žaidžiamas arba visai nebuvo žaidžiamas, maža to, jis liko už olimpinės programos borto, todėl SSRS sporto valdžiai kurį laiką visai nerūpėjo. Savo ruožtu Lietuvos sporto vadovai irgi nematė prasmės skatinti sportininkus žaisti rankinį.

Didelėje Sovietų Sąjungoje vienintelė (bet nemaža) rankinio sala buvo Ukraina. Jos vakarinėje dalyje Haličinoje rankinis buvo aktyviai žaidžiamas dar XX amžiaus pradžioje (tada Haličina formaliai priklausė

Austrijai-Vengrijai, bet turėjo labai plačią autonomiją ir faktiškai tvarkėsi savarankiškai), o šiai teritorijai patekus į SSRS, rankinis išplito ir kitoje Ukrainos dalyje. Dėl to rankinio neatradusioje Rusijoje šis žaidimas pusiauoficialiai net buvo vadinamas ukrainietišku žaidimu.

Į kitas respublikas ukrainietiškas žaidimas žengė šeštojo dešimtmečio viduryje. Postūmiu tapo 1954 metais SSRS Valstybinio sporto komiteto priimtas nutarimas, įpareigojęs visas sąjungines respublikas skirti daugiau dėmesio rankiniui. Nurodymą užsiimti rankiniu gavo ir Lietuvos sporto vadovai.

Tiesa, atgaivinant rankinį SSRS, o kartu ir Lietuvoje, buvo padaryta viena didelė strateginė klaida. Sovietų sporto vadovai nepataikė į pasaulio ritmą ir kone visas jėgas skyrė lauko rankinio (11 prieš 11) skatinimui. O Europoje tuo metu vis labiau tvirtėjo salės rankinis (7 prieš 7).

Kaip bebūtų, Vilnius įvykdė iš Maskvos gautą direktyvą, o užsiimti rankinio populiarinimu Lietuvoje buvo paskirtas turbūt geriausiai visoje respublikoje šį žaidimą išmanęs Janis Grinbergas. Jis tuo metu ėjo Kūno kultūros ir sporto komiteto (KKSK) valstybinio krepšinio trenerio pareigas, bet anksčiau keletą metų gyveno Čekijoje ir ten pats buvo žaidęs rankinį.



Taip antrasis Lietuvos rankinio gimimas aprašomas J.Grinbergo biografinėje knygoje „Sporto maestro“:

„Reikalai į kitą pusę pakrypo po to, kai KKSK 1954 m. vasarą gavo rekomendacinį SSRS sporto komiteto pranešimą, jog numatoma rengti rankinio 11×11 sąjungines varžybas, ateityje įtraukiant šią sporto šaką į Tautų spartakiados ir kitų kompleksinių varžybų programą. Kadangi Janis Latvijoje ir Čekoslovakijoje buvo žaidęs rankinį, KKSK vadovybė nutarė paskirti jį atsakingu ir už rankinio įdiegimą į šalies sportinį gyvenimą, ir už tolesnę šios sporto šakos raidą.

Delsti ir laukti kieno nors pagalbos reiškė stovėti vietoje. Todėl Janis, iš prigimties būdamas pareigingas, tuoj pat parengė raštus visiems miestų ir rajonų sporto komitetams, sporto draugijoms bei aukštosioms mokykloms, kviesdamas pradėti užsiimti šia nauja sporto šaka ir rengti įvairias varžybas. Kartu visiems buvo išsiųstos tuomet galiojusios rankinio taisyklės.

Tai, kad gera pradžia – pusė darbo, puikiai suprato valstybinis treneris Janis Grinbergas. Jo idėjai surengti pirmąjį Lietuvoje rankinio taurės turnyrą pritarė Vilniaus m. sporto komiteto instruktorius Vytautas Beniušis ir Jaunimo stadiono direktorius Algirdas Slanksnys. Jų iniciatyva 1954 m. spalio mėnesį ir buvo organizuotas toks turnyras Vilniuje. Šiame turnyre, kuris buvo plačiai reklamuojamas, nelauktai pareiškė norą dalyvauti net 8 sostinės komandos. Tiek ekipų į panašias varžybas nesusirinkdavo ir vėliau“.

Antruoju Lietuvos rankinio gimtadieniu tapęs turnyras 1954 metų spalį buvo surengtas Vilniaus Jaunimo stadione, kurio vietoje šiuo metu yra Lietuvos Respublikos Seimo rūmai.

Deja, dėl prasto rudeniško oro ir pažliugusios aikštės sužaisti visų turnyro rungtynių nepavyko. Vis dėlto nugalėtojams skirta taurė be šeimininkų neliko. Prizą gavo visas įvykusias rungtynes laimėjusi Sporto darbuotojų komanda, kurios kapitonas buvo J.Grinbergas. Antrąją vietą užėmė tik Sporto darbuotojams pralaimėję Universiteto sporto klubo (USK) rankininkai, trečiąją – „Dinamo-3“ komanda.

Dar viena ištrauka iš knygos „Sporto maestro“:
„Būtent šis turnyras laikomas iki tol mums nežinomos sporto šakos – rankinio Lietuvoje oficialios raidos pradžia. Nelengva įvardyti šiuos pirmojo turnyro debiutantus, kurie laisva valia pasiryžo tapti naujojo žaidimo bandytojais, nes praėjus 56 metams nėra išlikusių rungtynių protokolų, kaip neliko ir paties rankinio lopšio – Jaunimo stadiono. Vienintelis rankinio pradininkų Lietuvoje, pavadinkime juos tikruoju vardu, įrodymas – turnyro prizininkams įteikti diplomai“.