"Norėjau uždirbti ir padėti mamai“

Budapešte vykstančiame pasaulio čempionate ant imtynių kilimo kovoja trys Lietuvos atletai. Lengviausias iš trijulės, svoryje iki 66 kilogramų besiimantis Edgaras Venckaitis prisipažįsta, kad gyvenime ne kartą norėjo numoti ranka į sportą.

Edgarai, kaip prasidėjo tavo imtynininko karjera?
Iš provincijos į Lietuvos olimpinį sporto centrą su Svajka (Svajūnu Adomaičiu) atvykau visiškai žalias ir treniruotėse ariau kaip išprotėjęs. Po treniruočių ant lyno užšokdavau ir aukštyn-žemyn laipiojau dešimtimis kartų.  Pagrindiniu konkurentu laikiau Aleksandrą (Aleksandrą Kazakevičių). Su juo nuolatos kapojomės iki kraujo. Atrankoje dėl išvykos į Europos čempionatą Izmyre Saniai net į ranką įkandau. Dvikovai teisėjavęs Arvydas Krikščiūnas mane įspėjo, pabarė. Man pavyko nugalėti ir pirmose rimtose tarptautinėse varžybose Izmyre buvau aštuntuke. Dar po metų 2002-ais Odesoje laimėjau Europos jaunių sidabrą ir galvojau praturtėsiu. Kai Aleksejus (Aleksejus Djakonovas) pasakė, kad už trečią vietą tokiose pat varžybose pries du metus gavo apvalią sumą, man net ausys nulinko ir širdis vos neiššoko iš krūtinės. Odesoje ardžiausi kaip pasiutęs. Buvau kažkodėl sugalvojęs, kad gausiu kokius 5000 litų ir mintyse rezgiau išlaidų planą. Na, blogiausiu atveju būtų ir 3000 litų per akis. Labai norėjau padėti savo mamai. Be manęs ji užaugino 5 brolius ir 4 seses, jai pinigai būtų pravertę... Premijavo mane 700 litų, atsisėdau ir galvojau ką daryti. Nusipirkau televizorių.

Vėliau tavo pavardė pasiekimų lentelėje nesipuikavo tarp prizininkų...
Taip. Kažkas atsitiko santykiuose su kolektyvu. Per smegenis mušė svoris – laukė perėjimas į jaunimo amžiaus grupę, o svoris visai neaugo. Pabėgau namo pas mamą. Galvojau, atsigausiu ir gal grįšiu. Bet ačiū mamai Genovaitei, kad  ji mane skatino susiprasti ir važiuoti atgal į Vilnių. Sakydavo, kad jei pasirinkau tokį kelią, privalau eiti iki galo. Sutapo, kad į stovyklą Druskininkuose pakvietė treneris Kozovskis. Man Druskininkuose patikdavau. Klastingai pagalvojau,  pasinaudosiu proga, pagulėsiu purvo voniose, atsigausiu ir ...atgal į Tauragę. Bet vėl laukė ilgas pokalbis su mama. Ji vis klausdavo, ką aš veiksiu atvykęs į gimtinę? Gersiu? Vogsiu? Gabensiu kontrabandą? Galų gale grįžau į internatą.

Teliko sugraibyti papildomus kilogramus. Valgei lašinius?
Kokie ten lašiniai. Juk negali į save grūsti bet ko. Nuvežė mane treneriai į Kauną pas profesorių Lašą.  Rimtas daktaras. Pažiūrėjo, kažką pamatavo, išrašė papildų ir priaugau 8 kilus. Bet dar iki 55 trūko 5 kilogramų. Bet vėliau viskas susitvarkė ir išėjau ant kilimo. Treneris Kozovskis vis sakydavo, kad buvau mažiukas, o dabar per daug priaugau. Suprantu, treneriui bėda. Mes su Svajka vienodi, reikia kažką aukoti. Svajka buvo stipresnis, vis pakraudavo man malkų, bet prieš vieną Lietuvos čempionatą daviau sau žodį, kad  nepralošiu jam. Tiesiog nusibodo pralošinėti. Mes nuo mažens kartu, bet tas neguosdavo, kai po dvikovos teisėjai keldavo į viršų jo ranką. Prasidėjo mano dominavimas tarpusavio santykiuose ant kilimo. Galų gale, jis pasirinko kitą kelią. Girdėjau, kad dabar dirba apsaugininku Kipre.



Kokių dar smūgių sulaukei savo imtynių karjeroje?
Visada nuvilia pralaimėjimai. Skaudžiausias ne Londone (2013 Londono Olimpoinėse žaidynėse), o atrankoje į Pekino olimpiadą. Pamenu, nugalėjau Il-Ho Songą iš Šiaurės Korėjos ir po kovos atsiguliau su triko apšilimo salėje. Po gero pusvalandžio laukia akistata su norvegu Stigu Andre Berge, o viduje panika. Išėjau visiškai išsibalansavęs. Likus paskutinėms trečiojo kėlinuko akimirkoms tereikėjo atstovėti 30  sekundžių ir varau į Pekiną. Norvegas man mėgino prasukti lemputę, aš su išsėdimu kontratakuoju, bet... Viduje numiriau. Buvau visiškai sugniuždytas. Paskutinę kovą užtikrintai pralaimėjau lenkui Edwardui Barsegjanui. Olimpiada nuplaukė, vėl aplankė tamsios mintys.

Gal desertui prisimintum linksmesnę istoriją?
Be abejonės, atranka į Londoną Sofijoje. Italas Riccardo Magni buvo apšilimui. Buvau puikios nuotaikos ir net minčių nebuvo, kad italas sutrukdys pasiekti tikslą. O toliau – karjeros kova su bulgaru Emilianu Todorovu. Trečią kėlinį pradėjome daužytis. Žiūrovai klykia ir palaiko saviškį. Išprotėt galima. Galų gale kažkaip išgimdžiau taškelį. Netrukus teisėjas stabdo kovą ir man grasina įspėjimu. Po švilpuko aš bulgarui bumpt savo firminį dubenį. Yra. Jis puola kaip išprotėjęs. Mane spaudžia prie krašto, puola į liemenį, pastebiu, kad Todorovas kluptelėjo ir aš užšoku ant nugaros. Taškas ir pergalė! Treneris Ruslanas Vartanovas išneša nuo kilimo. Gavau redbulio (energetinio gėrimo “Red Bull”) ir išvėmiau. Buvau nustekentas ir be jėgų bet psichologiškai tvirtas ir pasitikintis savimi.

Man pačiam lemiama dvikova su suomiu Juha Hiltonenu nekėlė abejonių. Tąsyk prisiminiau neseniai skaitytą knygą apie Čingischaną. Mane įkvėpė karvedžio stiprybė ir istorijos apie bebaimius mūsius karo laukuose. Suomis pirmomis sekundėmis jis gavo mano dubenį ir prispaustas prie kilimo atsigulė ant menčių.

Laimingas išskridau į Vilnių. Galvojau, kad oro uoste pasitiks burys žurnalistų ir paparacių. Lėktuve modeliavau savo atsakymus. Juk tokia šventė – patekau į olimpiadą. Turėtų mikrofonus į veidą kišti – ne kartą mačiau per “Panoramą” kaip sutinka. Atvykstu – nei vieno žmogelio. Na, galvoju, šiandien turbūt kažkokį rimtesnį priima...