Per viešnagę gimtinėje - naujos emocijos

Prieš kelerius metus dviratininkės karjerą baigusi 1999 metų pasaulio čempionė, 1998 metų "Tour de France" ir 2006 bei 2007 metų "Giro d'Italia" lenktynių nugalėtoja E. Pučinskaitė ir dabar dažnai pamina pedalus, pavežioja ir sūnų. Tačiau apie sugrįžimą į sportą negalvoja. Italijoje jau daug metų gyvenanti 37-erių lietuvė visą dėmesį skiria šeimai.
 

Pernai gruodžio 15 d. E.Pučinskaitė ir jos vyras italas Roberto Rossi susilaukė pirmagimio Tomo.

Šią vasarą visi trys ilsėjosi Lietuvoje. Tai buvo pirma mažojo Tomo viešnagė mamos gimtinėje.

Edita, ką veikėte Lietuvoje?
Pirmiausia atostogavome pas mano tėvus Naujojoje Akmenėje. Vėliau su tėvais, mano dviejų seserų šeimomis keletą dienų praleidome netoli Trakų, Anupriškėse esančioje poilsiavietėje „TonyResort“.
 

Ar tai pirmoji Tomo viešnagė Lietuvoje?
Taip, pirmoji, laukėme, kol Tomukas paaugs. Važiavome rugpjūtį, nes šis mėnuo idealiai tiko ir visiems mano šeimos nariams, ir jų antrosioms pusėms.
 

Su seneliais Tomas jau matėsi per savo krikštynas gegužės mėnesį. O dabar vienas pagrindinių kelionės tikslų ir buvo vėl pasimatyti su seneliais, susitikti su dėdėmis, tetomis, pusbroliais,

Lietuvoje pabuvome apie porą savaičių. Trakuose pakrikštijome ir mūsų Emiliją - mano sesers Ingridos dukrytę.  

Kokį įspūdį sūnui paliko Lietuva?
Lietuvos žaluma ir ežerai Tomukui labai patiko, po Italijos karščių jis tiesiog spirgėjo iš laimės ropodamas po gimtinės žolytę. Na o mane pačią apėmė labai keistas jausmas, ypač vaikštant po Naująją Akmenę, savo vaikystės miestą, ir žiūrint į savo vaiką.
 

Pagalvojau, kad metai, surišti su sporto, tiesiog nulėkė šuoliais - emocine prasme tai buvo labai intensyvus laikmetis. Ir kad tos emocijos dabar, stebint pasaulį vaiko akimis, yra dar stipresnės, nes joks pasaulio čempionatas negali prilygti naujai gyvybei ir galimybei ja rūpintis.         

Ar sūnus kalbės itališkai, ar mokysi ir lietuvių kalbos?
Mokysiu abiejų kalbų.
 

 Ar dažnai aplanko artmieji Italijoje?
Ne per dažniausiai. Iškart po Tomo gimimo atskrido sesuo, bet ilgai neužsibuvo, nes pati augina du vaikus ir dirba.
 
Vaikas jau paaugo, gal pati vėl sėsi ant dviračio - dalyvausi kokiose mėgėjų varžybos?
Ne, tokių minčių neturiu, ant dviračio sėdu tik dėl malonumo, poreikio pasportuoti.
 

Šių metų pasaulio dviračių plento čempionatas rugsėjo 22-29 d. vyks Toskanoje, netoli tavo namų. Gal jau sulaukei prašymo padėti Lietuvos komandai? O gal dirbsi žurnalistinį darbą?

Būdama Lietuvoje susitikau ir su šalies dviračių sporto federacijos atstovais, pakalbėjome tiek apie senus laikus, tiek apie ateinantį pasaulio čempionatą. Jo metu bet kokiais klausimais būtinai būsiu pasiruošusi padėti, patarti ar tarpininkauti.
 

Žurnalistinio darbo dabar, Tomui gimus, nedirbu.

Ar dabar tavo darbas - vaiko auginimas? Ar turi pagalbininkų?
Dažniausiai su Tomu dienomis būnu viena, Roberto padeda savaitgaliais. Mano uošvienė gyvena netoli, bet jai 80 metų, tai tikrai nenoriu jos apkrauti vaiko rūpesčiais.
 

Vienai apsisukti namuose ir tuo pat metu prižiūrėti vaiką, bendrauti su juo, žaisti, migdyti, maitinti reikia milžiniškos energijos. Kartais atsikeliu ryte, sukuosi kaip voverė ir neprisėdu nei karto per visą dieną, bet sportuojant tos energijos reikėjo dar daugiau, nes visada iš savęs labai daug reikalavau, tad jaučiuosi puikiai.
 
Priklausau dviračių sporto klubui „Avis Bike Pistoia“, kuris nedalyvauja jokiose lenktynėse, bet propaguoja ir skatina kraujo donorystę, organizuoja labdaringus masinius važivimus dviračiais. Taip bandoma skatinti sportuojančius žmones duoti kraujo kelis kartus per metus, pradedant, žinoma, nuo savęs.  Rezultatai džiuginantys, įsikūrus mūsų klubui išaugo donorų skaičius. Galimybė padėti kitiems skatina judėti į priekį.
 

Neseniai buvau pakviesta ir mielai sutikau tapti asociacijos „Balticitas“ nare. Ji įsikūrė Lietuvos konsulate Florencijoje. Asociacijos tisklas - garsinti Lietuvos vardą Italijoje. Mūsų planuose - įvairūs kultūriniai ir sportiniai renginiai, susiję su Lietuva ir Italija.               
 
Ar Tomui patinka dviračiai? Gal norėtum, kad jis būtų dviratininkas?
Tomui dar tik aštuoni su puse mėnesio, jis nenustygstantis, guvus vaikas, jam patinka šliaužioti, stotis ant kojyčių ir kišti į burnytę viską, kas po ranka pasitaiko - kaip ir visiems jo amžiaus vaikams. Na o ateity pamatysime, kas jam patiks.
 

Ar norėčiau, kad pasirinktų dviračių sportą? Man patiktų, kad sportuotų, ypač vaikystėje ir paauglystėje. Dabar lankome baseiną, važiuojame dviračiu, tiksliau mina mama, o Tomas priekį prikabintoje kėdutėje patogiai įsitaisęs kontroliuoja situaciją ir stebi besikeičiantį pasaulį. O ateityje sporto šaką tegu pasirenka pats. 

Ką veikia Roberto?
Roberto pasinėrė į savo ankstesnį ir pagrindinį darbą regioninėje sveikatos apsaugos sistemoje. Treneriu ir masazžuotoju šiuo metu nedirba.  
 

Ar susitiki su buvusia komandos drauge Modesta Vžesniauskaite-Salemi, kuri taip pat augina mažą vaiką?
Modesta su šeima įsikūrė Monte Karle, šiek tiek tolokai, bet karts nuo karto susisiekiam internetu. Dažniau susitinku su Rasa Mažeikyte, kuri gyvena tik 60 kilometru nuo manęs ir augina beveik ketverių metų sūnelį.  

Susitikusiose su draugėmis tikriausiai daugiausia kalbate apie vaikus?
Priklauso nuo to, su kuo susitinku. Su kaimynėmis, kurios augina mažus vaikus, kalbame apie juos, su buvusiomis dviratininkėmis prisimename tuos mūsų laikus, kurie labai skiriasi nuo šių dienų, su naujos kartos dviratininkėmis kalbamės apie dviračiu sportą.
 

Tiesa,  pasaulio čempionato moterų grupinių lenktynių išvakarėse (rugsėjo 27 d.) aš ir viena mano buvusi kolegė Italijos čempionė Silvia Parietti nutarėme suorganizuoti pasaulinį visų buvusių profesionalių dviratininkių susitikimą-vakarienę.

Šiuo metu kontaktuojame su visų kartų ir tautybių buvusiomis dviratininkėmis, matysime, kaip ta šventė mums pavyks, nieko panašaus niekas iki šiol dar nebuvo suorganizavęs. Įtariu, kad apie vaikus tą vakarą nekalbėsime, o prisiminsime senus gerus laikus.