Ralio krikštatėvis pats išmėgins trasas

Tik kelios dienos beliko iki jubiliejinio, jau 40-tąjį kartą rengiamo tarptautinio ralio „Kauno ruduo 2013“, kuris tradiciškai skiriamas nusipelniusiems sporto meistrams Kastyčiui ir Arvydui Girdauskams atminti.

Jubiliejinis „Kauno rudens“ ralis šiemet bus ne tik Lietuvos automobilių ralio čempionato (LARČ) VI-ojo ir Lenkijos LOTOS automobilių ralio čempionato (RSMP) V-ojo etapų lenktynės, bet ir Lietuvos automobilininkų sąjungos (LAS) taurės ketvirtojo etapo varžytuvės bei automobilių sporto veteranų lenktynės, kuriose jie kausis atskirose trasose jų sportinę jaunystę ir iškovotus trofėjus menančiais automobiliais.

Pastarojoje grupėje kartu su Algirdu Griciumi šturmano kėdėje išbandys jėgas ir „Kauno rudens“ ralių sumanytojas bei vienas ilgamečių jo rengėjų, „Kauno rudens“ ralių organizacinį vairą savo rankose patikimai laikęs daugiau nei tris dešimtmečius, dabar 77-erių Vidmantas Čiutelė, su lenktynių spaudos centru mielai sutikęs pasidalyti mintimis apie šio, vieno seniausių ralių Lietuvoje ištakas ir įdomesnius jo turtingos istorijos momentus.
 

„Dar iki 1974-ųjų, kai buvo duotas startas pirmajam, dabar jau giliai šaknis įleidusiam raliui „Kauno ruduo“, automobilių sporto entuziastai bandė organizuoti „Kauno pavasario“ ralį, tačiau pasisekimo nesusilaukė. Gal po trijų ar keturių lenktynių tokiu skambiu pavadinimu ėmė jie ir nugrimzdo į nebūtį taip ir nesulaukę pripažinimo, arba kaip kažkada pajuokavau, - iš žydinčio pavasario neperkopę į brandžią vasarą, - prisimena automobilių sporto veteranas V. Čiutelė. – Tuomet buvau Kauno automobilininkų klubo pirmininkas, o įsikūrus Lietuvos automėgėjų draugijai LAUDA, buvau išrinktas jos Kauno miesto tarybos pirmininku. Tad turėjome ne tik technikos ar degalų, bet ir žmonių, ištikimų bendraminčių, sugebančių ir, svarbiausia, degančių noru organizuoti tokius ralius. Pamaniau, jei jau prisvilo pavasaris, tai gal lietuviškas ruduo subrandins taip trokštamą derlių...“

Vidmantas neapsiriko. Ruduo pasirodė nepalyginamai dosnesnis, kai į grupės entuziastų skelbimą apie rengiamą pirmąjį ralį „Kauno ruduo 1974“ netrukus atsiliepė apie 40 žmonių, pasirengusių varžytis jo trasoje, kuri iš Kauno per Rykantus, Trakus, Butrimonis, Aukštadvarį, Strėvininkus, Stakliškes driekėsi į Kačerginės žiedą ir vėl suko Kaunan. Bendra ralio distancija sudarė per 300 kilometrų.  

1974-ųjų rugsėjį buvo duotas startas pirmajam raliui „Kauno ruduo 1974“, kuriame dalyvavo ne tik Lietuvos sportininkai, bet ir lenktynininkai iš Bialystoko. Mat, Lenkijos Bialystoko miestą ir Kauną siejo partnerystė: tarpusavyje lenktyniavo susigiminiavusių miestų gamybininkai, studentai, sportininkai.

Prie lenktynių starto linijos išsirikiavo 43 ekipažai, o trasą greičiausiai įveikė kauniečiai, miesto pirmajai komandai atstovavę Antanina ir Romas Jakučioniai. Šie „Bangos“ sporto klubo atstovai vairavo „Žigulius“ (VAZ 2103) ir pasiekė absoliučiai geriausią rezultatą, nors jų automobilio startinis numeris buvo „13“, kurio paprastai kratosi daugelis lenktynininkų. Tačiau šeimyniniam Jakučionių ekipažui jis buvo laimingiausias.

„Tai žmona labai norėjo tryliktojo numerio...“ – prieš startą guodėsi Romas.

„Žinojau, kad jis mums bus laimingas“, – po finišo tvirtino Antanina. Ir buvo teisi.

Komandinėje pirmojo ralio „Kauno ruduo 1974“ įskaitoje pirmą vietą laimėjo Kauno I komanda, o antroji atiteko svečiams – Bialystoko sportininkams. Tarp kolektyvų pirmoji vieta pripažinta „Bangos“ automėgėjams, kurių komandą be R. ir  A. Jakučionių sudarė pats ralio sumanytojas V. Čiutelė ir Jonas Lopata, vėliau tragiškai žuvęs Lenkijoje pervažiuodamas iš vieno greičio ruožo į kitą. 

„Regis, kaip šiandien prisimenu tą pirmojo ralio pirmųjų nugalėtojų, Romo ir Antaninos Jakučionių šeimyninio ekipažo džiaugsmą, kuriuo jie dosniai dalijosi su visais vos kirtę finišo liniją. Nemenkiau džiaugėmės ir 1981 metais, kai mūsų renginiui pirmajam iš Lietuvoje vykstančių ralių buvo suteiktas tarptautinio statusas, o „Kauno rudens“ ralius atrado daugelis garsių Lenkijos, Rusijos, Vengrijos, Vokietijos, Čekijos, Estijos, Latvijos, Rumunijos ir kitų šalių ralistų, - prisimena Vidmantas. - Net blokados metais, kai katastrofiškai stigo degalų ir detalių bei spaudė kiti ekonominiai nepritekliai, šios automobilių lenktynės nenutrūko, vyko kiekvienais metais. Tik trumpesnę trasą tekdavo parinkti, kad lenktynės atsieitų pigiau”.

Bėgant metams keitėsi ralio dalyviai, žiūrovai, teisėjai ir rengėjai, išaugo naujos lenktynininkų ir aptarnaujančio personalo kartos, nesikeitė tik jį visuomet lydinti pakili, kiek nostalgiška aura ir lenktynes supusių žmonių nuotaika, nes dažniausiai šie raliai sutapdavo būtent su čempionatų pabaigtuvėmis.

2003-aisiais, kai ralio trasose ir Kauno Rotušėje buvo pakiliai paminėtas šio renginio 30 metų jubiliejus, V. Čiutelė buvo suskaičiavęs, kad „Kauno rudens“ raliuose per tris dešimtmečius jų trasomis yra važiavusios trys automobilininkų kartos – seneliai, sūnūs ir anūkai.

Dabar tokių pavyzdžių – gerokai daugiau.

V. Čiutelė geru žodžiu mini Eduardą Jaką, visuomet buvusį šalia ne tik lenktynių trasose, bet ir rengiant varžybas, o ralio organizacinį vairą perėmusį tada, kai dėl ligos Vidmantui ši našta pasidarė per sunki. E. Jako pastangomis „Kauno rudens” raliai nenutrūko net ir neberadę vietos šalies čempionato kalendoriuje ir kai juos organizuoti dėl tos priežasties buvę itin sunku. 

„Per 40 metų visko būta. Tačiau visokius renginius, ne išimtis ir raliai, labiau išgarsina įvairūs nuotykiai ir linksmi dalykai, kurie tik tuo momentu kažkam neatrodo patrauklūs, - sako, kaip jis pats tvirtina – net ir ligos patale, mėgstantis pajuokauti V. Čiutelė. – Prisimenu, kaip kartą po vieno tokio „Kauno rudens“ ralio vieno labai atsakingo miesto veikėjo, įsivaizduodama, kad būsimojo lenktynių nugalėtojo, kieme su glėbiu gėlių laukia žmona. Reikėtų pamatyti jos reakciją, kai į tą kiemą girgždėdamas vos įrieda sulamdytu stogu ir šonais „žiguliokas“, ir kaip tas didžiulis glėbys rudeninių gėlių skrieja tiesiai į telkšančią balą, o ant žmogelio galvos akimirksniu mažėja plaukų“...  

Juokauti ir dabar mėgstantis praeityje vienas žymiausių šalies automobilių sporto meistrų V. Čiutelė ir šį sportą atrado, galima sakyti, per juokus ir lažybas, o jo sportinę karjerą nemenka dalimi nulėmė buvęs Vievio klebono „Moskvič 402“.

Mat Vidmanto mama, išleisdama jį į kariuomenę, pažadėjo sugrįžusiam nupirkti automobilį, jei sūnus armijoje nepradės rūkyti.

Pažadus ištesėjo abi pusės, ir kieme netrukus atsirado „Moskvič 402“, kurio vairą dar neseniai sukiojo Vievio klebonas. Nuo šio automobilio ir prasidėjo V. Čiutelės sportinė karjera, nenutrūkstanti net ir dabar.
 

Per ilgus metus „Kauno rudens“ ralių krikštatėvis V. Čiutelė iškovojo daug pergalių Lietuvos, Pabaltijo ir buvusios TSRS įvairiausio rango lenktynėse, kuriose jam teko varžytis su tokiais garsiais sportininkais, kaip Vikis Oleka, Anatolijus Kurdzikauskas, Anatolijus Riabčinskis, Stasys Brundza, Kastytis ir Arvydas Girdauskai, Leontijus Potapčikas ir kitais.

Vidmantas be jį kaip iniciatyvų ir sumanų organizatorių išgarsinusių „Kauno rudens“ ralių nemažiau džiaugiasi, kad jo pėdomis pasekė ir vaikai – motociklų lenktynes pamėgusi dukra Rūta ir automobilistas iki kaulų smegenų sūnus Dovilas, kuris neveltui tituluojamas kaip vienas geriausių šalies ralio bei žiedinių lenktynių meistrų.