Imtynėse kova vyksta ir ant svarstyklių

Kaimynų pamokas. Ar pasinaudosim?
Į Wladyslavo Pytliasinskio imtynių turnyrą kasmet noriai suvažiuoja pajėgiausi pasaulio atletai. Šios varžybos, manyčiau, yra ne tik puikus jėgų išmėginimas prieš pagrindinius metų startus, bet ir neprastas pavyzdys, kaip pritaikyti marketingo vadovėliuose pateiktus pamokymus.

Kuo gi įžymus lenkų stipruolis? Pradėkim nuo to, kad pats Pytliasinskis iškovojo pasaulio čempiono titulą 1900 metais Paryžiuje. Be jokios abejonės, šis 37 metų atleto pasiekimas vertas pagarbos. Tačiau, amžių sankirtoje jau žibėjo Georgas Hackenschmidtas, Richardas Weiszas, Georgas Lurichas, Ivanas Podubnas, Klemensas Bulas ir kiti cirko arenose pergales skynę stipruoliai, kurie gan greitai užgesino lenko šlovę pasaulinėje rinkoje. „Nuskynęs“ auksą Paryžiuje, Pytliasinskis susimąstė apie karjeros pabaigą ir atsiskleidė kaip puikus organizatorius. 1904-ais populiariausias Varšuvos sportininkas Odesoje įkūrė atletikos mokyklą, kurią po beveik dešimtmečio perkėlė į Lodzę. Vėliau savo šalyje Pytliasinskis įsteigė Lenkijos atletų draugiją ir kelis klubus, kuriuos išlaikė savo lėšomis. Puikus atletas, treneris ir organizatorius mirė 1933 metais.

Apsukrūs lenkų imtynių entuziastai teisingai perprato marketingo dėsnius ir puikiai išvyniojo  W.Pytliasinskio vardą. Nuo 1962 metų rengiamas pasaulio čempiono vardo turnyras. Sėkmės formulė paprasta  – tereikėjo tinkamai parinkti varžybų datą. Taip, likus mėnesiui – pusantro iki pasaulio čempionato, kuris tradiciškai rengiamas rugsėjį, į Lenkiją suplūsta ne vienas tuzinas elitinių klasikų. Pradžiai visi savaitę kitą pluša treniruočių stovykloje, o vėliau kimba į kovą dėl medalių ant kilimo. Kuo patogi ši data? Pasak trenerių, tai optimaliausias laikas, kuomet galima ne tik pamatyti klaidas, bet ir jas ištaisyti iki pasaulio čempionato.  Antra vertus, pusantro mėnesio yra per akis „užlaižyti“ per varžybas patirtas traumas.

Natūraliai turėtų kilti klausimas, kodėl taip saldžiai pateikiami kaimynų organizaciniai sugebėjimai? Atsakymas paprastas – lenkai šiuo turnyru parodo ne tik pagarbą sporto paveldui, bet kartu sugeba „įsuktą“ pavardę sėkmingai panaudoti mėgiamos sporto šakos – imtynių – populiarinimui.

Kuo mes prastesni? Juk turim ne vieną dėmesio ir pasaulinio pripažinimo sulaukusį atletą. Ar ne laikas traukti iš užmaršties pasaulio čempionų Pakruojo apylinkių stipruolio Karolio Požėlos ir Pamario krašto galiūno Juozo Šimkaus pavardes? Tikrai neprastais kovotojais buvo ir Lietuvą deramai garsino vilniečiai Vladas Talūnas ir tremtinio sūnus Michailas Misiūra, Antanas Kandrotas iš Jiezno valsčiaus, Baisogaloje (Kėdainių raj.) gimęs Juozas Komaras arba iš Šunkepio kaimo (Raseinių raj.) kilęs Juozas Karabinas.

Šiek tiek apie Aleksandro Kazakevičiaus eksperimentą ir iškovotą bronzą
Lietuvos atletams šios varžybos tikra šventė – kasmetinė atgaiva tiek kūnui, tiek dvasiai, tiek ... finansams. Ko daugiau norėti? Visai šalia, už kelių šimtų kilometrų prakaitą lieja puikūs sparingo partneriai - turkai, amerikiečiai, gruzinai, vengrai ir dar kokių dešimties valstybių atletai. Nesibodi atskristi net japonai ir kazachai. Tikras delikatesas imtynių gurmanams! Taigi, nereikia niekur belstis dvi paras traukiniu, ar brangiai skristi į kažin kur. Visi žinome - pagal pusiau Merfio dėsnį - pigūs skrydžiai jau buvo arba bus. Bet dabar, kuomet reikia, gali nors ir kanopomis daužyti kompo klaviatūrą ieškodamas padoresnės skrydžio rezervacijos internete, bet vis tiek tektų pakloti kone penktadalį federacijos biudžeto. 

Imtynės – kontaktinis sportas (tiems, kas nežinojo). Kartais nutinka smulkios bėdos. Kaip šiemet. Į Lenkiją komanda išvyko kiek nukraujavusi. Iš rinktinės iškrito pasaulio jaunimo čempionas Vilius Laurinaitis. Prieš mėnesį Kazanėje vykusioje Universiadoje buvęs joniškietis ant imtynių kilimo susitiko su Suleimanu Demirci, atliko reto grožio išsėdimą, konkrečiai, labai konkrečiai prigriebė turką ir taikėsi paguldyti ant menčių, bet kažkas „trakšt“ ties keliu ir dabar medicininis poilsis. Ausies uždegimas į patalą paguldė Laimutį Adomaitį. Taigi, Lietuvos garbę Lenkijoje teko ginti olimpinių žaidynių prizininkams Mindaugui Mizgaičiui ir Aleksandrui Kazakevičiui, patyrusiam ir sunkiai prognozuojamam kilimo artistui Edgarui Venckaičiui ir jauniesiems Juliui Matuzevičiui bei Marijui Grygeliui. 

Imtynių varžybose kovos prasideda daug anksčiau. Prieš dieną ant svarstyklių. Svėrimo metu akli burtai pridaro įvairių šposų. Ne kartą teko treneriams nusivilti, kai kažkur, už tūkstančių kilometrų, pirmame varžybų rate susiduria du auklėtiniai. Panašus scenarijus vyko Varšuvos „Arena Ursynów“ salėje – po svėrimo paaiškėjo, kad pirmas Aleksandro Kazakevičiaus varžovas svoryje iki 84 kilogramų bus latvis Aleksandras Vyšniakovas. Latviu jį galima vadinti sąlyginai. Pasiruošimas įvairioms varžyboms zulinamas sostinės Sportimos imtynių salėje. O varžybos vyksta ištisus metus non-stopu, todėl ir Vyšnia vadinamas kaimynas laisvalaikį praleidžia LOSC bendrabutyje. Kai pamačiau burtų rezultatą, neabejojau, kad vilnietis pateks į antrą ratą. Taip ir nutiko – pergalė rezultatu 4:1 neatspindi tikro pranašumo. Nors treneris Ruslanas Vartanovas nemėgsta prognozuoti, o paklaustas vis kartoja, jog kilimas apvalus ir tik ant jo viskas sprendžiasi, šiuo atveju klasių skirtumas buvo akivaizdus. Manau, esmė ne fiziniame ar techniniame pranašume. Tiesiog, kai kuriuos varžovus Kazakevičius gali gniuždyti ir psichologine savitvarda. Mano tiesas Sania patvirtino imtyje su Švedijai atstovaujančiu Fisniku Zahiti (4:2). Su tuo pačiu, kuris įvėlė vilnietį į klampią kovą pavasariniame Dave Schultzo turnyre Colorado Springse.



Trečias žingsnis – Damianas Janikowskis. Pastarųjų metų lenkų pasididžiavimas ir viltis, pasaulio ir Europos vicečempionas prieš metus Londone gavo kirtį į paširdžius. Laikytas savo svorio favoritu jis pusfinalyje pralaimėjo 33-jų metų egiptiečiui Karamui Gaberui. Žinia, egiptiečio praeitis išties garbinga. Po Karelino laikytas nauju imtynių veidu Gaberas Atėnų olimpinėse žaidynėse įpūtė savo sportui ugnies, o jo dvi lemiamas kovas 2004-siais vainikavo virtinė metimų. Tąsyk pusfinalyje Gaberas pasaulio čempioną turką Mehmetą Oezalą pažemino rezultatu 11:0, o finale nušlavė pasaulio ir Europos čempioną Ramazą Nozadzę iš Gruzijos nepadoriu santykiu 12:1 ir tapo olimpiniu čempionu svoryje iki 96 kilogramų. Vėliau egiptiečiui kažkas caktelėjo smegenyse. Ar jam pinigų pritrūko, ar šlovės – vien Alachas težino, tačiau sumanė faraonų ainis pasigalynėti K1 ringe, gavo į žiaunas ir paskendo šlovės šešėlyje. Mažai treniruotą atletą po ilgos pertraukos mūsų treneriai pastebėjo Lenkijoje vykusioje treniruočių stovykloje. Ruslanas Vartanovas sakė, kad egiptietį matė tik kelis kartus ir beveik visąlaik valgykloje kertantį skrudintas bulvytes su kola. Nepaisant keisto pasirengimo metodo Londonui, Gaberas žaidynėse įvykdė programą maksimum ir pateko į finalą. Taigi, lenko nuoskauda liko amžiams, tačiau viskas dar jo rankose. Rio de Žaneire jam sukaks 27. Pats jėgų žydėjimas, todėl aria salėje ir nori įrodyti visiems, kad nelemtas pralaimėjimas yra  tik nesusipratimas, kuris daugiau nepasikartos. Ypač savo publikos akivaizdoje. Varšuvos dvikovoje motyvuotas Janikowskis nuo pirmų minučių mėgino presinguoti Kazakevičių, kuris po išgydytos šonkaulio traumos atrodė dar labiau sulysęs.

 „Su tokiu svoriu sunku ką nors išspausti. Kubatūra ne ta. Pas lenką po oda kokiais 10 kilogramų daugiau raumenų . O Kazakevičiaus istorija banali, - pasakoja treneris Mindaugas Ežerskis. - Po Londono Aleksandras atsipalaidavo,  jo svoris šoktelėjo iki 82 kilogramų. Nusprendėme nekankinti organizmo ir pereiti į aukštesnę kategoriją. Bet laikas ėjo, o svoris nekilo, o, atvirkščiai, po krūvių pradėjo kristi. Pamatėm, kad su tokia mase nėra ko gaudyti ir grįžtam atgal į 74 kilogramus”.

Kaip bebūtų gaila, pergalę teisėjai skyrė lenkui, pastarasis pateko į finalą, „ištraukė“ Aleksandrą į paguodą, o vilnietis nepasišiukšlino – ukrainietį Sergejų Severiną įveikė 8:0, o kovoje dėl bronzos Baltarusijos pirmą numerį Džavidą Gamzatovą nugalėjo rezultatu 4:0. 

Dabar jau galima reziumuoti olimpinio prizininko bandymą po Londono OŽ prisitaikyti naujoje aplinkoje. Per metus Aleksandras Kazakevičius laimėjo tris medalius prestižiniuose FILA turnyruose, tačiau patyrė skaudžią traumą Europos čempionate. Ką gi, perėjimą į naują kategoriją galima laikyti savotišku eksperimentu. Matėme teigiamą kovų balansą. Skaičiai akivaizdžiai parodo aukštą atleto lygį ir meistriškumą, tačiau trenerių štabo sprendimas grąžinti Sanią į senas vėžes yra neabejotinai teisingas. Taip galvoja ir pats atletas.

Svoryje iki 84 kilogramų jėgas išmėgino dar vienas mūsų šalies imtynininkas. Deja, Lietuvos olimpinio sporto centro auklėtinio Julius Matuzevičius startas nebuvo sėkmingas. Burtų valia jam teko grumtis su pasaulio ir Europos čempionu Hristo Marinovu iš Bulgarijos. Nugalėjo patyręs bulgaras, o Julius galutinėje įskaitoje liko toli nuo prizinių vietų. Svoryje ritosi 30 atletų.
 

Mizgaičio siurprizai

Laaabai didžiulę staigmeną pateikė sunkiasvoris Mindaugas Mizgaitis. Na, nepavyko jam užkopti ant pjedestalo. Federacijos viduje esame sutarę neieškoti pasiteisinimų išoriniuose faktoriuose. Zyzimas „batai spaudžia“, „vidurius paleido“, „kaimynai triukšmavo“ nieko nedomina. Lygiai kaip ir verkšlenimas dėl teisėjavimo. Tačiau šį kartą nelaikė nervai ir norisi tyliai išsirėkti į kompiuterį. Gal nebuvo Mindė dviem galvom pranašesnis už Baltarusijai atstovaujantį Čiugašvilį, tačiau Čiugašvilis miegojo, nerodė stebuklų. Tuo tarpu Mizgaitis klibino varžovo gynybą, žadino jį kietais švungais, kelis kartus užspaudė galvą prigriebęs iš viršaus. Po ilgos pertraukos Mindės veide pamačiau pyktį. Tikrą sportinį pyktį. Tačiau teisėjo švilpukas tylėjo. Arbitras buvo kitos nuomonės ir dovanojo įspėjimus tik Mizgaičiui. Po pralaimėtos kovos nuotaiką praskaidrino FILA delegatas. Jis patapšnojo per petį Ežerskiui ir prižadėjo panaudoti šios kovos videoįrašą teisėjų seminare, nurodant, kaip nereikia teisėjauti.

Treneriai M.Mizgaičio pasirodymą vertina teigiamai. „Lygioje imtyje su bulgaru Miloslavu Metodijevu, kurios baigėsi lygiosiomis 3:3, buvo mažų klaidelių. Kaip ir kovoje su Čiugašviliu. Tai taisytina, nieko baisaus. Man patiko Mindaugo nusiteikimas, kuris kaip ir kiekviename sporte dažnai vaidina lemiamą vaidmenį. Matėme, kaip savo jėgą ir patirtį Mizgaitis atskleidė ankščiau laiko patiesdamas vengrą Lamą Balintą. Turnyras parodė, kad Mizgaitis parako prilaiko su kaupu. Tikiuosi, kad iššaus tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Šiame turnyre savo kovomis Mizgaitis pateikė malonų siurprizą “, - vertino M.Ežerskis.   
Mindaugas Mizgaitis su viena pergale ir viltį teikiančiomis kovomis užėmė penktą vietą tarp 21 atleto svoryje iki 120 kilogramų.

Jaunasis Marijus Grygelis pralaimėjo pirmą kovą ir liko devynioliktas.

Edgariuko pasažai
Apie Edgarą Venckaitį rašyti nenuobodu. Žmogelis nelabai mėgsta monotonijos tiek ant kilimo, tiek gyvenime. Prieš vienuolika metų tauragiškis iškovojo Europos jaunių vicečempiono titulą ir ...... sustojo. Paskutinis tyros vilties gurkšnelis – ketvirtoji vieta Slovėnijoje vykusiame jaunimo čempionate 2004 metais. Vėliau karjera pradėjo slysti iš rankų. „Treniruoti Edgarą man be galo sunku. Bet tai yra iššūkis. Aš privalau jį ištraukti ir padarysiu tai“, - ne kartą kalbėjo tuometinis rinktinės treneris Grigorijus Kazovskis. Galų gale, po nesėkmingo ir užsitęsusio kelių metų bevaisio etapo talentingas atletas surado jėgų ir atsitiesė. Smukusi rezultatų kreivė pradėjo kilti į viršų. Į Europos čempionatą Sofijoje 2007-ais Edgariukas su komanda išvyko tikėdamas grįžti ne tuščiomis ir prisidėti prie medalius įvairiose varžybose raškančio brolio Valdemaro. Starte viskas klostėsi lyg sviestu patepta – sugniuždytas imtynių autoritetas, pasaulio ir Europos čempionatų prizininkas rusas Sergejus Kovalenko. Viskas apsivertė aukštyn kojom antrame rate. Užsispyręs Edgaras tiek priešinosi gruzino Muchrano Mačutadzės atakai, kad išniro dubens kaulas. Sugipsuotas Edgariukas parskrido namo, o ties jo karjera vėl pakibo grėsmė. Tąsyk daktarai, pamatę rentgeno nuotrauką, apskritai suabejojo, ar Edgaras galės normaliai vaikščioti. Ką jau kalbėti apie imtynes. Vėl karjeros kreivė pakrypo žemyn....

Kitas pasažas neįtikėtinas. Vartau statistiką – lygiai po metų E.Venckaitis dalyvauja olimpinėje atrankoje, kurioje rodo neprastą penktą rezultatą. Pakilimas negreitai, bet metodiškai tęsėsi – laimėtas vienas kitas turnyras, o pastangas pratybose ir kantrybę vainikavo olimpinis Londono kelialapis ir septinta vieta ūkanotajame Albione.

Treneriai užsispyrusį atletą sugebėjo pakelti iš pelenų. Tačiau viena jiems liko neįkandama – Edgaro kovos stiliaus ir improvizacijų pakeisti nepavyko. Pavyzdys? Prašau! Varšuvoje pirmoje kovoje Edgaras pečius surėmė su etatiniu vidutinioku Oscaru Parra iš Ispanijos. Kaip sakoma, su tokiais apšilinėti vienas malonumas. Kaip bebūtų, ispanas Maljorkoje ne tik saulėje kaitinasi, bet ir nueina prasiblaškyti į imtynių salę. Tokie kaip Parra moka aibę teisingų judesiu, gali atlikti metimą. Mūsų olimpietis, matomai, tą pamiršo ir buvo nuskraidintas puikiu metimu per petį. Reikėjo skubiai atsilošti tris taškus. Štai tuomet ir prasidėjo. Džiazmenas Edgariukas  perėjo prie sunkaus roko. Ispanas kaip įmanydamas atsimušinėjo nuo įkyrių Venckaičio manevrų. Tauragiškio rankos po ispano kūną lakstė lyg stalo futbolo žaidime. Kombinaciją „riešas-alkūnė-liemuo“ žaibiškai keisdavo praėjimai į liemenį ar sprando užgriebimas. Visiška eigos kontrolė. Jau pirmame kėlinyje Navarrui pakirto kojas ir jis pradėjo barstyti taškus. Antrame kėlinyje varžovas sudužo į šipulius ir kapituliavo dar iki finalinės sirenos. „Pasikartojo Edgaro klaida. Išėjo ant kilimo užsimiegojęs ir pabudo tik tuomet, kai ispanas griebė atkištą ranką ir numetė per petį“, - po kovos galva ironiškai lingavo M.Ežerskis.

Kiek kitokį piešinį žiūrovai pamatė ant imtynių kilimo E.Venckaičio dvikovoje su gruzinu Sačino Davitaja. Jaunas pietietis pirmas iškovojo taškus ir nekartojo ispano klaidų. Edgarui teko atsilošinėti, bet persvaros panaikinti nepavyko. Edgaras Venckaitis svoryje iki 66 kilogramų liko dvyliktas (33 dalyviai). 

Rugpjūčio viduryje šalies klasikų rinktinė vyksta į treniruočių stovyklas Lenkijoje. Po pratybų Zakopanėje persikels į olimpinę bazę Wladislawowe. Po vojažų Lenkijoje, nuo rugsėjo penktos dienos komanda sugrįš į Vilnių ir šlifuos paskutinius taktinius bei techninius elementus prieš pasaulio čempionatą. Šiemet pagrindiniai imtynininkų startai vyks rugsėjo 16-22 dienomis Budapešte.