Prezidentas - ir ant tatamio, ir ant motociklo

Liepos 2-ąją Lietuvos dziudo federacijos prezidentui Vigmantui Sinkevičiui sukako 50. Buvęs dziudo imtynininkas su šia sporto šaka – nuo vaikystės ir niekur nežada iš jos trauktis. Nes tai – visam gyvenimui.
Kauno dziudo klubo treneriu V. Sinkevičius dirba iki šiol.

Tiesa, pastaruoju laiku jį galima pamatyti tiek apsivilkusį kimono, tiek odinę baikerio liemenę. Jau 15 metų dziudo imtynininkas turi kitą aistrą – motociklą.

V. Sinkevičius yra tarptautinio „Big Gang“ motociklų klubo prezidentas. Klubo nariai – buvę ar esami dvikovos šakų sportininkai, o garbės prezidentas – žymusis Rusijos imtynininkas Aleksandras Karelinas.
Ir be viso šito, V. Sinkevičius yra mylintis vyras ir tėvas, verslininkas.

Jūs nesate toks prezidentas, kuris tik kaip verslininkas padeda tam tikrai sporto šakai ir ne itin daug bendra su ja turi.
Visas mano gyvenimas prasidėjo nuo dziudo. Ir šiandien aš tebesu su tuo pačiu sportu. Pradėjau nuo „indų plovėjo“ – paprasto sportininko, o šiandien vadovauju federacijai. Teko ir treneriu padirbėti. Buvau moterų rinktinės treneris ir turėjau kelias labai geras sportininkes. Ir dabar, kai lieka laiko, vis su tais mažesniaisiais pasikrapštau. Visas gyvenimas taip ir lipdosi apie dziudo.

Dabartinis dziudo – sporto šaka su geromis perspektyvomis?
Kasmet dziudo lygis auga ir Lietuvoje, ir tarptautinėje arenoje. Aš turiu iš ko mokytis, dažnai būnu tarptautiniuose seminaruose, jau 12 metų nesu praleidęs Europos ar pasaulio čempionato, olimpinių žaidynių. Matau, kaip aukštai yra pakelta kartelė, ir noriu savo šalyje padaryti taip, kad dziudo būtų patrauklus, įdomus ne tik užsiimančiam šia sporto šaka, bet ir bet kuriam dvikovos žiūrovui. Taip, tai ne žaidimas, kur yra vienas kamuolys ir keletas komandose bėgiojančių žmonių, taip gal boksas yra patrauklesnis senąja tradicija: „duokite kraujo ir publika rinksis“. Dziudo – subtilesnė sporto šaka, bet ir tarptautinė federacija stengiasi supaprastinti labai seniai nusistovėjusias japonų tradicines taisykles tam, kad eiliniam žiūrovui, įsijungus televizorių, būtų įdomu. Aš agituoju visus, sakydamas: leiskite savo vaikus palankyti dziudo savaitę ar mėnesį – ir tai bus puiki patirtis, padėsianti ateityje, kad ir kokią sporto šaką jie pasirinktų. Tai ne vien savigyna. Mes mokome kritimo technikos, labai gerai ištobulinamas vestibuliarinis aparatas. Po to žmogus patiria mažiau traumų.

Dziudo traumų nebūna?
Pagal traumas dziudo – 30-oje vietoje tarp sporto šakų. Jis yra mažiau traumuojantis negu krepšinis, rankinis ar futbolas.

Kas vis dėlto buvo maloniausia? Sportuoti pačiam, treniruoti ar vadovauti federacijai?
Pasakysiu labai atvirai, nuoširdžiai ir sąžiningai: dziudo yra kaip neišgydoma liga. Kas prie jo prisiliečia – suserga visam gyvenimui. Vieni giliai įklimpsta, kiti – paviršutiniškai, bet vis vien visi serga. Mane pirmoje klasėje į dziudo atvedė tėvas. Taip ir pasilikau. Visi mano draugai iš sovietinių laikų, su kuriais šiandien palaikau ryšius, irgi yra su tuo susiję. Todėl aš negaliu tiksliai pasakyti, kuris laikotarpis buvo maloniausias. Kiekvienas etapas turėjo savito žavesio, teikė savotišką malonumą. Juk dar ir dabar man tenka pajudėti. Kad ir tiems patiems vaikams rodant, imituojant kovą. Tai teikia sunkiai apsakomo džiaugsmo. Sportinis dziudo neturi smūginės technikos. Todėl būdamas bet kokio amžiaus gali išvengti traumų, diskomforto, kai tau reikia gintis nuo smūgių į galvą ar kitą kūno dalį. Dziudo – paprastas žaidimas, suteikiantis daug džiaugsmo.

Nebuvau labai garsus sportininkas, bet kiek tuo metu galėjau pasiekti, tiek pasiekiau. Po to įstojau į LSU ir pasirinkau trenerio darbą, nes jaučiau tam potraukį. Treneriu dirbau ilgą laiką. Dabar jau 12-us metus vadovauju Lietuvos dziudo federacijai. Ir turiu iššūkį: padaryti taip, kad būtų geriau, kad Lietuvos dziudo federacija būtų lygiavertė kitoms, kad į lietuvius nebūtų tokio požiūrio: „ai, čia lietuvis, vadinasi, kovą jau laimėjau“, kaip buvo man pradedant vadovauti federacijai. Aš manau, kad jau geriau mūsų mažiau, bet būkime patys stipriausi.

Motociklai jūsų gyvenime atsirado kur kas vėliau negu dziudo?
Gerokai. Vaikystėje turėjome su draugais „Minskelį“. Bet rimčiau motociklais susidomėjau prieš gerus 15 metų.

Jau būdamas subrendęs pasirinkote baikerio gyvenimo būdą?
Žinote, kaip būna dziudo? Ten japoniškumu persismelki. Labai svarbi tampa higiena. Tavo kimono visada turi būti baltas, tu visada turi būti tvarkingai nusikirpęs. Ar esi sportininkas, ar treneris – visada esi pavyzdys kitiems sportininkams. Bet ateina laikas, kai tavo galimybės pradeda sutapti su tavo vidine laisve, fantazijomis ir save bandai realizuoti ten, kur yra tavo širdis, kur esi laisvas. Aš tą laisvę suprantu kaip važiavimą, jausmą, kad turi galingą žirgą, kai jauti vėją, kvapus, gamtą, lėkdamas pro šalį.

Ar iš tikrųjų važiuodamas motociklu dideliu greičiu galite pajusti kvapą?
Mes nelakstome labai greitai. 100–120 km/val. yra optimalus mūsų greitis. Nebent skubi. Bet šiaip dėl amžiaus ir patirties norisi, kad tu valdytum motociklą, o ne motociklas tave. Ir visada jauti šieno, miško kvapą pravažiuodamas, tai yra neapsakoma. Tai geriau negu kabrioletas.

Jūs vadovaujate motociklų klubui „Big Gang“. Kalbama, kad jame – vieni sportininkai. Ne sportininkų nepriimate?
Taip nėra. Didžioji dalis mūsų žmonių iš tiesų yra sportininkai, buvę sportininkai, savo laiku daugiau judėję, o šiandien tik užsiimantys kūno kultūra. Daugiausia yra imtynininkų, dziudoistų, žmonių, lankiusių Rytų dvikovas, karatė, keletas boksininkų. Bet kolektyvai taip ir formuojasi. Natūralu, kad tu su tokiais žmonėmis bendrauji, kad tavo interesai panašūs. Juk ir pokalbių temų tada atsiranda iš karto: „Ar dar bėgioji? Ar į salę nueini?“ Ne vien apie motociklų variklių galingumą ir panašius dalykus. Kai prie pasitenkinimo motociklais pririši dar ir sveiką gyvenimą, išeina visai neblogas rezultatas.

Ar jūsų kolegos iš tarptautinės dziudo federacijos, nacionalinių federacijų žino, kad esate baikeris?
Tai niekam ne paslaptis. Savo įvaizdžiu ar pasakojimais apie keliones esu nemažai tokių žmonių įtraukęs į klubą. Mūsų klubo garbės prezidentas yra trejų olimpinių žaidynių laimėtojas, Rusijos didvyris, daugiametis Dūmos deputatas imtynininkas Aleksandras Karelinas. Jis yra geras mano bičiulis, gyvena Novosibirske, Maskvoje, anot jo, – tik dirba. Novosibirske jis turi „Harley Davidson“. Gegužės mėnesį Maskvoje šventėme mūsų klubo penkerių metų jubiliejų. Jis jame dalyvavo ir buvo didžiausia šventės žvaigždė žurnalistams. Jis yra ryškiausia Tarptautinės imtynių federacijos asmenybė. Aš ir apsivilkęs kostiumą nepamirštu baikerio aksesuarų – apyrankės. Iš pradžių žmonėms buvo įdomu, sulaukdavau daug klausimų, bet klausimai baigėsi, nes visi žino, kas aš esu, ką aš mėgstu, ir tai jiems tapo natūraliu dalyku.



Ant jūsų baikerio liemenės puikuojasi vieno procento ženklas. Visame pasaulyje priimta laikyti, kad jis žymi baikerius, nelinkusius laikytis įstatymų...
Tai, kas apie tai rašoma internete, yra praėjusio amžiaus septintojo ar šeštojo dešimtmečio senienos. Galiu pasakyti labai paprastai: šiais laikais visiškai kitaip suprantama nei anuomet. Taip, mes norime išsiskirti iš kitų, bet mes pirmiausia išsiskiriame tuo, kad kategoriškai pasisakome prieš įvairius kvaišalus, alkoholį kelyje. Ir bandome tai pasakyti – mes nenorime būti su visa pilka mase, kuriai svarbu prisigerti ar prisikimšti skrandį. Tuo vienu procentu mes ir bandome tai pasakyti.

Bet yra baikerių moralės kodeksas: nesutarimus spręsti nesikreipiant į policiją...
Žinokite, konfliktų nekyla. Visa esmė nėra tavo kumščio dydis ar raumenų masė. Jeigu tavo galva dirba, visada stengsiesi išvengti konflikto. Mums kol kas sekasi vengti konfliktų tiek su užsienio klubais, tiek čia, Lietuvoje. Nes kai turi blaivią galvą, supranti, kad geriau pasitraukti. Aišku, jokiais būdais ne nusižeminęs. Bet kitą kartą geriau pasijuokti iš to, kai prigėrusiam alkoholio žmogui tuo metu „jūra iki kelių“, o kitą dieną – labai gėda arba nedrąsu. Dažniausiai būna situacijų, kai fizinės jėgos neprireikia, pakanka smegenų, kad viskas paprastai išsispręstų. Tokio kodekso egzistavimas yra tikrų tikriausia tiesa. O aš manau, kad kiekvienas save gerbiantis vyras spręs problemas pats, nesikreipdamas į teisėsaugą. Aš galiu papasakoti, kaip būna važiuojant. Ima kas nors ir pastoja tau kelią, sukuria avarinę situaciją, o tu – tik ant dviejų ratų – esi labai pažeidžiamas. Žmogaus klausi, kodėl jis taip daro? O jis – pilnas agresijos. Bet toks sukelia juoką, nes supranti, kad duosi jam sprigtą, ir jis bėgs skųstis teisėsaugai. Manau, taip besielgiantys žmonės – ne vyrai.

Girdėjau, kad jūsų namų interjeras, švelniai tariant, netradicinis.
Atsakysiu sąžiningai: taip buvo, kai buvau viengungis. Kai savo namus turėjau, juose stovėjo ir motociklas, buvo nesuskaičiuojama galybė kaukolių, tai kai kuriuos žmones šokiruodavo. Kiti kaip tik sakydavo – tokie yra tikro vyro namai. Bet mano gyvenime viskas gerokai pasikeitę nuo tų laikų. Dabar aš turiu mažą sūnelį – pusantrų metų Ąžuolą. Manau, tai yra natūralu: kai gyvenime savęs ieškai, tai ir susikuri kokias nors netradicines aplinkas. O kai žmogus yra laimingas, kai jis žino dėl ko gyvena, turi ateitį ir mato perspektyvą savo vidiniame pasaulyje, viskas pasikeičia. Dabar leidžiu žmonai kabinti net užuolaidas pagal jos pageidavimus. Pats turiu pirtelę, kur man dar leidžiama viską sukabinti taip, kaip aš noriu. Kitur – derinuosi prie šeimos, nes labai ją myliu.

Žmona nepriekaištauja dėl važinėjimo motociklu?
Esu labai laimingas. Nes mano žmona – mano draugas. Ji mane palaiko šimtu procentų, visur važiuoja su manimi. Buvo periodas, kai mažiukas kėlė šiokių tokių keblumų, bet žmona yra puikiai mane suprantantis draugas. Kai šeimoje taip sutampa hobiai, joje vyrauja darna be jokio diskomforto. Jai nereikia galvoti, ar aš grįšiu. Nes ji visada būna kartu. Dėkoju likimui, kad sutikau tokį žmogų ir turiu tokį bendramintį.

Sūnūs bus dziudo imtynininkai?
Vyresnysis sūnus Vidmantas lanko dziudo. Būtinai bandysiu leisti į dziudo ir jaunėlį. Jau netgi esu suplanavęs, kad po pusantrų metų jis ir panašaus amžiaus mano draugų vaikai – apie dešimt berniukų – pradės nuo trejų metų pagal prancūzišką sistemą, kurios Lietuvoje dar nėra. Kaip savo laiku pradėjau dirbti su penkiamečiais, kas daugeliui buvo šokas, nes pagal SSRS sistemą dziudo vaikai lankyti pradėdavo nuo 12 metų.