Azerbaidžano čempionas nori į Lietuvos rinktinę

Dar vienas 2009-2010 m. Azerbaidžano futbolo čempionas lietuvis į namus iš Baku grįžo pailsėti, išsigydyti traumų, pasirengti ateities varžyboms. Tai Azerbaidžano sostinės klubo „Inter“ žaidėjas 26 metų gynėjas Paulius Paknys. Per savo sportinę karjerą jis jau žaidė keturių šalių čempionatuose – Lietuvos („Šviesos“ ir „Žalgirio“ komandose), Baltarusijos (Soligorsko „Torpedo“ komandoje),  Lenkijos (Kielcų „Koronos“ komandoje) ir Azerbaidžane (Baku „Inter“ komandoje).
 

Su naujuoju Azerbaidžano čempionu P.Pakniu kalbėjomis tuoj po Lietuvos nacionalinės rinktinės rungtynių su Ukraina. Todėl nenuostabu, kad nemaža klausimų sukosi ir apie mūsų pagrindinės komandos žaidimą.
 

Stebėjai Lietuvos rinktinės žaidimą iš šalies. Kaip atrodė, ar savo žaidimu sugebėtumei įsilieti mūsų šalies reprezentacinę komandą? Ar norėtumei tapti mūsų šalies pagrindinės komandos žaidėju?

Kas nenorėtų juo tapti? Esu įsitikinęs, kad kiekvieno mūsų kartos futbolininko svajonė - atstovauti savo šaliai. Kalbant apie savo galimybes ir sugebėjimus, manau, kad būdamas visiškai sveikas ir geros sportinės formos galėčiau tapti rinktinės nariu.
 

Kokį įspūdį paliko Lietuvos rinktinės žaidimas su ukrainiečiais? Kas labiausiai krito į akis?

Labiausiai – liūdnas rezultatas. Kam iš rungtynių nemačiusių pasakysi, kad mūsų komanda žaidė lyg ir visai neblogai, kad rezultatas, kaip dabar daug kas tvirtina, visai ne pagal žaidimą, bet štai pralaimėjome smarkiai, ir tiek... O kodėl ne pagal žaidimą? Ar todėl, kad ukrainiečiai stebėtinai lengvai, tarsi iš nieko, mums mušė įvarčius, o mes beveik nesukūrėme rimtesnių progų įmušti jiems? Suprantama, mūsų žaidėjai jauni, debiutantai, jaudulys ir visa kita. Buvo ir trenerio debiutas. Tačiau akivaizdžiai pamatėme, kokia yra mūsų rinktinė be Deivido Šembero, brolių Česnauskių, Sauliaus Mikoliūno, Andriaus Skerlos, Mariaus Žaliuko, Tomo Žvirgždausko, Manto Savėno ir kitų patyrusių žaidėjų. Juolab kad ir Ukraina kažin kaip ypatingai nežaidė. Štai išbėgo į aikštę Robertas Poškus ir iškart įtampa, pavojingas smūgis, progos. Manau, kad visos sudėties mūsų komanda atrodys visai kitaip.


 

Palygink visų keturių šalių, kuriose žaidei, čempionatus?

Palyginti nesunku. Pats pajėgiausias čempionatas visais atžvilgiais – lenkų. Puikios aikštės, geros sąlygos futbolininkams, iki smulkmenų sutvarkyta infrastruktūra, aukščiausio lygio medicininis aptarnavimas ir kita, ko reikia geram futbolui. Žaidėjams - jokių finansinių problemų, viskas laiku. Visur stadionuose daugybė žiūrovų. Visur kitur, jau nekalbant apie Lietuvą, futbolo publikos gerokai mažiau. Baltarusijoje irgi geros aikštės, tačiau visa kita jau nebe taip tobula, kaip Lenkijoje. Ir lygis žemesnis negu Lenkijoje. Azerbaidžane žaidžiau visai nedaug, tik nuo vasario, kai dvylika čempionato komandų jau buvo pasidalijusios į du šešetus. Pirmasis varžėsi dėl apdovanojimų, antrasis – dėl išlikimo aukščiausiame divizione. Baku „Inter“, kuriame žaidžiau, dar dvi Azerbaidžano sostinės komandos „Neftči“ ir „Baki“, Lenkoranės „Chazar“, Agdamo „Karabach“ ir Kabalos „Qabala“ grūmėsi dėl čempiono titulo, todėl kova buvo itin arši ir futbolo lygis buvo pakankamai aukštas. Kiekvienos rungtynės buvo žūtbūtinės, todėl įdomios, nenuspėjamos. Manau, tas Azerbaidžano šešetas pajėgesnis, nei pirmos šešios Lietuvos čempionato komandos. Beje, pernai „Ekranas“ pralaimėjo Europos čempionų lygos atrankos mačą Azerbaidžano čempionams „Baki“ komandai. Šiemet net keturios šešeto komandos galėjo tapti šalies čempionėmis, tapome mes, „Inter“ klubas. Baku aikštės pusėtinos, tik „Inter“ aikštė dirbtinės dangos, kituose mietuose aikštės – prastokos, jei nepasakyti tragiškos. Į rungtynes trenkdavomės autobusu. Ilgiausia kelionė – 5 - 6 valandos.
 

Apie Lietuvą, jos futbolą ir futbolininkų sąlygas kažką nauja pasakyti negaliu, paprasčiausiai nežinau, jau penketą metų esu nutolęs nuo mūsų šalies futbolo. Sako, „Sūduvoje“ viskas neblogai. Ir sąlygos sportuoti, ir atlygis. Tačiau apskritai, matyt, nieko gero, jei Lietuvos žaidėjai geriau randa ir Estijoje, ir Latvijoje. Taigi mano tokie palyginimai – mūsų šalyje, deja, kol kas prasčiausi reikalai.
 

Kaip atsiradai Baku?

Padėjo agentai. Reikia pasakyti, kad Baku „Inter“ mūsų žaidėjus gerai pažįsta. Ten įvairiu metu yra žaidę A.Gedgaudas, V.Trakys, T.Labukas, T.Ražanauskas. Bet nė vienas Baku neužsibuvo. Kartu su manimi rungtyniavo R.Poškus, žaidęs Azerbaidžane nuo pat sezono pradžios ir žaidęs labai gerai.
 

Koks klubas yra „Inter“?

Tai vienas geriausių Azerbaidžano futbolo klubų, dabar jau dukart šalies čempionas, kurį išlaiko vienas didžiausių Azerbaidžano bankų „Inter“. Komandos pavadinimas visiškai atitinka jos turinį – mūsų komanda tikras internacionalinis kolektyvas, kuriam vadovauja reiklus, ambicingas ir jaunas 42 metų vyriausiasis treneris Kachabenas Cchatadzė. Jis buvęs geras ir garsus žaidėjas, rungtyniavęs gerose Rusijos, Vokietijos, Anglijos komandose. Treneris – buvęs gynėjas, todėl mes gynėjai nuo jo gaudavome daugiausia velnių. K. Cchatadzė – karštas, ambicingas, nevengiantis rėžti tiesą į akis kiekvienam, nesvarbu, ar tai būtų federacijos atstovas, ar futbolo teisėjas, ar dar koks nors atsakingas futbolo veikėjas. Nors K.Cchatadzė turi didelį autoritetą, Azerbaidžano futbolo valdžios jis nėra mėgiamas už savo tiesiai ir atvirai išsakomą tiesą. Nemėgiama ir visa „Inter“ komanda. Šalies futbolo valdžią iš dalies galima suprasti. Mūsų komandoje – ne tik du lietuviai, bet yra ir gruzinų, du Latvijos rinktinės žaidėjai, yra čekų, urugvajietis, du brazilai, paragvajietis, serbas, bulgaras. Bet kolektyvas geras, draugiškas. Su dauguma susikalbame rusiškai, su tolenių kraštų atstovais – angliškai. Tuo tarpu azerbaidžaniečių komandoje mažai. Tačiau prieš vėją, t. y. prieš galingą banką - nepapūsi. Jis moka pinigus ir rezultatais rūpintis palieka treneriui, visiškai nesikišdamas į jo veiklą, kaip kad madinga Lietuvoje. Komandos sudėtį tvarkė treneris, Azerbaidžane jokių legionierių apribojimų nėra, todėl treneriui buvo nė motais nacionalinių kadrų ugdymas. Azerbaidžano futbolo federacija čempionato pradžioje visokiais būdais labai protegavo „Neftči“, o kai pamatė, kad viskas veltui, kad „Neftči“ klubas beviltiškai atsiliko, visą savo įniršį nukreipė į mus. Todėl prieš „Inter“ dar buvo nukreiptos ir futbolo teisėjų pajėgos bei jų pastangos. Kone per kiekvienas rungtynes, kurių kiekvienos mums buvo aukso vertės, į mūsų vartus būdavo skiriamas baudinys. Jei ne tos teisėjų pastangos, čempionu „Inter“ būtų tapęs dar prieš keturis turus iki čempionato pabaigos. Dabar gi viskas sprendėsi tik per paskutinį turą. Laimėjome prieš „Qabala“ 4:1, kiti pretendentai prarado taškus, ir mes tapome čempionais. Per šias rungtynes R.Pocius įmušė tris įvarčius.
 

Klubas turi savo stadioną. Gaila tik, kad dirbtinos dangos. Gaila ir dėl to, kad mūsų komanda turi mažoka gerbėjų. Jei sėkmingai pasirodysime atrankos į Čempionų lygą varžybose, galbūt jų padaugės?..
 

Kaip pačiam sekėsi asmeniškai?

Pusėtinai, nors galėjo būti ir geriau. Griežtas ir reiklus treneris manimi pasitikėjo. Tačiau jau per pirmas rungtynes Azerbaidžane gavau raudoną kortelę. Atlikęs bausmę, vėl žaidžiau. Po kelių rungtynių patyriau bjaurią ir pakankamai  skausmingą kirkšnies traumą. Manau, dėl mūsiškės dirbtinos dangos, kuri jau nebe pirmos jaunystės. Žaidžiau neišsigydęs traumos, skausmą malšindavo injekcijos, procedūros. Vokietijoje apžiūrėję medikai lyg ir siūlė operuotis, bet apsiėjau. Dėl traumos, kadangi prasidėjo uždegiminiai procesai, teko praleisti kelias paskutines čempionato rungtynes. Dabar trauma jau pastebimai gyja, po truputėlį pradedu mankštintis, bėgioti. Po savaitės komanda jau renkasi į Baku. Ten kurį laiką treniruosimės, paskui skrisime mėnesio treniruočių stovyklai į Bulgariją. Po to – startas Čempionų lygos atrankoje. Tad tokia ir sėkmė. Po čempionato, po visų sveikinimų ir apdovanojimų teko kalbėtis su treneriu, klubo prezidentu. Jie tvirtino, kad viskas gerai, kad yra patenkinti mano žaidimu. Be to, mano kontraktas galioja iki pat vasario mėnesio.  
 

Gyvenimo sąlygos buvo geros. Drauge su R.Poškumi nuomavome didelį trijų kambarių butą Baku centre. Buto nuomai kiekvienas „Inter“ žaidėjas gaudavo po 600 dolerių kas mėnesį. Sykį per dieną maitindavomės bazėje. Pusryčiaudavome ir vakarieniaudavome namie. Aš buvau atsakingas už pusryčių paruošimą, Robertas – už vakarienę.

Baku – įdomus ir gražus šiuolaikiškas, modernus miestas. Ir saugus. Gali sau ramiai vaikščioti naktimis. Jokio chuliganizmo, jokio banditizmo. Prezidentas Alijevas greitai padarė tvarką, jo dėka ir miestas tapo toks patrauklus, europietiškas. Baku aukštas gyvenimo lygis. Parduotuvėse visko yra, bet viskas, jei lygintume su mūsų kainomis, labai brangu: maistas, paslaugos ir kt. beveik perpus brangiau. Žmonės, kiek mačiau, gyvena gerai. Bet viskas sutelkta Baku. Išvažiavus iš Baku vaizdelis jau visai kitas.
 

Laisvalaikio turėjome nedaug, todėl ir to Baku kaip reikiant neišvaikščiojome. Kartais į svečius užeidavo mano bendramokslis Paulius Grybauskas, rungtyniavęs „Neftči“ komandoje ir gyvenęs netoliese. Tai ir būdavo viena iš nedaugelio pramogų mūsų legionierių gyvenime. Jų komanda užėmė čempionate ketvirtą vietą.
 

Kokie Tavo ateities planai?

Svarbiausia gerai pailsėti, visiškai išsigydyti traumą. Tada - žaisti, įveikti nemažą konkurenciją komandoje ir užimti vietą „Inter“ pagrindinėje sudėtyje. Gerai pasirodyti Čempionų lygos atrankoje. Juk mes ne eilinė komanda, o „Inter“! Jau vien pavadinimas ką sako! Ne taip seniai įdomus nuotykis nutiko mūsų komandos žaidėjui serbui Milanui Zagoracui Turkijos pasienyje. Pasienietis turkas, matyt, šiek tiek futbolo mėgėjas, klausia mūsų serbo: „Inter“? Tas atsako: „Inter“! Pasienietis: „Milan ?“ Mūsiškis Milanas: „Aišku, Milan!” Ir tada pasienietis nebeištvėrė, puolė sveikinti, autografo prašyti. Negi sunku pasirašyti, pasakojo Milanas. Tai - Turkijoje. Azerbaidžane futbolas nėra per daug populiarus. Ten labiau domimasi imtynėmis, boksu. Būtų įdomu, jei Čempionų lygos atrankoje burtai vėl lemtų Lietuvos čempioną.