“Atradau savo kelią ir noriu juo eiti”

“Buvo karštoka. Bet nieko baisaus. Kai sezono pradžioje stovyklavome ir dalyvavome lenktynėse Centrinėje Amerikoje, teko važiuoti esant net 40 laipsnių karščiui”, - prisiminė 22 metų Agnė Šilinytė, sekmadienį Utenoje pirmą kartą apsivilkusi dviračių sporto grupinių lenktynių Lietuvos čempionės marškinėlius.
 

Trenerės Loretos Zopelienės išugdyta, o dabar Valerijaus Konovalovo treniruojama sportininkė finišo liniją kirto keliais metrais aplenkusi uteniškę Karoliną Pernavienę. Šios dvi dviratininkės dar neįpusėjus distancijai pabėgo nuo pagrindinės grupės ir išsaugojo saugią persvarą. Apie Lietuvos čempionato grupines lenktynes skaitykite čia>>>
 

Lietuvoje registruotai Italijos komandai “Pasta Zara-Cogeas-Manhattan” atstovaujanti A.Šilinytė nebuvo minima tarp šalies čempionato grupinių lenktynių favoričių. Panevėžietė po finišo neslėpė, jog dar tik atgauna sportinę formą, nes pastaruosius mėnesius ją persekiojo nesėkmės.
 

Agne, ar pergalė Lietuvos čempionate - svarbiausia tavo karjeroje? 

Ne. Man svarbesnė praėjusiais metais Europos čempionate Olandijoje užimta septintoji vieta grupinėse lenktynėse. Nes ten susirinko dviratininkės iš visos Europos, o čia varžomės tik tarpusavyje, vien lietuvės.
 

Ar buvo sunku nugalėti?

Tikrai nelengva. Kai pabėgi nuo grupės, nežinai, pasiseks ar ne. Kartu su Karolina Pernaviene penkis ratus važiavome dviese. Šį kartą pasisekė.  
 


Trasa buvo sunki?

Pora kalniukų tikrai kirto per kojas, po jų nebuvo lengva atsigauti. Bet vėl įsivažiuodavau. Man labiau patinka važiuoti lygia trasa. Šiandien buvo karštoka, bet tikrai ne toks karštis, kokį teko atlaikyti Salvadore ir Kosta Rikoje, kai sezono pradžioje - vasarį ir kovą - ten dalyvavome treniruočių stovykloje ir daugiadienėse lenktynėse. Tada tvyrojo 40 laipsnių karštis.
 

Be to, trasos ten buvo labai kalnuotos, be jokių lygių atkarpų. Salvadore ir Kosta Rikoje buvau daugiau pagalbininkė komandos lyderei Ingai Čilvinaitei.
 

Tai Centrinėje Amerikoje ir pasirengei Lietuvos čempionatui?

Nežinau, ar taip galima pasakyti. Nes mane pastaruosius du mėnesius persekiojo nesėkmės. Pradėjau griuvinėti. O per varžybas Čekijoje mano partrenkė motociklas. Teko siūti lūpą, gydyti daugybę žaizdų, tad negalėjau normaliai treniruotis porą savaičių. Dabar tik pradedu vėl įsivažiuoti ir ruošiuosi Europos čempionatui, kuris vyks liepos pabaigoje Čekijoje. O rugsėjį laukia pasaulio čempionatas Italijoje.
 

Ar sunku psichologiškai atsigauti po griuvimų, avarijų?

Kai išsigydžiusi žaizdas pirmą kartą atsisėdau ant dviračio, nesupratau, kas vyksta. Buvo baisu važiuoti, kiekviena duobelė atrodė pavojinga. Bet laikas išgydo visas žaizdas.
 

Pastaraisiais metais Lietuvos dviratininkėms nepavyksta iškovoti medalių aukščiausio lygio varžybose. Ar jūsų karta sugebės pakartoti Dianos Žiliūtės, Editos Pučinskaitės, seserų Polikevičiūčių laimėjimus?

Šiuo metu dar nesame tokios pajėgios. Bet tikiu, kad pasieksime tokį lygį.
 

Ar nesigaili pasirinkusi dviračių sportą?

Tikrai ne. Sportuoju 10 metų. Atradau savo kelią ir noriu juo toliau eiti.