Sieks pateisinti čempionės vardą

Į šių metų Europos kiokušin karatė čempionatą, birželio 4-5 dienomis vyksiantį Ispanijoje,  Margarita Čiuplytė vyks siekdama pateisinti čempionės vardą ir medalių kolekciją papildyti dar vienu aukso spalvos trofėjumi.

Lietuvos policijos mokymo centro Bendrųjų profesinių įgūdžių ir sporto skyriaus instruktorei, mokančiai policijos pareigūnus šaudybos, taktikos ir kovinių veiksmų, 2009-ieji buvo patys sėkmingiausi sportinėje karjeroje. 26 metų marijampolietė praėjusiais metais tapo ir Europos (antrąkart), ir pasaulio čempione.

Treniruotės čempionato išvakarėse – įprastinės ar kažkuo ypatingos? – paklausėme Margaritos Čiuplytės.

Treniruotės – kaip ir visada, tiesiog didesnį dėmesį skiriu konkrečioms kombinacijoms ir jų pritaikymui kovoje. Kitokios tuo, jog jaučiasi daugiau įtampos. Kai artėja varžybos, nelieka atsipalaidavimo, kurį kartais gali sau leisti.

Pasaulio čempionė į Europos čempionatą, ko gero, važiuoja tik su vienu tikslu – laimėti auksą?

Iš dalies – taip, bet, ko gero, kiekviena sportininkė važiuoja kovoti dėl aukščiausių rezultatų. Manau, svarbiausia – geriausią rezultatą išspausti iš savęs. Jei tai pavyks, vieta bus aukšta.

Būti varžybų favorite – psichologiškai sunku? Ar priešingai – lengviau, nes žinai, kad didesnės galimybės tavo pusėje?

Iškovoti medalį niekada nebūna lengva. Kiekvieną kartą sunku laimėti, nes gauni vis didesnę atsakomybės naštą. Esi čempionė, todėl visi iš tavęs daug tikisi, ir tu turi pateisinti tuos lūkesčius. Asmeniškai man, būti favorite yra sunkiau, nes visų akys į tave žiūri tarsi pro padidinimo stiklą.

Jei esi čempionė, kaskart turi pateisinti tą vardą, neužtenka kartą laimėti ir tuo džiaugtis. Turi būti čempione visur ir visada. Iš dalies tai skatina pralaimėjimo baimę, pradedi bijoti pralaimėjimo. Stengiesi atsiriboti nuo pašalinių dalykų, o sugebėjimas tai padaryti ir siekti geriausio rezultato – ir yra tikro sportininko požymis.

Iškovojusi medalį, bet ne aukso, arba likusi per plauką nuo apdovanojimų pakylos – būtum nusivylusi?

Taip, būtų nusivylimas. Ieškočiau priežasčių, ką padariau blogai, bet tai nebūtų pasaulio pabaiga.

Kas kelia didžiausią nerimą prieš Europos čempionatą Ispanijoje?

Nerimą kelia orai. Čia, Lietuvoje, tokie gaivūs orai, o ten, įsivaizduoju, gali būti labai karšta. Bijau, kad nebūtų problemų su adaptacija. Varžybose Ispanijoje nesu dalyvavusi, bet baiminuosi, kad ispaniškas karštis neveiktų slopinančiai.

Jau buvau atsidūrusi tokiose situacijose. Labai karšta yra buvę Japonijoje, tuomet labai trūko laiko adaptacijai. Taip pat labai karšta yra buvę Bulgarijoje. Man reikia gaivaus oro, šiluma mane slopinančiai veikia, būnu apatiška, apsunkusi, lėta. Adrenalino nesuteikia net ir artėjančios kovos. Bijau karšto klimato.



Iš kurių varžovių tikiesi stipriausios konkurencijos?

Kiek žinau, visos čempionato dalyvės – tos, su kuriomis esu kovojusi. Su vienomis anksčiau, su kitomis ne taip seniai, bet su visomis kovojusi. Visos labai stiprios, europinio lygio, dauguma dalyvaujančios pasaulio čempionatuose, tad konkurencija bus nuožmi. Vis dėlto iš pavojingiausių varžovių išskirčiau Editą Abraham iš Vengrijos.

Ar Europos ir pasaulio čempionatų lygis labai skiriasi?

Iš esmės čempionatai skiriasi tik tuo, kad pasaulio čempionate didelę konkurenciją sudaro japonės. Mums japonės galbūt pavojingesnės iš taktinės pusės, bet dėl fizinės jėgos europietes netgi laikau stipresnėmis priešininkėmis. Tad Europos čempionato tikrai nenuvertinu.

Po 2009 m. pasaulio čempionato jautiesi patobulėjusi ar tiesiog išlaikiusi praėjusių metų lygį?

Manau, esu tiesiog išlaikiusi tą lygį, nes, tiesą sakant, prieš pasaulio čempionatą pasiruošimui skyriau didesnį dėmesį ir dėjau daugiau pastangų nei besiruošdama šioms varžyboms.

Traumos nekankina?

Buvau šiemet patyrusi kelio traumą, bet dabar viskas gerai. Šiokį tokį skausmelį jaučiu, bet galiu atlikti visus veiksmus, todėl jo nesureikšminu. Jaučiuosi gerai.