Trasoje buvo matematikas ir psichologas

Labiausiai tituluoto visų laikų Lietuvos dviratininko G.Umaro jubiliejaus proga siūlome skaitytojams dar 1985 m. laikraštyje "Sportas" spausdintą Marytės Marcinkevičiūtės straipsnį "Gintautas Umaras: pasaulio rekordininkas".

„Kažkada aš irgi labai norėjau turėti dviratį. Tačiau karo metais plieno žirgelis buvo didelė prabanga. Vis dėlto tėvai, kai sukako keturiolika, nupirko padėvėtą. Su dviračiu nesiskiriu iki šių dienų, tiesa, dabar važinėju motoriniu. O ant sportinio, Gintauto dviračio, sėsti bijau – matau, kaip sūnus jį reguliuoja iki milimetro tikslumo, o užsėdęs skuodžia mašinos greičiu. Jaunystėje taip pat mėgdavau lėkti akis išdegęs dulkėtais vieškeliais, niekas manęs neaplenkdavo. Į tave, tėvai, sūnus atsidavė, į tave, sako man dabar žmona ir džiaugiasi, kad Gintautas tapo puikus lenktynininkas. O sportinį dviratį jam irgi nupirkau tada, kai keturiolika sukako. Manau sau, tegul važinėja, jeigu labai nori...“ – iš pokalbio su pasaulio rekordininko Gintauto Umaro tėčiu, Kauno aklųjų draugijos kombinato tekintoju Jonu Umaru.

Po pasaulio dviračių treko čempionato Gintautas parvažiavo namo į Kauną. Mama, sūnaus nemačiusi keletą mėnesių, laukė jo kaip didelio svečio – gražiai sutvarkė kambarius, prigamino cepelinų. Tačiau sūnum ilgai pasidžiaugti neteko. Tai, kad Gintautas namuose, netruko sužinoti draugai, o vienas telefono skambutis viską apvertė aukštyn kojomis.

– Mama, skambino Romanovas. Važiuojam į Leningradą. Reikia pagaliau šį miestą pamatyti. Kol varžybų nėra, pats geriausias momentas.

Taip pralėkė Gintauto šiemetinės atostogos. Mamai, 24 metus išdirbusiai P. Ziberto šilko kombinate, o dabar pensininkei, beliko rankomis skėstelėti:

– Ką darysi, kad jau toks mūsų Gintautas. Namuose ramus nė valandos neišbūna: tai skalbia, kambarį tvarko, valgyti gamina, arba vis už knygų – nežinau, kiek jų jau perskaitė ir kiek dar skaitys. Tai jo mėgstamiausias užsiėmimas laisvalaikiu. Kartais pasakau, kad per sportus ir knygas žmonos nerasi, tačiau jis tik nusišypso, stipriomis rankomis apkabina ir atsako, jog tėtis irgi ne jaunas vedė...

* * *

Buvo pats pavasario įdūkis. Upės laužė ledus, dainą traukė varnėnai. Kauno „Dinamo“ draugijos treneris, TSRS sporto meistras Vytautas Slanina, tik ką atsisveikinęs su aktyviuoju sportu, buvo bebaigiąs komplektuoti grupę iš šeštų septintų klasių mokinių. Kaip klostysis dirbti? Pačiam važinėti sekėsi neblogai, laimėtas respublikos daugiadienių lenktynių čempionatas, ne sykį tapta prizininku. Dabar patyrimą reikės perteikti tiems, kuriuos taip nelengva surasti vidurinėse mokyklose. O čia dar pasimaišė vienas gerokai už kitus vyresnis vaikinas, kuris pats atėjo į dviračių mokyklą ir pasitikinčiu balsu pasakė:

– Man atrodo, kad dviračių sporte galėčiau pasiekti neblogų rezultatų. Priimkite į grupę.

– Bet juk tu dviem metais vyresnis už kitus, bus neįdomu lenktyniauti su jaunesniais, – be didelio džiaugsmo atsakė treneris.

– O aš pabandysiu vyrus aplenkti! – nenusileido naujokas.

Gintautas puikiai mena tuos žodžius ir dabar argumentuotai dėsto: „Kažin ar būčiau pasiekęs tokių laimėjimų, jeigu anksti nebūčiau pradėjęs rungtyniauti su vyrais. Daug ko jie mane išmokė, užgrūdino. Stengiausi įsiminti visų vyresniųjų draugų taktikos naujoves, analizavau pralaimėjimų klaidas ir laukdavau nesulaukdavau to momento, kada vėl galėsiu stoti į startą.“

Kiekvienam dviratininkui ilgam atmintyje išlieka pirmosios lenktynės. Gintautas niekada neužmirš 1979 m. vykusių sezono atidarymo varžybų Kaliningrade: 15 km atskiro starto lenktynėse jis tebuvo antrame dešimtuke, komandinėse – neišlaikė spartos ir atsiliko nuo draugų, grupinėse – pateko į griūtį... Tačiau atkaklus sportininkas nepadėjo dviračio į šoną, atkakliai treniravosi ir jau tais pačiais metais tapo respublikos moksleivių čempionu, o 1980 metais, kaip gabus dviratininkas, buvo pakviestas į Klaipėdos olimpinio rengimo centrą.

Pasaulio rekordininko pirmasis treneris, LTSR nusipelnęs treneris Vytautas Slanina:

– Gintautas turėjo silpnybę tiksliesiems mokslams, netgi buvo numatęs pasinerti į jų gelmes. Todėl dabar per lenktynes jis savotiškas matematikas: tiksliai paskaičiuoja jėgas ir jas tolygiai paskirsto, numato kelis kovos variantus. Gintautas ir puikus psichologas, tai jam padeda laimėti pačias atsakingiausias metų varžybas. Ar tikėjau, kad jis taps aukšto meistriškumo dviratininku? Tikėjau, kitaip nebūčiau jo priėmęs į grupę. Įsiminė prieš penkerius metus Vilniuje vykusios sąjunginės jaunių varžybos. Gintautas jų metu griuvo ir atsidūrė ligoninėje. Atrodė, jog auklėtinis ant dviračio daugiau nenorės sėsti. Tačiau kur tau! Ėmė treniruotis su tokiu entuziazmu, jog jį reikėjo stabdyti. Štai tada ir pajutau, kad mano grupėje yra tikras lenktynininkas, kuris, jei ne dabar, tai vėliau pasieks savo tikslą.



Klaipėda, 16-osios lietuviškosios divizijos gatvė, dviračių trekas. Čia dabar gyvena TSRS nusipelnęs sporto meistras, pasaulio vicečempionas Gintautas Umaras. Tvarkingai sutvarkytas kambarys, į vazelę pamerkta gėlių. Dažnas svečias čia treneris Narsutis Dumbauskas, kuris gyvena tik per gatvę, visiškai šalia treko.

– Neįsivaizduojate, kaip per šį mėnesį pavargau. Šiemet neplanavau taip greitai važiuoti, apskritai stengiuosi kuo mažiau galvoti apie pasaulio rekordus, todėl aukštos pasekmės kiek išmušė mane iš vėžių, – sako Gintautas. – Dabar gerai pailsėjau ir vėl noriu rungtyniauti treke.

Gintauto kambaryje tyku, ramu. Ramybę jis labai mėgsta, po didžiulių šurmulių pasaulio trekuose pabūti vienam – klaipėdiečiui didelė laimė. Sykį po sąjunginės moksleivių spartakiados, kur pelnė medalius, su treniruočių draugu Vladimiru Vaščiula iki penkių valandų ryto prarymojo prie lango...

Gintautas kalba lėtai, tarsi pasverdamas kiekvieną žodį:

– Ne, vis dėlto unikalių rekordų sporte nebūna. Kažkada atrodė, jog kažin ar kam nors pavyks pagerinti Ovenso pasekmes. Mano pasiektas pasaulio rekordas 4 km individualinėse persekiojimo lenktynėse irgi aukštas, tačiau nuotolį jau galvoju įveikti greičiau kaip per 4:30. Nepavyks šito padaryti man, nenustebsiu, kai varžovai vieną gražią dieną aplenks.

Pasaulio rekordininkas nemėgsta skambių frazių, jam patinka atvirumas, savikritika. Viską daro tiesiai sakydamas į akis, nieko nepagražindamas, o žurnalistams pridurdamas: „Tik jau neaprašykite manęs tokio, koks nesu.“ Ne vienas mūsų dviratininkų dar vengia juodo darbo plente, o vėliau šių neįveiktų kilometrų kartais taip pritrūksta, siekiant svariai pasirodyti treko varžybose. Tada jaunimas verčia bėdą bet kam, tik ne sau. Priešingybė – Gintautas. TSRS nusipelnęs treneris Narsutis Dumbauskas yra prasitaręs, jog Gintautą verta pamatyti ne tik finaliniame važiavime atkakliai siekiantį pergalės, bet ir atliekantį mankštą.

Mankšta prieš startą – jam geriausia pamoka ir išbandymas. Ant staklių mindamas pedalus arba įveikdamas keliasdešimt ratų, klaipėdietis prakaito išlieja žymiai daugiau, negu bet kada.

– Mankšta man – pagrindinis kriterijus, gerai nusiteikiant kovai. Apie artėjančias varžybas stengiuosi kuo mažiau galvoti. Užjaučiu tuos sportininkus, kurie lemiamų startų išvakarėse ilgai negali užmigti, naktimis kyla iš patalo. Man pagrindinis jaudulys – per mankštą, tada pakyla kraujospūdis, smarkiau ima plakti širdis. Kai stoju į lenktynių startą, būnu jau nusiraminęs.

Svarbiausia pasaulio rekordininkui – įtikinti save, kad tikrai nori laimėti lenktynes, o po to žodis jau meistriškumui.

* * *

Pasaulio rekordininką Gintautą Umarą dažniausiai esame įpratę matyti ant dviračio. Nuotraukose, gyvenime. Nustebo sykį sporto mėgėjai, kai mūsų treko lyderį pamatė skriejantį bangomis burlente. „Kai dviračių sportu esu persisotinęs, vanduo labai padeda atpalaiduoti nervus. Žiemą patinka pabėgioti girgždančiu sniegu“, – sako klaipėdietis. Tačiau tokių dienų būna nedaug. Gyvenimas bėga treke.

Nelengva būti pasaulio rekordininku, bet dar sunkiau jį surasti ir nukreipti ten, kur tikrasis sportininko pašaukimas. Taip sako treneris Narsutis Dumbauskas. Gintautas ankstesniais metais pasiekdavo neblogų rezultatų individualinėse ir žiedinėse lenktynėse. Šios įgimtos jauno dviratininko greičio savybės ir neleido treneriui ramiai gyventi: gal gali būti geras trekininkas. Tačiau kaip prikalbinti jį pereiti į treką? Treneris sykį jam tiesiai šviesiai išklojo:

– Tu vaikinas protingas, matau, kad turi savo tikslą. Dabar pasamprotauk: individualinės plento lenktynės – ne olimpinė rungtis, o trekas – olimpinė. O tu olimpinėse žaidynėse ar nenori dalyvauti?

Po ilgų diskusijų, įtikinėjimų Gintautas sutiko. Jį kiek užpykdė ir tai, kad treneris N. Dumbauskas jau ranka buvo benumojęs: „Jeigu labai jau nori, eik į tą plentą.“ Dabar Gintautui kiekvienas trenerio žodis – tartum įstatymas. Tiesa, abu ginčų neišvengia, įrodinėja savo tiesas, tačiau būtent jų metu ir surandamas geriausias variantas. Anksčiau Gintautui nesisekdavo tolygiai distancijoje paskirstyti jėgų, finišuodavo audringai, tačiau to, ką prarasdavo lenktynių pradžioje, nesugebėdavo atkovoti. Kaip jis sako, pritrūkdavo dar rato, keliasdešimties metrų. Dabar taktika jau kita, surastas optimaliausias variantas.
LVKKI trečio kurso studentas, TSRS nusipelnęs sporto meistras Gintautas Umaras vėl kviečiamas į startą. Treneris spustelės sekundometrą ir savo auklėtiniui šūktelės įkandin:

– Ir toliau tokiu greičiu!

Pasaulio rekordininkas greičio, žinoma, pasistengs nesumažinti.

Kiekvienam dviratininkui ilgam atmintyje išlieka pirmosios lenktynės. Gintautas niekada neužmirš 1979 m. vykusių sezono atidarymo varžybų Kaliningrade: 15 km atskiro starto lenktynėse jis tebuvo antrame dešimtuke, komandinėse – neišlaikė spartos ir atsiliko nuo draugų, grupinėse – pateko į griūtį... Tačiau atkaklus sportininkas nepadėjo dviračio į šoną, atkakliai treniravosi ir jau tais pačiais metais tapo respublikos moksleivių čempionu, o 1980 metais, kaip gabus dviratininkas, buvo pakviestas į Klaipėdos olimpinio rengimo centrą.
 

Klaipėdos treke G. Umaras ir treniravosi, ir gyveno.
Redakcijos archyvo nuotr.