E.Balčiūnaitės tikslas - olimpiada

Nors 2016 m. olimpiada Rio de Žaneire dar gana toli, viena geriausių Lietuvos bėgikių Eglė Balčiūnaitė apie ją galvoja jau dabar. Išsigydžiusi praėjusį sezoną kankinusias traumas, dėl kurių turėjo praleisti ir 2012 m. Londono olimpiadą, sportininkė yra pasiryžusi nuosekliai dirbti, kad kitose olimpinėse žaidynėse galėtų atstovauti Lietuvai.
 

E. Balčiūnaitė – viena iš vaikų domėjimąsi sportu skatinti skirto socialinio projekto „Ateities čempionai“ ambasadorių. Visos šalies moksleiviams skirtą projektą jau trečius metus organizuoja UAB „Daumantai LT“.
 

Nelabai kaip. Tikrai galėjau pasirodyti geriau, ir rezultatas kol kas nedžiugina. Na, galbūt įvertinant tai, kad sezonas dar neįsibėgėjo, neseniai baigėme treniruočių stovyklą, ir nėra taip blogai. Bet manau, kad prie to, ką galiu pasiekti, dar net nepriartėjau.
 

Sekėsi gerai. Ir nuotaikos kol kas visų labai geros. Mums buvo sudarytos išties puikios sąlygos sportuoti - geras stadionas, netoli jūra. Sunkiai dirbome, ir temperatūra treniruotėms buvo tinkama. Manau, sezonui pasiruošėme tikrai neblogai.
 

Bijau prisikalbėti, bet, atrodo, kad taip. Po treniruočių stovyklos jaučiuosi gerai, ir jaučiu, kad visą sezoną galėsiu sportuoti pilna jėga. Aišku, sporte visko būna, bet reikia tikėtis geriausio.


 

Pirmiausia – Europos lengvosios atletikos komandinis čempionatas, kuris vyks Kaune. Noriu gerai pasirodyti prieš gimtosios šalies žiūrovus. Vėliau laukia pasaulio studentų universiada, ji vyks liepą. 
 

Ir pagrindinis renginys – pasaulio lengvosios atletikos čempionatas. Kol kas nenoriu prognozuoti, kaip ten seksis, dar reikia normatyvus įvykdyti. Tačiau tikiuosi užimti aukštesnę vietą negu praeitame pasaulio čempionate (2011 m. pasaulio čempionate E. Balčiūnaitė liko 26-a). Manau, tikrai galiu tai padaryti.

O jei žiūrint ne į šį sezoną, o į tolimą ateitį, tai mano didžiausias iššūkis – 2016 m. olimpiada. Labai noriu joje sudalyvauti. Tai - svarbiausias įvykis sportininko gyvenime, o pernai jį teko praleisti dėl traumų, buvo tikrai liūdna. Ir šiaip, noriu aplankyti Rio de Žaneirą (juokiasi).
 

Labai gerus. Džiaugiuosi turėjusi galimybę pabendrauti su vaikais asmeniškai, tai tikrai buvo puiki patirtis. Tikiuosi, kad šiemet prie projekto prisidės dar daugiau mokyklų. Mano nuomone, mokyklos pačios turėtų būti labiau suinteresuotos dalyvauti šiame projekte, juk tai naudinga ir joms. Tėvai, manyčiau, turėtų raginti savo mokyklas, kad prisidėtų prie projekto. Pažiūrėkite, dabar kas antras vaikas yra nutukęs, tai tampa rimta visuomenės problema. Ir tokie projektai gali padėti ją spręsti.

Kaip apskritai Jūs pati bandytumėte įtikinti vaiką, kuris galbūt mieliau sėdėtų prie kompiuterio ar veiktų ką nors nejudraus, kad sportuoti yra verta?

Net nežinau. Manau, čia tėvų reikalas, jie turi būti griežti, ir riboti laiką, kurį vaikas praleidžia prie kompiuterio. Na, mano vaikystėje tokios problemos nebuvo, mes kompiuterių neturėjome. Bet ir dabar tai galima išspręsti, tinkamai auklėjant vaikus. 
 

O mes, sportininkai, ir savo pavyzdžiu stengiamės parodyti, ko galima pasiekti sportuojant – ir pasaulį pamatyti, ir žinomu tapti, ir galų gale tą nuostabų jausmą po pergalės patirti. Net jeigu ir nesportuoji profesionaliai, sportas vis tiek yra gerai. Tai ir sveikata, ir bendravimas su draugais, ir jėga, ištvermė didesnė, ir tiesiog šiaip geras jausmas sportuoti, galų gale. Ir tėvai turi kalbėti su vaikais, bandyti jiems tai paaiškinti.