Savo vaiką skatins sportuoti

Viena geriausių Lietuvos dviratininkių, daugkartinė čempionė Simona Krupeckaitė, šiuo metu laikinai sportinę karjerą iškeitusi į planuojamą šeimos pagausėjimą, teigia, kad savo atžalą būtinai skatins sportuoti. Pasak dviratininkės, nesvarbu, ar vaikas sportuos profesionaliai, ar ne, ar mins dviratį, ar pasuks į kitą sporto šaką – svarbiausia, kad sportuotų. Sportas, pažymi projekto “Ateities čempionai” ambasadorė, ne tik naudingas sveikatai, bet ir ugdo asmenybę.

Sportiškiausios Lietuvos mokyklos rinkimai “Ateities čempionai” – tai jau trečius metus UAB “Daumantai LT” organizuojamas projektas, skirtas skatinti vaikų domėjimąsi sportu ir aktyvia gyvensena.

Kaip sportas formavo Jūsų charakterį?
Daug yra dalykų, kuriuos galėčiau paminėti. Sakyčiau, kad sportas formavo ne tik vieną ar kitą mano charakterio bruožą, bet ir apskritai mane kaip asmenybę. Visų pirma sportui esu dėkinga už stiprų atsakomybės jausmą. Taip pat – už įpratinimą laikytis dienotvarkės, viską daryti laiku.
Pareigingumas, valia, stiprybė – visa tai yra žmogiškos vertybės, kurios ne tik sporte, bet ir gyvenime yra svarbios. Ir sporto pagalba jos, manau, yra ugdomos žymiai lengviau. Visomis šiomis savybėmis sportininkas privalo pasižymėti, jei nori pasiekti rezultatų.

Prisiminkite savo vaikystę. Kas Jus paskatino pasirinkti sportininkės kelią?
Labiausiai, ko gero, prisidėjo mama. Ji ir pati sportavo, ir man sakydavo, kad nesvarbu, kokį sportą renkiesi, svarbiausia apskritai sportuoti. Šiuos mamos žodžius puikiai atsimenu iki šiol. Nežinau, kodėl pasirinkau būtent dviračių sportą. Išbandžiau ne vieną sporto rūšį - lengvąją atletiką, plaukimą, karatė. Į dviračių sportą pabandyti nuėjau vien dėl to, kad ten dirbo pažįstamas treneris. Man patiko ir likau.
Tikrai nesigailiu, kad pasilikau būtent dviračių sporte, tačiau manau, kad vaikai neturėtų apsistoti ties viena sporto šaka ir, jei joje nesiseka ar nepatinka, mesti sportuoti. Reikia bandyti įvairius kelius, kol atrasi tai, kas iš tikrųjų skirta tau.

Ar kada nors pagalvojate, ką dabar darytumėte, jei neužsiimtumėte profesionaliu sportu?
Manau, kad gyvenimas tikrai būtų kitoks. Sunku pasakyti, koks jis būtų ir kaip atrodytų, bet pasirinkusi sportininkės kelią tikrai nesijaučiu nuskriausta ir nelaiminga. Priešingai – dėkoju likimui, kad jis man suteikė tokią galimybę.



Ar savo vaiką ateityje skatinsite sportuoti?
Be abejonės. Nežinau, ar jis norės užsiimti būtent dviračių sportu, bet kokiu nors sportu labai noriu, kad užsiimtų. Abu su vyru iš savo asmeninių patirčių gerai žinome, kad sportas yra tik į naudą. Jis formuoja, ugdo asmenybę, suteikia gyvenimui tikslą. Be to, sportuoti yra tiesiog smagu.
Nemanau, kad vaikas būtinai turėtų sportuoti profesionaliai  – jis gali tai daryti tiesiog savo malonumui. Žinoma, jei jis nuspręs siekti profesionalo karjeros – skatinsiu ir palaikysiu. Bet ką jis pasirinks, tai jau bus jo sprendimas.

Kaip manote, ką turėtų daryti tėvai, kad savo vaikams įkvėptų meilę sportui?
Svarbu, kad tėvai pratintų vaikus prie sporto jau nuo mažens. Ir patys rodytų pavyzdį, sportuotų kartu su vaiku. Juk esama daug aktyvaus poilsio formų, kiekvienas gali pasirinkti sau ir savo vaikams priimtiniausią.

Kaip siūlytumėte keisti vaikų, kurie dėl tingumo ar kitų priežasčių nenori sportuoti, požiūrį?
Visų pirma reikia kalbėtis su vaiku, išsiaiškinti, kodėl jam sportuoti nepatinka. Čia lemiamą vaidmenį turi vaidinti tėvai. Jie turėtų paaiškinti vaikui, kad sportas – gera ir naudinga laisvalaikio leidimo priemonė. Mes, sportininkai, manau, taip pat prie to prisidedame, savo pavyzdžiu rodydami, kad viskas galima ir viskas pasiekiama. Tačiau mes negalime paimti vaiko už rankos, išvesti jį į lauką ir sakyti - sportuok. Tai yra tėvų pareiga.
Žinoma, mokyklose vyksta kūno kultūros pamokos. Tačiau nei vaikams, nei tėvams nereikėtų galvoti, kad to užtenka. Net jei ir nesieki tapti profesionalu, sportas turi būti dalis tavo gyvenimo. Juk tai - naudinga tau pačiam.