Popui lietuvių kalba per sunki

  
Kroatų gynėjas Marko Popovičius yra vienas pagrindinių žaidėjų „Uniks“ ekipoje. Mūsų pokalbis su geriausiu pagal „Sport-Express“ sausio žaidėju įvyko po to Europos taurės čempionato pralaimėtų rungtynių Ispanijos „Pamesos“ ekipai. Beje, šioje komandoje Marko Popovičius ir įgavo savo pirmąją legioneriaus patirtį.

 

Geras sezonas. Nors „Uniks” nelaimėjo tik vieno turnyro iš keturių, kuriuose dalyvavo – „VTB Vieningosios lygos”. Bet sutikite, du kartus per savaitę įveikti „CSKA” yra labai sunku ... Taip, su „Pamesa“ sužaidėme prastai, bet prieš akis keturi antrojo etapo grupės turnyro Europos taurės mačai, Rusijos taurė ir Rusijos čempionatas. Mes privalome kurį nors iš šių turnyrų laimėti. Jau įrodėme, kad galime įveikti stiprų varžovą, svečiuose nugalėti „Joventut“ ir „CSKA”, namie – „Khimki“. Parodėme charakterį ir gimtojoje „Žalgirio“ aikštelėje „VTB Vieningosios lygos” finaliniame ketverte.

 

Įveikti „CSKA”, ypač jų aikštelėje, yra sunku. Bet būkim atviri, raudonarmiečiai prieš dvi dienas iki susitikimo su „Uniks“ žaidė sunkias Eurolygos rungtynes su ispanų „Barselona“, negalima pamiršti ir to, kad Ramūnas Šiškauskas buvo traumuotas. Nepaisant visko, mūsų pergalė yra labai svarbi. Tai buvo komandinė sėkmė ir dabar turime galvoti apie tai, kaip vėl įveikti „CSKA”. Šį sezoną toks susitikimas galimas Rusijos taurėje bei superlygoje.

Valencijoje man tas nepavyko – į „Pamesą“ iš gimtosios Kroatijos „Zadar“ atėjau jaunas ir nepatyręs, todėl per penkis ten praleistus mėnesius neturėjau daug žaidybinio laiko. Kaunas – visai kitas reikalas. Ten praleidau du nuostabius sezonus, iškovojau penkias skirtingas taures. „Žalgirio“ gerbėjai puikiai išmano krepšinį, beprotiškai myli savo komandą, o krepšinis – sportas numeris vienas Lietuvoje, nors taip yra dėl to, kadangi čia nėra nepriekaištingo futbolo. Būtent Kaune pirmą kartą pajutau žvaigžde – žaidžiau širdimi, kaip ir čia. Labai didelis ačiū visiems Žalgirio fanams už jų šiltus jausmus bei žodžius, kurie yra adresuoti man... Bet Kazanė Man patinka ne mažiau nei Lietuva – geras miestas, puikūs žmonės, stipri komanda. Būtent todėl aš sutartį su „Uniks“ dar dvejiems sezonams.

 

Žinoma. Bet čia mes turime stengtis žaisti geriau, laimėti, tada ir gerbėjų bus. Niekas nenori žiūrėti į pralaiminčią komandą. Be to, Kazanės sporto gerbėjai turi labai didelį pasirinkimą – futbolas, ledo ritulys, tinklinis, rusiškas ledo ritulys, vandensvydžio pasirinkimas, ir visų šių sporto šakų komandos tarp lyderių... Bet Rusijoje yra labai sunku iškovoti krepšinio taurę. Vis gi dėl to, kad „CSKA” – objektyviai stipriausia komanda šalyje ir net Europoje su labai galinga sudėtimi. Kiekvienais metais maskviečiai patenka į finalinį Eurolygos ketvertą. Aplenkti tokią komandą be galo sunku.

 

Žinoma. Du ar tris kartus ėjau žiūrėti ledo ritulio. Stebėjau „Rubino“ rungtynes prieš Kijevo „Dinamo“ ir „Inter“ – dėkoju savo draugui bei kraštiečiui „Rubino“ gynėjui Stepanui Thomasui (tiesa, jis dabar rungtyniaus Turkijoje) – parūpino bilietus. Futbolas man patinka.

 

 

Ne, mes nepažįstami, bet esu daug apie jį girdėjęs, Igoris Zamanskis pasakojo, kad „Unikse“ jie kartu praleido nemažai laiko. Pasakojo, kad Oliveris yra labai geras žmogus bei krepšininkas. Beje, mes žaidžiame toje pačioje pozicijoje – jis taip pat gynėjas.

 

Žinoma. Po kiekvieno turo daro apibendrinimus. Taigi Zadaras serga už „Uniks“. Šiandien, tiksliai žinau, kad daugelis zadariečių atidžiai stebėjo mūsų žaidimą su „Pamesa“ per „Eurosport 2“ bei palaikė Kazanę. Po rungtynių netgi sulaukiau telefono skambučių iš Zadaro su priekaištais, kodėl taip prastai sužaidėme.

Kaune bei Kazanėje. Be to, „Unikse“ aš žaidžiu geriau. Tai neabejotina.

 

Manau, kad įdomiausias bei tuo pačiu metu sunkiausias čempionatas – Ispanijoje. Nors jei „CSKA” rungtyniautų Ispanijoje, jie ir ten taptų pirmais. Bet negaliu neprisiminti praėjusio sezono Rusijoje – tada mūsų lygis buvo ne mažesnis nei Ispanijos. Tada į „Khimki“ atėjo NBA žvaigždės C.Delfino, J.Garbajosa, R.Javtokas ir Pargo, į „Dinamo“ – E.Lorbekas, į „CSKA” – M.Smodišas, visų net nesuskaičiuosi. Dabar (bent jau pagal pavardes) Rusijos čempionatas tapo šiek tiek silpnesnis.

Aš dar kalbu itališkai taip užtikrintai kaip gimtąja kroatų – mano tėvo motina buvo italė! Todėl namuose visada nemažai kalbėdavome šia kalba. Anglų gerai įvaldžiau studijuodamas universitete JAV, ispanų – Valencijoje, žaisdamas „Pamesoje“. Tačiau lietuvių ir turkų kalbomis šnekų tik truputį, labai sunkios kalbos slavų ausiai, nors suprantu daug.

 

 

Kalbos žinojimas yra labai svarbu. Pirmuosius šešis mėnesius Rusijoje man buvo sunku - nesupratau nieko, ką komandos draugai kalbėdavo aikštelėje, todėl kartais nežinodavau, ką daryti. Dabar viską suprantu, žinau, ko reikalauja mūsų įžaidėjas Petras Samoilenko. Taip, amerikiečiai nenori mokytis rusų, bet aš žinau, kad Lyday‘jus daug supranta rusiškai, bet kalbėti negali.