Sugrįžimas į rankinį: žvilgsnis iš vidaus

Šeštadienio vakarą iš nosies pradėjo pliaupti kaip iš kibiro – akimirką mano mintis buvo užpildžiusios dvejonės dėl sekmadienio popietės, per kurią turėjau žaisti Žurnalistų rankinio komandoje. Trys puslitriai arbatos mane atgaivino ir pastatė ant kojų.

Sekmadienio rytą mane pažadino rytmetinė saulė ir tyla, kuri gaubė mažą, dvylikos kvadratinių metrų, bendrabučio kambarėlį, kuriame gyvenu. Gulėjau ir džiaugiausi, kad galėsiu pasinaudoti galimybe žaisti kartu su Lietuvos žurnalistais vienoje komandoje prieš Lietuvos Respublikos Seimo narius ir ministrus.

Įsispyriau į šlepetes, apsivilkau chalatą, virdulį pripildžiau šilto vandens ir jį užkaičiau. Užsipyliau puslitrį aviečių arbatos ir puodelių kavos, susitepiau tris dvigubus sumuštinius su sūriu ir papusryčiavau. Nusimaudžiau ir išskubėjau į „Siemens“ areną.
 

Tas pats kairys kraštas

Prie arenos jau būriavosi žurnalistai – palūkuriavome lauke, surūkiau vieną iš Ukrainos parvežtą „Prima“ cigaretę, ir sulindome į viduje esančią rūbinę. Joje persirengėme ir tiesiu taikymu dūmėme į salę, kurioje po truputį pradėjome apšilinėti.

Kai kurie rankinį turėjo žaisti pirmą kartą, o aš buvau vienas iš tų, kurie rankinį yra žaidę anksčiau. Draugavau su juo net 4 metus, o vėliau radau kitą draugą – vandensvydį.

Prieš rungtynes pasitarėme, kas pradės rungtynes aikštelėje, o kas – šildys plastikines mėlynas kaip mėlynės atsarginių kėdes.

Iškart po pasitarimo, prie manęs pribėgo vienas iš mačo teisėjų ir liepė išsiimti savo auskarą. Aš jį ištraukiau ir tribūnoje pastebėjau savo merginą, prie kurios pribėgau ir atidaviau savo didelį sidabrinį auskarą.
Po pirmo teisėjo švilpuko užėmiau poziciją kairiame aikštės krašte – ten, kur ir žaisdavau paauglystėje.
 

Sunki pradžia

Pirmi žingsniai buvo nelengvi – mano peršalimas vis dar nebuvo apleidęs pozicijų, todėl lakstyti buvo sunku. Vis dėlto, jėgų įkvėpė mano mergina Justė, kuri sėdėjo tribūnose ir, kurios tylų palaikymą jaučiau visas rungtynes.

Startinis jaudulys vis dėlto pakišo koją ir pirmus metimus paleidau kaip iš patrankos, tačiau netaikliai – kamuolys skriejo kažkur keletą metrų į viršų, tiesiai į už Aplinkos ministro Valentino Mazuronio saugomų vartų kabantį tinklą.

Komandos draugai vienas po kito pradėjo keistis ir tuomet aš, pajutęs, kad komandai labiau kenkiu negu padedu, pasikeičiau. Pasirodo, aikštėje praleidau bemaž visą kėlinį, kuris pasibaigė lygiu rezultatu, 4:4.
 

 

Dvi devyniukės

Antras kėlinys buvo kitoks, nors ir vėl kėlinį pradėjau aikštėje. Žaidimas vyko greičiau ir veržliau. Stebėjausi, kaip Jonui Radzevičiui nenukrito akiniai, su kuriais jis žaidė, nes pats nešioju akinius, tačiau žaisdamas rankinį juos neabejotinai pamesčiau ir jie būtų sutrypti.

Ilgą laiką net neturėjau progos mesti į vartus, tačiau vienos atakos metu mane pagavo nežmoniškas pyktis, kurio vedamas pats ryžtingai lindau link devynių metrų linijos, iššokau kokį pusmetrį į viršų ir taikliu smūgiu nubaudžiau ne tik visą Politikų komandą, tačiau ir patį Aplinkos ministrą – pirma devyniukė!

Žaidėme toliau, varžėmės įvartis į įvartį. Greitai ant šešių metrų linijos buvo pargriautas vienas iš mūsiškių ir teisėjas skyrė septynių metrų baudinį, kurio realizuoti nuėjau aš.

Likau vienas prieš V. Mazuronį – žmogų, kuris rankinio vartus laikė dar jaunystėje, be to, buvo platus ir stambus vyras – jis dengė bemaž du trečdalius vartų ploto. Nežinau, kodėl, tačiau įkišti kamuolio, į rankininkų terminais taip vadinamą „kišenę“ tarp rankos ir kojos, nepavyko. Nepalūžau ir specialiai nesėdau ant atsarginių suolelio, nes žinojau, kad įmušiu ir antrą įvartį.

Ilgai jo laukti nereikėjo, išėjome į kontrataką, kurios metu Vytaras Radzevičius sutraukė du gynėjus prie savęs, paliko man laisvos erdvės ir atmetė man kamuolį. Tiksliu smūgiu vėl nuginklavau Aplinkos ministrą ir išvedžiau komandą į priekį, 9:8. Smūgis buvo toks tikslus, kad vėl kamuolys nuskriejo į devyniukę, tiesa, šįkart iš aštraus kampo.

Manėme, kad sugebėsime laimėti, tačiau per anksti. Politikai rezultatą išlygino ir netrukus pasigirdo finalinis teisėjo švilpukas. Laimėjo draugystė, 9:9.

Paspaudėme varžovams rankas, padarėme bendrą nuotrauką ir sulindome į rūbines.
 

Dieną vainikavo pergalė

Subėgome į Miuncheno ložę stebėti atrankos į 2014 m. Europos rankinio čempionatą rungtynių tarp Lietuvos ir Turkijos rinktinių. Visų ten buvusiųjų akys matė kokybišką ir intriguojantį reginį ir puikią lietuvių pergalę.

O aš kartu su savo mergina greitai po rungtynių išsiruošiau namo. Dar ilgai jai pasakojau įspūdžius – juk ne kasdien tenka žaisti vienoje aikštėje kartu su kolegomis, o taip pat - žinomais politikais.

Vienintelis dalykas, kuris mane nuliūdino – vangūs žiūrovai. Pamenu, kai buvau mažesnis, Alytuje tribūnos ošdavo, o čia, Vilniuje, buvo tylu – kartais girdėjosi tik pavieniai šūkiai „Lietuva, Lietuva“ ir kartais – dūdų ir bjaurų garsą skleidžiančių sukamų aparatų dūzgesys, varginęs mano ausis.