Maloniausia atstovauti Lietuvai

Po puikaus sezono Graikijos sostinės „Athinaikos“ klube viena perspektyviausių Lietuvos krepšininkių vidurio puolėja Gintarė Petronytė nuo gegužės 1-osios leidžia dienas gimtinėje ir, kaip pati sako, džiaugiasi namais ir Lietuva. Ir po truputį kaupia jėgas žaisti Lietuvos rinktinėje, kuri jau birželio 19-ąją pradės pasirengimą Europos čempionato atrankinėms varžyboms.

Pirmasis legionierės sezonas ir iškart - labai sėkmingas...

Buvo tikrai baisu išvažiuoti pirmą kartą, nejauku. Jaučiausi dar jauna ir nepasiruošusi tam. Bet dabar galiu drąsiai pasakyti, kad tai buvo geras sprendimas, man, kaip krepšininkei, tai išėjo į naudą. Sezonas buvo tikrai geras – nesitikėjau, kad pirmą kartą išvažiavus į užsienį galima laimėti visus įmanomus titulus. Ir taurę, ir čempionatą, ir svarbiausia pirmą vietą Europoje. Labai džiaugiuosi.

Sakei, kad išvažiuodama jauteisi labai jauna ir nepatyrusi. O kaip jautiesi dabar?

Dabar išvažiuoti būtų žymiai drąsiau ir nebelabai svarbu, kur. Aišku, svarbu, kur – šalys, esančios arčiau Lietuvos, mielesnės – žmonių mentalitetas panašus. Pvz., tokia Rusija manęs visai netraukia. Bet jau paragavus legionierės duonos, manau, dabar bus tikrai paprasčiau.

Kuris iškovotas titulas šį sezoną svarbiausias?

Žinoma, kad FIBA Europos taurė. Graikijoje mes buvome laikomos stipriausia komanda, bet Europoje galingų komandų daug – Rusijos klubai labai stiprūs, komanda su kuria žaidėme finale (Orenburgo „Nadežda“ - aut. past.), praėjusiais metais dalyvavo Eurolygoje. Buvo sunku. Ir sezono pradžioje tikrai netikėjau šia pergale. Bet apetitas kilo bevalgant, patikėjome, kad galime iškovoti Europos taurę, ir buvo nuostabu, kad įgyvendinome šį tikslą.

 Koks Graikijos moterų čempionato lygis?

Kadangi į užsienį išvažiavau pirmą kartą ir prieš tai mačiau tik Lietuvos čempionatą, Graikijos čempionatas man atrodė tikrai aukšto lygio. Kiekviena komanda turi legionierių, daugiausia - amerikiečių centrų, nes graikai neturi aukštų žaidėjų, todėl kviečiasi aukštas užsienietes. Manau, yra ir stipresnių čempionatų – Rusijos, Ispanijos, Italijos, bet Graikijos čempionatas jiems tikrai nelabai stipriai nusileidžia.

Graikų mentalitetas labai skiriasi nuo lietuvių. Prie ko priprasti buvo sunkiausia?

Iš pradžių tikrai buvo sunku: graikai – emocingi žmonės, garsiai reiškia emocijas – atrodė, tokie laukiniai žmonės, naktinis gyvenimas verda. Buvo keista. Kita vertus, jiems buvo sunku suprasti ir mane, ir Irutę (Vizbarienę – aut. past.), nes mes daug ramesnės, visai kitaip reaguojame į tas pačias situacijas. Bet į sezono pabaigą jau buvo normalu – žinojau, ko galima iš jų tikėtis.

Viename iš interviu minėjai, kad graikų kalba tau sudėtinga. Ar susibičiuliavai su komandos draugėmis?

Bendravome: visa komanda – ir personalas, ir žaidėjos – kuo puikiausiai šnekėjo angliškai, kiek reikėjo, susišnekėjome. Graikų kalbos dėl įdomumo pramokau – moku skaičiuoti, pasakyti svarbiausias frazes. Bet buvau ne viena, buvau su Irena Vizbariene, su ja bendraudavome lietuviškai, o kiek reikėdavo, su kitomis bendraudavome angliškai.

Išmokai ir keiksmažodžių – kaip aikštelėje keiksnojiesi – lietuviškai ar graikiškai?

Ne, ne – graikiškų keiksmažodžių nevartoju. Tiesiog pradėjo mokyti komandos draugės – joms tai buvo didžiausia pramoga. Sėdint balkone, galima girdėti, kaip visi graikai keikiasi, kai nepraleidžia mašina ar dar kažkas nutinka – jie labai emocingi. Keiksmažodžius gatvėje girdėjau labai dažnai, bet pati jų nevartoju.

 Buvai šviesiaplaukė lietuvaitė tarp tamsiaplaukių graikų. Daug dėmesio sulaukei?

Graikės dabar irgi yra šviesios – visos dažo plaukus. Buvo dėmesio, buvo, kad fanai parašo elektroninių laiškų, bet sezonas be galo sunkus ir kažkur išeiti nelabai turėjau laiko. Stengiesi atsiriboti nuo visko, visą laisvą laiką skirti poilsiui.

Žinome, apie graikų vairavimo ypatumus. Ar pačiai teko sėsti prie vairo?

Taip, iš karto gavau mašiną. Iš pradžių buvo keista, nes be galo daug motorolerių – nespėji pažiūrėti per veidrodėlį – jie visur laviruoja. Garso signalą graikai naudoja visada – ne taip kaip Lietuvoje. Jie tiesiog taip perspėja. Sunku buvo priprasti prie tokio intensyvaus eismo ir triukšmo, bet pripratau. Avarijų nepadariau, garso signalas pasidarė visiškai savas, bet Lietuvoj jo nenaudosiu tikrai.

Tai, kad komandoje buvote dvi lietuvės, padėjo pritapti Graikijoje ir įsitvirtinti komandoje?

Tikrai taip, buvo nuostabu, kad pirmą sezoną buvome kartu. Esame geros draugės, buvo labai svarbu tas palaikymas – dviese žymiai lengviau.

Pirmasis sezonas Graikijos komandoje ir iš karto tapai „Athinaikos“ lydere...

Gal Graikijos lygoje sekėsi žaisti geriau, nes gaudavau daugiau žaidimo minučių, treneris pasitikėjo. Tikrai labai stengiausi. Europos taurėje sekėsi ne taip gerai, bet sėmiausi patirties ir, manau, kad kiekvienos rungtynės, kiekviena minutė man buvo neįkainuojama.

 Graikijos čempionate buvai viena taikliausių baudų metikių. Ar dažnai mėtai baudas pasilikusi po rungtynių?

Ne. Prie to dirbu turbūt mažiausiai. Daugiausia dirbu kaip aukštaūgė, po krepšiu, bet kiekvienam metimui stengiuosi susikaupti, nieko negalvoti, nes žinau, kad jaudulys gali pakenkti.

Ne vienose rungtynėse atlikai dvigubą dublį – atkovoti kamuoliai ar pelnyti taškai tau svarbiau.

Viskas svarbu. Kiekviena žaidėja turi savo uždavinius komandoje. Savo darbą stengiuosi daryti geriausiai. Esu aukšta, turiu išnaudoti savo ūgį, turiu atkovoti kamuolių ir, jeigu galiu, pakartotinai mesti į krepšį. Bet stengiuosi žaisti nesavanaudiškai – mėgstu komandinį žaidimą, todėl man labiau patinka Europos krepšinis negu Amerikos.

Kur rungtyniausi kitą sezoną?

Dabar dar nežinau. Mano sutartis su Graikijos klubu yra pagal formulę 1+1. Kol kas pats klubas dar nežino savo biudžeto, nežino, ar žais Eurolygoje. Daug klaustukų. Aš pati galbūt norėčiau pabandyti žaisti kitur, bet jeigu reikės grįžti į Graikiją, irgi nebus blogai.

O kur norėtum žaisti?

Šiemet su komanda padarėme labai daug, laimėjome tą išsvajotą Europos taurę. Kai šis tikslas pasiektas, nebenorėčiau grįžti atgal ir žaisti komandoje, kuri dalyvautų tokiame pačiame turnyre, kuris jau yra laimėtas. Žingsnelis aukščiau gali būti Eurolyga. Tiesa, prieš išvažiuodama į Graikiją žaidžiau Vilniaus TEO klube, kuris dalyvauja Eurolygoje – tai buvo patys maloniausi sezonai, kadangi tai – Lietuvos komanda. Bet kadangi šiame klube nėra sąlygų žaisti, norėčiau išbandyti jėgas Eurolygoje su kita komanda.

Graikijos čempionate buvai komandos lyderė, Lietuvos rinktinėje esi viena iš jauniausių krepšininkių. Pasirengusi tapti lydere rinktinėje?

Graikijos komandoje aš irgi buvau jauniausia, be to, buvau jauniausia legionierė. Visoms komandos draugėms buvo labai keista, kaip aš galėjau išvažiuoti toli nuo namų. Rinktinėje esu ne pirmi metai, visos esame draugės. Esu jauna ir, kaip aš sakau, turiu dirbti dvigubai. Ir tikrai stengsiuosi – man nesvarbu asmeniniai rezultatai, svarbiausia rinktinės pasiekimai. Norime patekti į Europos čempionatą, o paskui galvosime apie olimpines žaidynes. Tikrai visos dirbame dėl bendro tikslo, o ne dėl asmeninių rezultatų.

Rinktinėje iš tiesų taip norisi žaisti – treneris A.Paulauskas sakė, kad visos krepšininkės veržiasi į rinktinę?

Negaliu kalbėti už drauges, bet manau, kad visos nori. Aš asmeniškai labai laukiu, kada galėsiu žaisti rinktinėje. Pats maloniausias žaidimas yra atstovaujant Lietuvai. Jeigu galėčiau, žaisčiau ir Lietuvos klube. Tai maloniausia – savi treneriai, savos žaidėjos draugės, savi fanai, namų sienos. Nuostabu atstovauti savo šaliai ir užsienyje iškovoti laimėjimai niekada neprilygs iškovotiems su Lietuvos komanda ar Lietuvos rinktine.