Tarp tikslų - ir griežta kova su dopingu

UAB „SBE Energy“ generalinis direktorius 44 metų Žydrūnas Stankevičius šią savaitę su savo draugais nuo kalnų leidžiasi Austrijoje, o kovo mėnesį į kalnus vyks slidinėti jau su šeima.
 

„Slidinėju nuo neatmenamų laikų. Važiuoju slidinėti į Šveicariją, Italiją, Austriją, Prancūziją, Ispaniją, net Andoroje leidausi nuo kalnų. Žiemą mano gyvenimą paįvairina kalnų slidinėjimas, o vasarą – dviračių sportas. Nepraleidžiu jokių mėgėjų dviračių varžybų. Su dviračiu susidraugavau vaikystėje gimtajame Alytuje, kur mane treniravo Napoleonas Buinauskas.  Turiu „Nemuno“, „Žalgirio“ sporto draugijų įvairių varžybų apdovanojimų. Nuo dviračio nenulipu ir dabar, vasarą važinėju kone kiekvieną dieną. Praėjusiais metais įveikiau 4 tūkst. kilometrų. Man. dviračių sporto veteranui, tai nemažai“, - teigė Ž. Stankevičius, prie LDSF vairo pakeitęs Romualdą Bakutį.

Žydrūnai, su kokiomis viltimis sugrįžote į Lietuvos dviračių sporto federaciją?
Kelerius metus buvau LDSF viceprezidentas ir šį postą palikau 2005 metų pavasarį, kai po Atėnų olimpinių žaidynių vyko federacijos ataskaitos ir rinkimų konferencija. Mano vienas iš pagrindinių tikslų – populiarinti dviračių sportą, kad jis Lietuvoje suklestėtų. Šiuo metu Lietuvoje susidarė kuriozinė situaciją: atgimsta mėgėjų dviračių sportas, o profesionaliajame mažėja dviratininkų, trenerių ir teisėjų.

Lietuvos dviračių sporto federacija nebuvo ta jungiančioji ašis, kuri apjungtų mėgėjus ir profesionalus, dviračių treką, plentą, kalnų dviračius ir BMX.

Federacija gyveno sau, o kiti sau. Kai kurias mėgėjų varžybas dviratininkai susirasdavo patys, jos būdavo daug geriau organizuotos nei Lietuvos čempionatas.

Dviračių sportas turi daug entuziastų, kurie negali gyventi be dviračio, aktyviai važinėja savo malonumui, stiprina sveikatą, dalyvauja įvairiose mėgėjų varžybose. Juos reikėtų apjungti, pritraukti, kad dviračių sportas dar labiau populiarėtų, kad sportininkai būtų saugūs kelyje, kad Lietuvoje būtų pakeistas požiūris į dviratininkus. Pats važinėju dviračiu ir matau, kokie pavojai tyko plente.

Ar subūrėte gerą komandą įgyvendinti šiuos tikslus? Juk į federacijos prezidiumą pateko ir keli vyresnio amžiaus dviračių sporto populiarintojai?

Mano darbinė patirtis tokia: jeigu komandoje būdavo vien vaikinai, - blogai, jeigu vien merginos, - blogai, vien jauni, - blogai, vien seni – blogai. Komandoje turi būti ir jaunų, ir patyrusių. Jeigu jaunas ateina su dideliais ragais, jį reikia truputį nusodinti ir tai gerąja prasme tą padarys vyresnis.

Reikia kažką patiems padaryti, kovoti, stengtis, jog būtų pasiektas geras rezultatas, o ne laukti kai viskas bus padėta ant lėkštutės.

Federacijai reikia ir autoritetų, ir profesionalų, ir naujo požiūrio. Be mūsų garbaus amžiau dviračių sporto entuziastų Valentino Rutkausko ir Arūno Kazlausko, dar yra ir dukart olimpinis čempionas Gintautas Umaras, buvęs daugkartinis Lietuvos čempionas, o dabar verslininkas Kęstutis Stakėnas, kiti. Norint pasiekti gerų rezultatų, reikia, kad federacijos žmonės dirbtų sparčiai, šiuolaikiškai.

Federacijos generalinio sekretoriaus pareigas patikėjome prityrusiam Valentinui Rutkauskui, kuris tas pareigas ėjo anksčiu, kai pasaulio plentuose karaliavo Diana Žiliūtė, Edita Pučinskaitė, Rasa ir Jolanta Polikevičiūtės. Jį laikyčiau pačiu geriausiu LDSF generaliniu sekretoriumi per visą Lietuvos dviračių sporto istoriją.

Federacijoje sutarėme, kad ieškosime perspektyvaus žmogaus, kuris palaipsniui perimtų didelį Valentino Rutkausko patyrimą ir ilgainiui jį pakeistų.
 

Kodėl sutikote vadovauti Lietuvos dviračių sporto federacijai?

Sulaukiau daug prašymų, pagalbos iš didelių dviračių entuziastų. Vadovauti LDSF mane kalbino ir veteranų autoritetai, kurie treniruojasi, organizuoja varžybas, rengia programas. Sutarėme, kad jie man padės ir bus bendraminčiai. Jie bus savotiški savanoriai, dirbs be atlyginimo vardan dviračių sporto. Tokių žmonių yra ir tarp mėgėjų, ir tarp veteranų. Vienas tokių entuziastų – Vitalis Vareikis, kuris dviračių sportui skiria daug laiko ir yra pasirengęs man padėti.

Ar jau esate išsirinkę trenerių ir teisėjų komisijų pirmininkus?

Kol kas dar ne.

Šiemet Lietuvos dviračių sportui – 90 metų. Kaip LDSF pažymės šią įspūdingą datą?

Per pirmąjį LDSF Vykdomojo komiteto posėdį svarstėme šitą klausimą, aiškinomės, ar tikrai dviračių sportui – 90 metų. Buvęs federacijos prezidentas Romualdas Bakutis per suvažiavimą įvardijo šitą datą, bet federacijos tinklalapyje apie šį jubiliejų niekur nebuvo užsiminta. Kai viską išsiaiškinome, sutarėme, kad jubiliejų paminėsime.

Šio renginio organizaciniam komitetui patikėjome vadovauti Valentinui Rutkauskui, kuris turės suburti komandą. Jubiliejų esame numatę paminėti po sezono spalio mėnesį, kad į renginį galėtų suvažiuoti visi mūsų dviratininkai. Kol kas dar neaiški iškilmių vieta. 

Ankstesnioji LDSF valdžia didelį dėmesį skyrė „Baltic Chain Tour“ daugiadienėms lenktynėms, ar šios varžybos vyks?

Jeigu dviračių sporto federacija rūpinasi dviračiais, ji turi tiktai džiaugtis, kad atgimė toks kūdikis. Tai – labai geras ir gražus renginys. Reikėtų tiktai padėkoti buvusiam LDSF generaliniam sekretoriui Vaclovui Šiugždiniui, kadangi tai jo didžiausias nuopelnas atgaivinant tas daugiadienes lenktynes. Jas būtinai tęsime.

Į mūsų organizuojamas varžybas nori įsijungti suomiai, sulaukėme žinių iš Rusijos dviračių sporto federacijos, kuri norėtų į lenktynes įtraukti Kaliningradą. Mes, varžybų organizatoriai, vasario viduryje susitiksime, aptarsime  lenktynių datą, biudžetą, varžybų trasą. Tadair paaiškės, kokios šalys dalyvaus lenktynėse.

Reikės ieškoti pinigų, kadangi viena federacija tokių daugiadienių lenktynių yra nepajėgi  finansiškai surengti. Jau oficialiai kreipėmės į visus geriausius mūsų dviratininkus, kad jie su savo klubais suderintų varžybų grafikus ir tomis rugsėjo dienoms galėtų atstovauti Lietuvai „Baltic Chain Tour“ lenktynėse.

Kaip galvojate, ar Lance'o Armstrongo dopingo skandalas labai sumenkino dviračių sporto įvaizdį pasaulyje? Ir kaip nuo to apsaugoti Lietuvos dviratininkus, nes juodą dėmę užsitraukė ir Rasa Leleivytė?

Būtų naivu sakyti, kad dopingo skandalas nepaveikė pasaulio dviračių sporto. Lance'as Armstrongas buvo pasaulinio masto dviračių sporto žvaigždė ir tai, kas atsitiko su juo, beprecedentinis atvejis mūsų sporto šakos istorijoje.

Kalbant apie Rasą Leleivytę, tai mūsų ta negražioji patirtis yra simbolinė.

Vienintelis dalykas, ką galime daryti, tai mūsų sportininkus ir trenerius šviesti, kad sportas turi būti švarus. Visą laiką buvo ir bus žmonių, kurie bando papiktnaudžiauti draudžiamais preparatais, tačiau tai tiktai vienetai ir su tuo reikia griežtai kovoti.