Vankuveris lietuvius priėmė lietuviškai

 
Nors Lietuvą ir Kanadą skiria Atlanto vandenynas, lietuviai Vankuveryje gali jaustis tarsi Lietuvoje: žiema primena lietuvišką (išskyrus šių metų), o pagrindiniai lietuvių komandos pagalbininkai kalba lietuviškai. Gal tik kaimelio valgykloje, kurioje rasi įvairių šalių virtuvės patiekalų, lietuviškų cepelinų nėra. Kaip Vankuveryje sekasi įsikurti Lietuvos komandai, žaidynių atidarymo išvakarėse kalbėjomės su Lietuvos misijos vadove Vida Venciene.
 

Kaip orai? Gal Vankuveryje jau tikra žiema?
Orai nežiemiški. Jeigu nekalbėtume apie šiuos metus Lietuvoje, orai čia labai lietuviški. Apačioje, Vankuveryje, per vėliavos pakėlimo ceremoniją (vasario 7 d.) buvo dargana, oro temperatūra – apie 8 ar 9 laipsnius. Neatrodo, kad žiema. Tačiau apačioje visada taip – ir Turine lygiai taip pat buvo. Bet kai pradedi kilti į kalnus, sniego daugėja ir prasideda beprotiškai gražūs vaizdai. Kaimelyje, kuris įsikūręs Visleryje, galima sakyti, sniego nėra. Bet šiaip visur gražu, šventiška, papuošta. Mūsų sportininkai prie tokios žiemos kaip Vankuveryje turėtų būti pripratę.
 

Kaip žaidynėms parengtos bazės?
Apžiūrėjome visas bazes. Jeigu kalbame apie slidinėjimą, biatloną ir kalnų slidinėjimą, sniego ten daug, net minčių nėra, kad jis gali ištirpti. Pasiruošta labai stipriai. Nors kai apžiūrinėjome trasas, iš po nakties buvo pasnigta šlapiu sniegu, ryte irgi buvo atodrėkis, vėžė buvo tokia šlapia, lietuviška... 
 

 

Gal lietuviams ji bus palanki?
Sunku pasakyti – oras mainosi kiekvieną dieną. Bet, manau, viskas bus gerai. Niekas problemų nekelia. Slidininkai vasario 8 d. pradėjo treniruotes jau olimpinėse trasose.
 

Ar daug organizacinių rūpesčių?
Visos sistemos veikia puikiai. Transportas taip pat veikia puikiai. Truputį jaudinomės, kad nespėsime pasitikti slidininkų komandos, kuri atvyko kaip tik tuo metu, kai vyko vėliavos pakėlimo ceremonija, bet viskas buvo sutvarkyta sklandžiai. Asistentai dirba labai gerai. Tiesa, iš pradžių neradome slidininkų bagažo. Bet vėliau išsiaiškinome, kad bagažas išvežtas tiesiai į sporto bazę. Iš tikrųjų taip buvo kalbėta ir iš anksto. Iš kaimelio iki bazės reikia važiuoti apie 15–20 minučių.
 

Kaip nusiteikę slidininkai po starto Pasaulio taurės etape Kanadoje?
Kalbėjausi su slidininkais. Man buvo labai miela, kad jie startavo būtent Kalgario trasose ir kad Mantas Strolia pasirodė puikiai. Mantas patenkintas, netgi sako, kad galėjo startuoti dar geriau. Aš 33 vietą pasaulio taurės etape vertinu labai gerai, juolab kai pasižiūri į protokolą ir pamatai, kokių tituluotų sportininkų pavardės šalia jo. Manau, kad tai labai gerai, nes atsiranda pasitikėjimas savimi – aš galiu tai padaryti. O kai visą laiką užimi vietas 50-uke ar 60-uke, ir tas nusiteikimas toks... Manto nusiteikimas dabar geras.
 

Irinai Terentjevai, kitaip nei M. Stroliai, sekėsi ne taip gerai?..
Irina sakė, kad galbūt dar pritrūko kelių dienų aklimatizacijos. Rezultatas kalba pats už save – ji buvo viena paskutinių, be to, nestartavo nemažai pagrindinių sportininkių. Tačiau laiko dar yra, galbūt Irina atsigaus ir viskas bus gerai.
 

Kaip įsikūrėte kaimelyje?
Gyvename pačiame centre. Kartu su mumis gyvena Airijos delegacija. Mūsų namas vėliau bus nakvynės namai. Kambariukai nedideli, bet jaukūs – pirmą dieną pasirodė niūroki, bet klydau, gal taip atrodė po kelionės, nes buvau pavargusi... Darėme viską, kad mūsų sportininkai įsikurtų kuo patogiau. Gavome tik 13 lovų, bet, manau, puikiai išlaviravome. Mūsų mergaitės gyvens kambaryje po vieną. M. Strolia gyvena su M. Vaičiuliu – jie įpratę, gerai sutaria. V. Rumiancevas apsigyveno su A. Novoselskiu.
 

Ar skanu olimpinėje valgykloje?
Kadangi yra pasirinkimas, maitinimas, manau, puikus. Maitinimas visose žaidynėse būna geras, nes valgykloje yra ne vienos šalies virtuvė, galima pasirinkti, ką mėgsti, ko nori. Sakyti, kad maistas blogas, tikrai negaliu.
 

Lietuvos delegacijai talkina lietuvių savanoriai?
Savanoriai šaunūs. Mums talkina lietuvių bendruomenės pirmininkas Vidas Vitkus, taip pat Rūta Macijauskienė ir dar viena pagyvenusi moteris Anė. Ji gimusi Kanadoje ir niekada nebuvusi Lietuvoje, tačiau kalba lietuviškai. Asistentai labai geri, mieli ir paslaugūs.
 

Lyginant pirmuosius įspūdžius iš Vankuverio ir Turino olimpines žaidynes, galima sakyti, kad kanadiečiai gerokai pasistengė?
Nenorėčiau taip sakyti. Manau, visi stengiasi sudaryti kuo geresnes sąlygas, o jeigu kyla kokių neaiškumų, verčiamasi per galvą. Žinoma, kiekvienoje šalyje yra savitumų, tačiau visos problemos sprendžiamos.
 

Ar daug buvusių komandos draugų teko susitikti Vankuveryje?
Daug draugų sutikau. Praėjus 22 metams labai smagu juos pamatyti. Sutikau buvusį komandos masažistą – 22 metus jo nemačiau! Bet jis atrodo lygiai taip pat, kaip ir prieš dvidešimt metų – tarsi užsikonservavęs. Ir Michailas Devetjarovas yra, Vladimiras Smirnovas skambino – kad ir kaip keista, yra daug atvykusių vyrukų, nes, matyt, daug jų dirba treneriais. Po 22 metų, manau, daug ką sutiksiu...