Europos čempionas nežada užmigti ant laurų

Antrus metus iš eilės Lietuvos žurnalistų skiriamas „Metų vairo“ apdovanojimas atitenka dvidešimtmečiui Simui Juodviršiui. Šis titulas skiriamas automobilių sporto atstovui, labiausiai garsinusiam Lietuvos vardą užsienyje. Septynis kartus Lietuvos čempionas, du kartus Pabaltijo čempionatų nugalėtojas ir dar daug solidžių laimėjimų puošia Lietuvos sporto universiteto pirmakursio karjerą, tačiau bene labiausiai patį lenktynininką džiugina 2012 metais iškovotas Europos kartingų čempiono vardas. Šis laimėjimas – naujas įrašas Europos automobilių sporto istorijoje, kadangi iki šiol nė vienam lietuviui Europos kartingų čempiono titulo nėra tekę laimėti. Stipriausi Europos ir pasaulio kartingų atstovai jau gerai žino panevėžiečio pavardę ir, kaip tikina pats Simas, dar ne kartą jį išgirs, nes kovingumo ir pergalių troškimo jam tikrai netrūksta.

Esi Lietuvos sporto universiteto pirmakursis. Kodėl pasirinkai studijas šiame universitete?
Vienerius metus studijavau Mykolo Romerio universitete, tačiau dėl įtempto grafiko suderinti studijų ir sporto nepavyko. Tuomet tėvai ir pažįstami pradėjo kalbinti stoti į Lietuvos sporto universitetą – pamėginau ir pavyko. Dabar ištęstiniu būdu studijuoju sportinę rekreaciją ir turizmą. Kol kas pavyksta viską suderinti. Galbūt ateityje nebelenktyniausiu, tad universiteto diplomas tikrai pravers.

Kaip pasirinkai į kartingų sportą?
Mano šeimoje – visi lenktynininkai: senelis, tėtis, dėdė. Būdamas aštuonerių metų, viename renginyje pabandžiau pasivaržyti su vyresniais lenktynininkais, gerai sekėsi, todėl tėčio padedamas pradėjau treniruotis. Mano pirmasis treneris – Andrius Jonelis. Jis yra tarsi mano antras tėtis, visko mane išmokęs. Devynerius metus atstovavau  Lietuvos komandai „RKV-racing“, o pernai Europos čempionato metu Italijos kartingų gamintojų komandos „Energy Corse Racing“ atstovai mane pastebėjo ir pakvietė atstovauti jiems. Šiemet esu šios komandos narys, bet Lietuvai taip pat iki šiol atstovauju.  

Papasakok apie savo naująją komandą.
Mano komandoje – apie penkiolika lenktyninkų iš įvairių šalių: Italijos, Švedijos, Rusijos, Amerikos, kurie priklauso skirtingoms kartingų klasėms. Turiu bendrauti įvairiomis kalbomis –  angliškai, rusiškai ir itališkai, taigi, tobulėju. Be manęs, komandą sudaro mechanikas, vienas žmogus, atsakingas už variklius, ir vienas, kuris stebi važiavimus, daromas klaidas. Labai svarbu turėti gerą mechaniką, nes jis paruošia kartingą, taip pat prieš startą padeda nusiteikti psichologiškai. Su dabartiniu mechaniku labai gerai sutariame, tad man pasisekė. Kadangi atstovauju kartingų gamintojų komandai, beveik kiekvienų varžybų metu važiuoju vis kitu kartingu, juos išbandau. Gamykla taip bando savo sukurtus automobilius, tobulina juos, taiko naujoves. Technologijos tobulėja labai sparčiai, kiekvienais metais sugalvojama vis kažkas naujo.

Ar kartingų sportas pavojingas?
Gana pavojingas. Šiais metais didelių traumų nepatyriau, tik dėl nepatogaus sėdėjimo ir didelio krūvio buvo įplyšę peties raiščiai, todėl beveik visą sezoną važiavau jausdamas skausmą. Pernai buvau susilaužęs šonkaulį. Liemenė buvo suplyšus ir šiek tiek įlūžusios apsaugos, nemačiau – važiuodamas pašokau per bortą ir pajutau, kad kažkas trakštelėjo. Visi galvojo, kad nebevažiuosiu, varžovai labai džiaugėsi, bet vis dėlto nepasidaviau, važiavau su lūžusiu šonkauliu ir laimėjau varžybas.



Tapai 2012 metų Europos kartingų čempionu. Pasidalink įspūdžiais iš šio čempionato.
Čempionatas vyko Vokietijoje, iš viso varžėsi 111 dalyvių. Per penkiasdešimt metų kartingų istorijos esu pirmasis lietuvis, laimėjęs Europos auksą. Labai norėjau ir tikėjausi užlipti ant nugalėtojų pakylos. Taip susiklostė, kad pusfinalio metu palijo lietus, o per lietų man labai gerai sekasi važiuoti. Stengiausi išlaikyti greitį ir pavyko nugalėti. Buvo labai sunku, nes daug dalyvių, lenktynininkai arti vienas kito... Mano komanda negalėjo patikėti tokia sėkme, nes šioje kartingų klasėje buvau naujokas. O kiek laiko praleidi Lietuvoje?

Kokia tavo dienotvarkė?
Treniruotę trasoje pradedu anksti ryte, o baigiu vakare. Per vieną treniruotę turiu apvažiuoti apie 200 ratų. Vieno rato ilgis – daugiau nei kilometras. Krūviai dideli. Po treniruotės dar bėgu maždaug 10 kilometrų krosą, nes turiu ugdyti ištvermę, pasiruošti ne tik fiziškai, bet ir nusiteikti psichologiškai. Lengva nėra, bet priprantu… Laisvo laiko nelieka – po treniruotės pavalgau, einu į viešbutį ir miegu. Atsikeliu, sportuoju salėje arba einu į treniruotę.  Atrodo, kad tave lydi sėkmė, o gal net saugoja angelas sargas…

Koks tavo  autoritetas automobilių sporte?
Nuo mažens mano autoritetas – Šumacheris. Jam dabar nesiseka, tačiau suprantu, kad bolidas ne toks, koks galėtų būti... Būdamas mažas, su tėčiu žiūrėdavau formulę, stebėdavau, kaip jis lenktyniauja, turėdavau „Ferari“ aprangą. Kartais kai treniruojuosi Italijoje, jis taip pat būna toje trasoje, tad teko su juo nusifotografuoti.

Ar kartingų sportas yra brangus?
Vienas sezonas kainuoja apie 800 000 litų. Tiek kainuoja automobilio paruošimas, varžybos, kelionės į jas. Kokią įsivaizduoji savo ateitį?