Čempiono meniu – kasdien po picą

Vilnietis 27 metų Sergejus Grečicho trečią kartą  tapo pasaulio kovinio sambo čempionu ir titulais pasivijo legendinį Lietuvos sambo sportininką Česlovą Jezerską.

Baltarusijos sostinėje Minske vykusiose pirmenybės S. Grečicho pogrupyje nugalėjo Joashą Walkinsą iš Trinidado ir Tobago, du pasaulio čempionus – rusą Ežerą Enšinovą ir ukrainietį Igorį Severiną, o finale susitiko su Imranu Cavadovu iš Azerbaidžano. Jį įveikė efektingu veiksmu kelio sąnariui.

Trys Lietuvos sportininkai iš Minsko parsivežė bronzos medalius.

Trečiąsias vietas užėmė Viktoras Tomaševičius (svorio kategorija iki 74 kg), Radvilas Matukas (iki 82 kg) ir Karina Bikutė (per 80 kg).

S. Grečicho kovojo ne įprastoje sau svorio kategorijos grupėje iki 68 kg, o su lengvesniais sportininkais, sveriančiais iki 62 kilogramų.

Mesti svorį sportininkui teko dėl ateities planų kovoti MMA (mišriųjų kovų) profesionalų turnyre JAV.

Minske pasaulio sambo čempionu tapote ne pirmą kartą. Ar ši pergalė jums vis dar yra tokia pat svarbi?
Be abejo. Juk tai – pasaulio čempionatas, vienas svarbiausių startų.

Ar sunkus jums buvo šis čempionatas?
Vienas sunkiausių. Gal net sakyčiau – sunkiausias. Ir psichologine prasme, ir pasiruošimu. Dalyvavau svorio kategorijos iki 62 kg grupėje – lengvesnėje negu prieš tai. Reikėjo mesti svorio, daugiau treniruotis, patyriau daugiau įtampos ir atsakomybės. Juk pavasarį laimėjau Europos čempionatą Maskvoje, o pasaulio čempionatą Vilniuje pernai pralaimėjau jau per pirmą kovą. Todėl norėjosi revanšo, įrodyti, kad tas čempionatas buvo tik atsitiktinumas.

Kuri kova buvo sunkiausia?
Galite klausti bet kurio kovotojo – kiekvienas atsakys, kad sunkiausia – pirmoji kova.

Ne finalas?
Ne. Žinoma, finalas – labai svarbu. Bet visada sportininkas nori, kad pirmoji kova būtų lengvesnė – kad apšiltų, įgautų formą, pasitikėjimą savimi. O man teko labai pajėgus priešininkas iš Rusijos ir iš karto reikėjo nusiteikti kovai.

Laimėjote Minske, bet pralaimėjote Vilniuje. Kodėl? Namie – sunkiau?
Gali būti. Namie – didesnė atsakomybė, nes visi iš tavęs tikisi pergalės. Ir ne tik pergalės, bet dar ir gražios pergalės. Vis dėlto būna – atrodo, pasiruošei kovai, bet kažko trūksta. Tą dieną Vilniuje man kažko trūko. Ne taip, kaip dabar Minske. Čia aš išėjau ant kilimo ir jaučiau energijos pliūpsnį, pasitikėjau savimi. Pasiruošimas buvo puikus, poilsis, pirtelė – viskas buvo idealu.



Dėl ko teko mesti svorio?
Dabar tai jau ne paslaptis – pasirašiau sutartį su organizacija „Bellator“ iš JAV. Dalyvausiu jos svorio kategorijos mišriųjų kovos menų MMA iki 61 kg kovose. Iki šiol tai žinojome tik aš ir organizacija, buvau jai pasižadėjęs šios informacijos neskelbti. Bet dabar apie tai jau rašoma Rusijos portaluose, todėl galiu netylėti ir aš. Sausio viduryje laukia „Grand Prix“, kur kausis aštuoni kovotojai. Dėl to aš norėjau išbandyti jėgas būtent šios svorio kategorijos varžybose. Išsiaiškinti, kaip seksis, kokią taktiką rinktis, ar būsiu greitesnis, ar lėtesnis, ar pranašesnis fiziškai. Pasitikrinti pavyko, tad laukia startai Amerikoje. Iš pradžių bus specialus pasiruošimas. Išvyksime mėnesiui į JAV, rengsiuosi turnyrui Kalifornijoje, o po to dalyvausiu varžybose.

Išbandėte nemažai kovinių sporto šakų. Nuo kurios pradėjote?
Pradėjau nuo gimnastikos... Po jos – pankrationas. O rimčiau – sambo. Pradėjau dirbti su Eduardu Rudu ir savo gyvenimą paskyriau sambo. Dabar turim savo kovos menų centrą „Smauglys“. Tai yra kelių sporto šakų salė, kurioje renkasi skirtingi sportininkai: karatė, MMA, braziliškojo džiudžitsu, pankrationo. Dabar jau pankrationo varžybose nedalyvauju. Tai – jau istorija. O šiaip renkuosi imtynes arba imtynes su smūgiais. Kol kas vien tik smūginio sporto neišbandžiau. Manau, kad man to ir nereikia. Važiuodamas į sambo, kovinio sambo, MMA varžybas tobulėju, susitinku su užsienio sportininkais, tad neverdu vis tame pačiame katile. Aš nuolat stebiu užsienio sportininkus: kur jie tobulėja, kaip tobulėja, domiuosi sistemomis ir tai duoda vaisių. Po to galiu pasidalyti patirtimi su savo bendraminčiais, su savo sporto klubo jaunąja karta. Manau, ateityje jie pasieks dar ne vieną pergalę.

Ar esate profesionalus sportininkas? Iš ko gyvenate?
Dirbu viešojo saugumo tarnyboje prie Vidaus reikalų ministerijos. Tai – normalus darbas nuo pusės aštuonių iki pusės penkių. Visas laisvas laikas – treniruotės. Treniruotė prieš darbą, tada arba per pertrauką vietoj pietų, arba vakare.

Ar nesunku tarnybą suderinti su visomis kelionėmis, varžybomis?
Yra atostogos, yra sukaupta laisvų dienų – jas ir išnaudoju. Kartais imu neapmokamų atostogų ir išvažiuoju. Ypač kai tenka dalyvauti Europos, pasaulio čempionatuose ir keliuose profesionalų MMA turnyruose, tad tokių išvykų nėra labai daug. Į visus kitus turnyrus stengiuosi nevažiuoti. Atsirenku svarbiausius.

Per komercines kovas uždirbate pinigų, kitaip nei sambo čempionatuose?
Sambo – mėgėjų sportas. Sakydamas mėgėjų, nemanau, kad jiems trūktų meistriškumo, bet tiesiog noriu pabrėžti, kad niekas už šį sportą pinigų nemoka. Nebent iš valstybės gaunama šiek tiek. O mūsų finansinė padėtis – labai sunki, todėl tenka tenkintis medaliais ir darbu iš iniciatyvos... MMA kovos – visai kas kita. Sumų negaliu atskleisti, bet ten pasirašoma sutartis ir organizatoriai tenkina sutarčių sąlygas. Kažkiek sumoka už kelionę, skiria pinigų maisto papildams ir pasiruošti kitam čempionatui...

Ar daug reikia maisto papildų?
Aš stengiuosi derinti maistą. Valgyti gerą lietuvišką  produkciją: daržoves, mėsą. Papildus vartoju elementariausius ir stengiuosi jų rinktis kuo mažiau – tiek, kiek reikia ir ne daugiau. Tai nėra svarbiausias dalykas. Visas rezultatas – darbas: prakaitas, technika, treniruotės. Vieni papildai už tave nieko nepadarys.

Bet kebabo ar mėsainio turbūt nesirenkate?
Kai ruošiausi varžyboms, mečiau svorį, valgiau tik sveiką maistą. Tačiau grįžęs stengiuosi kiekvieną dieną suvalgyti picą ir pasidžiaugti tokiomis smulkmenomis. Po varžybų to norisi... Dabar stengiuosi ir kolos atsigerti, ir kebabą suvalgyti. Bet tai – tik tam tikrą laiką. Žinau, kad po to man vėl reikės susidėlioti savo dietą ir valgyti tai, kas sveika.