Automobilių sporto profesorius

Lapkričio 8 d. garsiausiam Lietuvos automobilių sporto treneriui, šio sporto profesoriumi vadinamam Jonui Dereškevičiui sukanka 60 metų.

Tiesa, jis pats tvirtina esąs veikiau mokinys negu profesorius. Anot J. Dereškevičiaus, jis vis dar kaupia patirtį – vadinasi, mokosi.

60-metį treneris sutiko Ispanijoje. Anot jo, pabėgęs nuo visų sveikintojų į Pirėnų kalnus ir švęsdamas su savo mėgstamu automobilių sportu.

Kaip jūsų gyvenime atsirado automobilių sportas?
Aš gyvenau ten, kur tais laikais buvo techninių sporto šakų židinys. Mano kieme buvo tuomečio Kauno politechnikos instituto sportinio ir techninio klubo bazė – tiesiai po langais. Tad ir užkrėtė savo bacilomis...

Nuo pačios vaikystės? Galbūt pradėjote nuo kartingų?
Tuo metu kartingų nebuvo, juos reikėjo gamintis patiems ir šį etapą aš praleidau. Kai man buvo šešeri, tėtis įsigijo automobilį, o man teko didelė laimė, sėdint jam ant kelių, sukinėti vairą, nors dar gerai nesupratau, ką darau. Nuo tų dienų ir pradėjo mano smegenyse formuotis mintis, kad turėčiau būti susijęs su vairu. Mokyklos laikais visi vaikai ėjo ką nors sportuoti. Aš pasirinkau plaukimą. Automobilių sportas tada dar neatrodė pasiekiamas. O po to, gal nuo aštuntos klasės, kai jau buvau paauglys, senbuviai iš garažų nevarydavo. Būdavo didžiulis džiaugsmas, kai duodavo nuplauti kokią nors detalę. Pasijusdavau lyg dalyvaučiau tame procese.

Pavažiuoti neleisdavo?
Ne, tai jau buvo vėliau, kai buvau studentas. Tada „pritvirtino“ man automobilį – 407-ą moskvičių. Turėjau teisę jį valyti, remontuoti, važinėti po kiemą. Nors lenktyniauti dar negalėjau.

O kada buvo pirmosios varžybos?
Tada dar lenktyniavau ne su sportiniu automobiliu. Rudenį, per studentų dienas, buvo rengiamos automobilių slalomo varžybos. Jose galėdavo dalyvauti ir studentai, ir kiti sportininkai. Važiavau su tėčio automobiliu. Į tikrą lenktyninį automobilį atsisėdau 1972 metais. Vyko Kauno ralis, beje, sutapęs su neramumais, Romo Kalantos susideginimo aidais. Todėl vienas mano dėstytojų negalėjo dalyvauti ralyje, o man nusišypsojo laimė atsisėsti šalia piloto – kito dėstytojo ir susipažinti iš arčiau, kas yra tas automobilių ralis. Tada jis truko beveik tris paras. Taip ir grimzdau gilyn, negrįžtamai.

Ilgai sportavote?
Aš ir dabar stoviu Ispanijoje ant uolos ir žiūriu, kaip visi pasaulio čempionato lyderiai ruošiasi lenktynėms.

Bet jau ne kaip lenktynininkas? Kaip treneris ar žiūrovas?
Kaip treneris. Ir savo gimtadienį švęsiu čia ant uolos vienas. Pabėgęs nuo visų savo artimųjų, tik su savo mėgstamu automobilių sportu.

Jeigu kaip treneris, tai, matyt, ir su auklėtiniais?
Turiu auklėtinių. Bet Lietuvoje esantys manęs čia nepasieks. O čia turiu vieną perspektyvų sportininką iš Ukrainos.

Kur dabar daugiausia dirbate? Ukrainoje? Ispanijoje? Lietuvoje?
Lietuvoje rimtų lenktynių – labai mažai. Norint ugdyti sportininkus, reikia kur nors važiuoti. Ledo čiuožėjai treniruojasi Amerikoje, mūsų situacija – tokia pati. Buvusioje SSRS kalningų bazių ir trasų nėra. O mums reikia kalnų. Lietuvoje ar aplink ją – nepasiruoši, kad būtumei konkurencingas sportininkas.

Kaip šeima reaguoja į tokias nuolatines jūsų keliones? Susitaiko?
Jau likome tik dviese su mylimąja. Trys dukros – suaugusios, visos turi savo šeimas ir dėl to man lengviau mėgautis savo egoistišku pomėgiu... Žmona dirba, o aš, valkata, – bastausi po visą pasaulį.

Jus vadina visų automobilių sporto rungčių profesoriumi.
Teko prisiliesti ir prie kartingo (buvo periodas, kai labai daug dėmesio skyriau šiai sričiai), ir prie visų kitų rungčių. Dabar man liko žiedinės lenktynės ir ralis. Žmogų visada riboja vienas paprastas dalykas: jeigu tavęs niekur nekviečia, vadinasi, niekur ir neini. Tad dar kol mane kur nors kviečia būti šalia ir skleisti ramybę, prireikia mano praplikusios žilos galvos, tai ten aš ir atsiduriu. O šįkart labai džiaugiuosi. Nes galiu mokytis. Galiu pasakyti drąsiai – aš, kaip treneris, patirtį vis dar kaupiu – mokausi. Semiuosi pasaulio čempionato patirties. Jis progresuoja su kiekviena diena ir dėl to patirties negali būti per daug. Dalyvavimas bet kuriose pasaulio čempionato lenktynėse yra gera mokykla tiek sportininkui, tiek treneriui. Tad lakstau čia kaip mokinukas ir net pamirštu savo amžių...

Kokius savo išugdytus sportininkus galėtumėte paminėti? Kuriais iš jų didžiuojatės?
Lietuvoje jų liko labai daug. O didžiuojuosi kiekviena galimybe prisidėti prie jų meistriškumo ir kiekvienas auklėtinis man yra labai brangus. Nesvarbu, kiek jis pasiekė. Juk labai dažnai mes būname ribojami aplinkybių. Ir nebūtinai tai atspindi to sportininko sugebėjimus. Aš didžiuojuosi ryšiu, užgimstančiu tarp sportininko ir manęs. Tai, mano supratimu, yra didžiausia vertybė, o ne laimėjimai, kurių kartu siekiame. Kartais mums pasiseka – yra ir Europos čempiono titulą iškovojusių žmonių, ir daugkartinių Lietuvos ralio, žiedinių lenktynių, kartingų čempionatų nugalėtojų. Bet aš tikrai nenoriu vardyti, kad nebūtų skaudu tiems, kuriems likimas neleido karjeros laiptais užkopti taip aukštai. Jie visi man labai brangūs ir didžiuojuosi aš jais visais, nes jie įveikė save – patį didžiausią varžovą.

Ar esate padaręs avariją ne per varžybas?
Esu vieną kartą per kvailystę įsmeigęs kitam automobiliui į galą. Dėl to, kad nepagrįstai skubėjau.

Gatvėje nelenktyniaujate?
Ypač dabar – šliaužioju. Metai savo daro. Apdorojamos informacijos kiekis gerokai sumažėjęs – tą pastebiu. Nedarau sau iš vairavimo katorgos. Išeliminuoju vairavimo laiką iš savo gyvenimo. Kad jis manęs nepasiglemžtų viso. Nes kai važiuoji greitai – nustoji gyventi, laikas pradingsta – esi čia ir dabar. Jeigu nori gyventi, kam tada atiduoti laiką?

Su amžiumi prastėja reakcija?
Patirties daugėja, ji ir padeda filtruoti neapgalvotus sprendimus. Dabar tą patį informacijos kiekį apdoroju kur kas ilgiau negu anksčiau. Anksčiau spontaniškai improvizuodami nuspręsdavome, kad reikia daryti būtent taip, o dabar turiu turėti šimtaprocentę garantiją, kad tai, ką darau – teisinga. Ir tam reikia daugiau laiko. Dabar aš su informacija dirbu sąmonės lygmeniu. O ji nėra tokia greita kaip pasąmonė, kuria daugiausia rėmiausi būdamas jaunas. Tada informaciją apdorodavau 2 000 kartų greičiau. Aš vengiu dideles pagundas sukeliančių automobilių. Važinėju automobiliu, kurio darbinis variklio tūris yra tik 1,2 litro ir turi tik tris cilindrus. Ir tai – ne dėl taupumo. Neturiu jokio noro skubėti, aplenkti, nes mano automobilis neleistų. Dėl to visai nesinervinu. Žinau, kad vis tiek nuvažiuosiu.

Jūs ir gyvenate iš automobilių sporto?
Turiu galimybę gyventi iš automobilių sporto. Bet artėja žiemos sezonas, kai vėl užsiimsiu paprastų vairuotojų konsultavimu. Įmonės kviečia mane, kad padėčiau žmonėms pažinti save vairuojančius automobilį ir geriau suprasti, atrasti daugiau psichologinio komforto, būti saugesniems. Tai sudaro didesnę dalį mano veiklos. O sportas – mano aistra, jis velniškai brangus, o sportininkams įklijuoti dar išlaidų – labai sudėtinga.



Jonas Dereškevičius
Gimė 1952 m. lapkričio 8 d. Kaune.
1976 m. baigė KPI.
1980, 1982 m. – SSRS automobilių ralio čempionas.
1979–1981 m. – SSRS komandinių žiemos ralio čempionatų laimėtojas.
1981 m. – Baltijos automobilių ralio čempionas.
1978 m. – Lietuvos automobilių ralio čempionas.
1978 m. – SSRS žiedinių lenktynių vicečempionas.
1975 m. – Lietuvos žiedinių lenktynių vicečempionas.
1974–1979 m. – KPI sporto klubo instruktorius-metodininkas.
1979–1980 m. – LTSR SDAALR automobilių sporto instruktorius-metodininkas.
1982–1985 m. – Maskvos SDAALR sportinio techninio klubo automobilių sporto treneris.
1985–1986 m. – Maskvos sportinių ir lenktyninių automobilių biuro inžinierius-tyrinėtojas.
1988–1990 m. – Vilniaus aukštojo sportinio meistriškumo mokyklos automobilių sporto treneris.
1990–1997 m. – bendrovės „Autopaslauga: inžinierius.
1999–2003 m. – VšĮ „Greičio žiedas“ direktorius.
2003 m. įsteigė VšĮ Dereškevičiaus vairavimo centrą, nuo 2007 m. teikia individualias mokymo, konsultavimo paslaugas.
Garsiausi auklėtiniai: Europos autokroso nugalėtojas A. Simaška, Lietuvos čempionai R. Lipeikis, R. Čapkauskas ir kiti.