Įtampa privertė trenerį kreiptis į medikus

Panevėžyje prieš savaitę vykęs Europos dviračių treko čempionatas Panevėžyje šeimininkams buvo labai sėkmingas – jie iškovojo medalius šešiose rungtyse.

Aukso medaliais pasipuošė komandiniame sprinte (Simona Krupeckaitė ir Gintarė Gaivenytė), 3 km komandinėse persekiojimo lenktynėse (Vilija Sereikaitė, Vaida Pikauskaitė ir Aušrinė Trebaitė) dalyvavusios sportininkės ir S. Krupeckaitė, nugalėjusi keirino rungties varžybose. Sidabro medalį iškovojo A. Trebaitė (dviračių sporto daugiakovė), o bronzos – S. Krupeckaitė (sprintas) ir Gediminas Bagdonas (dviračių sporto daugiakovė).

Čempionate dalyvavo dar keturi Lietuvos dviratininkai - Airidas Videika, Darijus Džervus, Šarūnas Kuncevičius ir Eglė Zablockytė. Jis nepavyko prasibrauti ant garbės pakylos.

Už mūsų dviratininkus daugiau medalių pelnė tik Vokietijos komanda (4 aukso, 3 sidabro ir 1 bronzos). Iš viso daugiausia apdovanojimų teko rusams (2 aukso, 7 sidabro ir 2 bronzos) – jie buvo treti. Panevėžyje rungtyniavo sportininkai iš 21 valstybės, o medalius laimėjo 11 šalių dviratininkai.

Lietuvos dviračių treko rinktinės vyr. treneriui Antanui Jakimavičiui, kuris dar buvo atsakingas ir už tempo rungčių sportininkų pasirodymą čempionate, bei jo auklėtinėms šis Europos čempionatas Panevėžyje buvo ypač svarbus. Pagrindinis tikslas – įrodyti, kad tempo rungtyse startuojančios mūsų dviratininkės buvo vertos dalyvauti Londono olimpinėse žaidynėse ir ten kovoti dėl aukštų vietų.

Europos čempionate tikriausiai geriau pasirodyti ir nesitikėjote? – paklausiau A. Jakimavičiaus.
Taip, pasirodymu esame labai patenkinti. Jau pačią pirmą varžybų dieną pelnėme du aukso medalius. Laimėti apdovanojimus per Europos čempionatą labai garbinga. Po ilgesnės pertraukos pagaliau pasireiškė ir mūsų vyrai – dviračių sporto daugiakovės varžybose vyriškai kovojo G. Bagdonas. Jis specialiai nesirengė šiam treko čempionatui, galvojo apie penktąją vietą, o pelnė bronzos medalį.

Daugiakovė – labai sudėtinga rungtis, ypač grupinės lenktynės su iškritimais. Čia brangus kiekvienas taškelis, pelnytas per šešias rungtis. Reikia važiuoti, dirbti ir galvoti. Puikus pasirodymas per Europos čempionatą leido mums laikinai užmiršti Londono olimpinių žaidynių, į kurias nepatekome, košmarą. Viską labai išgyvenome.

Rengiantis olimpinėms žaidynėms, mus lydėjo nesėkmės. V. Sereikaitė du kartus patyrė traumas, negalėjo dalyvauti nei Europos čempionate, nei Pasaulio taurės varžybose. Buvo prarasta taškų, o Kazachstane per 3 km komandines persekiojimo lenktynes klaidingai startavus buvo palaidotos mūsų viltys dalyvauti olimpinėse žaidynėse.

Buvo labai sudėtinga atranka, Londone komandinėse persekiojimo lenktynėse dalyvavo tik dešimt komandų iš viso pasaulio, o mes likome vienuolikti. Atsižvelgiant į dabar Panevėžyje pasiektą rezultatą per 3 km komandines persekiojimo lenktynes, Londone galėjome kovoti dėl 7–8 vietos.

Tačiau dviratininkės nepalūžo, per Europos čempionatą komanda vėl buvo darni?
Labai džiaugiuosi, kad dviratininkės nepalūžo psichologiškai, kibo treniruotis. Čempionatas vyko namuose, todėl visų laukė didelė atsakomybė. Mums čempionatui pavyko gerai pasirengti, ne veltui visa komanda važiavo į aukštikalnes Kabarda- Balkarijos regioną, kur dar visai neseniai vyko karas ir treniruotis teko prie tankų.

Mums daug padėjo vietiniai žmonės. Jie dviratininkes keltuvais pakeldavo net į 4 000 m aukštį virš jūros lygio, nes ten vyko treniruotės. Po intensyvių pratybų aukštikalnėse dviratininkės patį aukščiausią piką pasiekė per Europos čempionatą Panevėžyje. Pasiekti puikūs rezultatai mums suteikė daug naujų jėgų ir pasitikėjimo, kad pralaimėjus vėl galima atsitiesti ir siekti svarių pergalių.

Didelis krūvis per čempionatą teko A. Trebaitei, ar ji nerizikavo ir po 3 km komandinių persekiojimo lenktynių dalyvaudama daugiakovės varžybose, kur kovojo iš paskutiniųjų ir pelnė sidabro medalį?
Daugelyje komandų taip yra, gal tik vienos kitos šalies sportininkės dalyvavo tik daugiakovės varžybose. Per pratybas dviratininkės atlieka kur kas „juodesnio“ darbo nei per daugiakovės varžybas, treniruotės vyksta po tris valandas, ypač sunku būna minti pedalus kalnuose. Tačiau Aušrinė sugeba ištverti didelius krūvius, jos organizmas leidžia tai daryti.

Sėkmingai mūsų dviratininkės pasirodė per 3 km komandines persekiojimo lenktynės – jos tapo ne tik Europos čempionėmis, bet ir pasiekė naują Lietuvos rekordą...

Jos lenktyniavo tikrai gerai, nė per vieną važiavimų sportininkėms neturėjau didesnių pastabų. Per čempionatą mūsų komanda važiavo mažesnėmis pavaromis, jeigu jas padidintume, rezultatas būtų dar geresnis. Tačiau norint sukti didesnę pavarą, reikia turėti iš ko tai daryti – reikia daug jėgos, ištvermės.

Gaila, kad iš Europos čempionatų programos dingo 3 km asmeninių persekiojimo lenktynių rungtis. Ji nėra olimpinė. Čia labai stipri V. Sereikaitė. Neaišku, kokios rungtys bus per Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, paprastai jos pradedamos kaitalioti pirmaisiais metais po įvykusių olimpinių žaidynių.

Čempionatas sutraukė daug žiūrovų, dviračių sportas dar to nematė – varžybų atvažiavo pasižiūrėti ir kitų miestų bei rajonų dviračių sporto entuziastai. Mūsų žiūrovai dar nėra įpratę prie tokio masto dviračių treko varžybų, tačiau tribūnoje jautėsi gana drąsiai, audringai palaikė mūsų dviračių treko meistrus.



Ar po šio čempionato dviratininkės ilsėsis?
Tikrai ne. Jau greitai Pasaulio taurės varžybos, liko du etapai Anglijoje ir Meksikoje bei pasaulio čempionatas vasarį Minske. Į pirmojo etapo varžybas Kolumbijoje nenuvažiavome, rengėmės Europos čempionatui. Jeigu nesurinksime įskaitinių taškų, o jų dar neturime nė vieno, – nepateksime į pasaulio čempionatą.

Vis girdžiu kalbų, kad kai kurios dviratininkės nori mesti sportuoti. Iki šios dienos jos neturi jokio darbo stažo ir yra susirūpinusios savo ateitimi. Visame pasaulyje taip nėra, sportininkės įdarbinamos kariniuose daliniuose, policijoje, dar kur nors. Mūsų dviratininkės gauna tik stipendiją, dabar tai gerai, o ateityje?

Anksčiau Lietuvos olimpiniame sporto centre sportininkai turėjo darbo knygutes, jie dirbo. Ir dirbo labai daug, o dabar to nėra. Visa tai išsakėme Lietuvos prezidentei, tačiau niekas nepasikeitė.

Ar Lietuvos tempo rungčių rinktinei auga gera pamaina?
Turiu pretenzijų mūsų treneriams, nes deramos pamainos neturime. Kaip sustojo plente rungtyniaujančių moterų rezultatai, taip atsitiko ir su treko sportininkių. Tikrai nežinau, kas ateityje galėtų pakeisti V. Sereikaitę ar A. Trebaitę. Gerai suprantu, kad vaikus sunku prikalbinti lankyti dviračių pratybas, bet kiekvienas mūsų turime suprasti, už ką gauname atlyginimą.

Jeigu esu treneris ir ugdau vaikus, kad ir kaip ten būtų, jų privalau turėti. Jeigu dirbu su jaunimu, jo mano grupėje irgi neturi trūkti. Tai – bendras trenerių darbas, jeigu nebus vaikų, dviračių treke nebus ir rezultatų, viską uždarys.

Per Europos čempionatą jums pakilo kraujo spaudimas, teko kreiptis net į gydytojus. Kas atsitiko?
Tai – ne iš gero gyvenimo. Nervai, didelė įtampa. Toks visų rinktinės vyr. trenerių gyvenimas. Atkaklių kovų Panevėžyje netrūko, būtų skaudu, jeigu mūsų dviratininkės, tiek daug dirbusios, nebūtų laimėjusios medalių.