Taikinys – Rio de Žaneiro paplūdimys

„Pastarieji du sezonai jauniesiems paplūdimio tinklininkams iš tikrųjų buvo geri. Pelnėme pasaulio ir Europos jaunimo čempionatų medalių. Pagrindinis mūsų tikslas – talentingas žaidėjas Ievą Dumbauskaitę ir Moniką Povilaitytę užauginti aukšto lygio moterų tinklininkėmis ir atstovauti šaliai olimpinėse žaidynėse.

Per pasaulio jaunimo čempionatą (U-19) dėl patekimo į pajėgiausių žaidėjų aštuntuką mūsų sportininkės po labai atkaklios kovos nugalėjo amerikietes, kurios U-21 čempionate laimėjo bronzos medalius. Per jaunimo (U-19) čempionatą kažkuri tų komandų turėjo iškristi. Mūsų tinklininkės varžoves nugalėjo ir tapo čempionėmis, o amerikietės liko devintos. Europos jaunimo čempionate (iki 20 m.) Ieva su Monika buvo trečios.

Varžovių yra daug, tačiau labai smagu, kad mūsų tinklininkės pasaulyje tarp savo amžiaus grupės žaidėjų yra pajėgiausiųjų komandų aštuntuke. Jeigu mūsų lyderės per artėjančius ketverius metus ir toliau taip tobulės, jos pasieks pasaulio moterų lygį“, – sako Lietuvos tinklinio federacijos (LTF) prezidentas ir stipriausių šalies tinklininkių treneris Marius Vasiliauskas.

Buvęs ilgametis Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentas Artūras Poviliūnas pranašauja, kad Ieva Dumbauskaitė ir Monika Povilaitytė tikrai žais Rio de Žaneiro olimpiniame turnyre...
Manau, kad jis taip mano pasižiūrėjęs į mūsų kaimynus latvius, Londono olimpinių žaidynių bronzos medalių laimėtojus. Juk jie prieš ketverius metus per Europos čempionatą taip pat laimėjo medalius. Mūsų tinklininkės dar jaunos, joms reikia mokytis, bet sulaukusios 22–23 metų, jau galės tarti svarų žodį.

Kitais metais mūsų čempionės rengiasi dalyvauti Pasaulio moterų paplūdimio tinklinio taurės etapų varžybose, kaups patirtį, nes 2015 m. prasidės atranka į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Tačiau iškyla klausimas, ar žaidėjos galės nuvažiuoti į tas varžybas, nes etapų bus net 17-a ir tai kainuos nemažus pinigus. Turnyrai kiekvieną savaitę vyks visoje Europoje, taip pat Brazilijoje, Kinijoje, kitose šalyse.

Mūsų sportininkės dar dalyvaus Europos U-20 ir U-23 bei pasaulio U-21 čempionatuose. Jeigu bus rasta lėšų, tai Ievos su Monika lauks labai karšta vasara.

Ieva – klaipėdietė, o Monika – kelmiškė. Dabar jos treniruojasi Vilniuje. Ar merginos ir gyvena kartu?
Ne, Monika gyvena Lietuvos olimpinio sporto centro bendrabutyje ir mokosi Ozo gimnazijoje, o Ieva nuomojasi butą ir mokosi Žirmūnų gimnazijoje. Abi žaidėjos per dieną treniruojasi po du kartus.

Kaip baigėsi tavo konfliktas su kelmiške M. Povilaitytės trenere Gitana Kerpiene?
Dabar gyvename draugiškai, šiemet kartu su ja buvome pasaulio jaunimo čempionate Kipre, kur mūsų tinklininkės tapo čempionėmis, o kelmiškės trenerės sūnus Gilbertas Kerpė su raseiniškiu Arnu Rumševičiumi užėmė penktąją vietą. Kai M. Povilaitytė buvo pakviesta į Lietuvos merginų rinktinę rengtis Europos jaunimo čempionatui, aš ją pradėjau treniruoti.

Rinktinėje buvo žaidėjų iš įvairių Lietuvos miestų. Už jų pasirodymą buvau atsakingas aš, Lietuvos merginų paplūdimio rinktinės vyr. treneris. Taip, G. Kerpienė atrado ir treniravo pasaulio bei Europos jaunimo medalininkę M. Povilaitytę, stengiausi, kad ji Kelmėje susitvarkytų savo kvalifikaciją, turėtų atitinkamą vardą ir atlyginimą.

Dabar sportininkę vedu meistriškumo laipteliais. Kažin, ar visą laiką bus žiūrima, kas tuos žaidėjus vaikystėje treniravo. Visi turėtų džiaugtis medaliais, nes tai – bendras mūsų rezultatas.

Kiek dabar Lietuvoje yra paplūdimio tinklinio aikštelių?
Vilniuje prie Baltojo tilto jų yra aštuonios, aikštelių turi įsirengę ir kiti miestai: Klaipėda, Palanga, Kaunas, Marijampolė, Birštonas, Kelmė, Raseiniai, Rokiškis. Praėjusiais metais LTF kartu su įmone „Credit 24“ surengė akciją ir padovanojo dešimt paplūdimio tinklinio aikštelių – gavome 420 paraiškų, kuriomis buvo pageidauta jas pasistatyti.

Iš kandidatų buvo atrinkta dešimt ir jiems įrengtos aikštelės. Šiemet vėl planuojama tiek pat įrengti. Kitais metais Vilniuje, ko gero, gali būtų surengtas Europos U-20 čempionatas, mūsų laukia didelis organizacinis darbas. Kitų metų Lietuvos paplūdimio tinklinio čempionato šeši etapai bus surengti įvairiuose mūsų miestuose. Šeši turai – tai pusė vasaros, dar vienos kitos varžybos ir vasara baigėsi.

Paplūdimio tinklinis Lietuvoje labai smarkiai populiarėja. Sausio mėnesį rinksime perspektyvias mergaites, gimusias 1996–1999 metais. Jos 2014 m. bandys kovoti dėl teisės atstovauti Lietuvai II jaunimo olimpinėse žaidynėse Kinijoje. Į jų programą pirmą kartą bus įtrauktas ir paplūdimio tinklinis.

Apie 80 vaikučių nori lankyti pratybas uždarose „Credit 24“ paplūdimio aikštelėse, visi jie net netelpa, laukia savo eilės. Vaikučius treniruoja Paulius Matulis ir Artūras Bekešas. Kartą per mėnesį rengiame mėgėjų varžybas.



Šiemet nudžiugino ir kaunietės Birutė Aleknavičiūtė su Ingrida Milkintaite. Jos per pasaulio kurčiųjų paplūdimio čempionatą Antalijoje tapo vicečempionėmis. Ką gali apie jas pasakyti?
Kurčiųjų paplūdimio čempionatas buvo surengtas pirmą kartą. Vicečempionių trenerė – Jolita Virbickienė. Ant jos pečių laikosi visas Kauno moterų tinklinis. Labai fiziškai stipri B. Aleknavičiūtė po operacijos vėl pasirengusi žaisti Lietuvos moterų aukščiausios lygos čempionate. Ji gerai žaidžia ir krepšinį, atstovauja Lietuvos kurčiųjų rinktinei, šiemet tapo Europos vicečempione.

Prieš porą metų dar gana silpna buvusi I. Milkintaitė dabar labai patobulėjo. Kitąmet vyks kurčiųjų olimpinės žaidynės ir, tikimės, kad šios tinklininkės vėl mus nudžiugins.

Kaip LTF prezidentui, tenka rūpintis ne tik paplūdimio, bet ir salių tinkliniu. Kaip pavyksta viską suderinti?
Tinklinio federacijai vadovauju tik pusantrų metų. Tai nėra daug. Praėjusiais metais prieš Europos jaunimo paplūdimio čempionatą, kurį mes organizavome, man reikėjo šito vardo. Mano vadovaujamas „Auksmos“ klubas negalėjo rengti čempionato – būtų buvę neetiška vaikščioti į miesto savivaldybę, Kūno kultūros ir sporto departamentą ir prašyti pinigų.

Buvo sutarta, kad LTF prezidentu tapsiu aš. Dėl įvairių priežasčių didesnį dėmesį per tą laiką skyriau paplūdimio tinkliniui, nes reikėjo rezultatų, kad tinklinis galėtų plėtotis. Pirmąsias didesnes pergales ir pasiekėme būtent žaisdami paplūdimio tinklinį. Salės tinkliniui reikia daugiau darbo ir pinigų, specialistų.

Tačiau, manau, viską įmanoma padaryti ir pakelti salės tinklinio lygį. Gruodžio mėnesį bus surengta LTF ataskaitos ir rinkimų konferencija – jeigu tinklinio bendruomenė nuspręs mane palikti federacijos prezidentu ir bus suformuota valdyba iš žmonių, kurie norėtų dirbti, manau, per ketverius metus įmanoma pakelti ir salių tinklinio lygį.

Norint tai padaryti, reikia trijų dalykų: vaikų, pinigų ir didelio meistriškumo trenerių. Vaikų mes turime, tačiau reikėtų pasirūpinti maksimalia pagalba treneriams, o pinigų turėtų atsirasti savaime po truputėlį. Jeigu bus rezultatai, bus ir pinigų. Bendrauju su Rusijos, Baltarusijos, Lenkijos federacijų prezidentais, jie visi siūlo savo pagalbą – mūsų treneriai tikrai galėtų važiuoti stažuotis pas geriausius pasaulio specialistus ir pasisemti žinių.

Ar per LTF ataskaitos ir rinkimų konferenciją galima tikėtis permainų?
Yra sričių, kur LTF žmonės dirba tikrai gerai, tačiau yra ir kur reikėtų dirbti gerokai daugiau. Vienas iš federacijos pagrindinių uždavinių – salės trenerių tobulinimas. Žinoma, turime gerų trenerių, tačiau jiems trūksta naujausių žinių, jiems reikia padėti.

Federacijai nėra lengva rasti rėmėjų. Per pusantrų metų pagrindinius rėmėjų pinigus skyrėme paplūdimio tinkliniui, nes Lietuvoje buvo statomi paplūdimio aikštynai, vyko Europos jaunimo paplūdimio čempionatas. Tai nelabai patiko kai kuriems LTF nariams ir su tuo reikėtų sutikti. Pasirinkau tokią taktiką, nes gerai žinau, kad tik turint ką parodyti, gerokai lengviau kalbėtis apie salių tinklinio plėtrą.

Tinklinis, ko gero, vienintelė sporto šaka Lietuvoje, neturinti šalies moterų ir vyrų rinktinių...
Rinktinę sudaryti labai paprasta. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kokie tikslai jai būtų keliami. Nuvažiuoti į varžybas ir sužaisti rungtynes nesudėtinga. O norint, kad rinktinė būtų pasaulinio ar europinio lygio, tai reikia pradėti daryti jau dabar. Visą dėmesį būtina sutelkti į jaunimą – prireiktų dešimties metų rimto darbo, kad rinktinė taptų stipri.

O daryti bet kaip nesinori. Jeigu daug dirbsi, norėsis ir maksimalių rezultatų. Pradžia buvo padaryta su paplūdimio tinkliniu ir, jeigu po federacijos rinkimų bus sudaryta normali, gera valdybos narių darbo grupė, viliuosi, kad po dešimtmečio turėsime gerą, tarkime, vyrų rinktinę, kuri pabandytų patekti į Europos pajėgiausių komandų dešimtuką.

Ar esi optimistas ir tiki, kad tinklininkai gali tapti olimpiečiais?
Jau prieš 15 metų sakiau, kad noriu nuvažiuoti į olimpines žaidynes ir pasižiūrėti, kaip jose seksis rungtyniauti Lietuvos tinklininkams. Padarysiu viską, kad kuri nors pora, o gal net salės komanda pelnytų kelialapius į olimpines žaidynes. Tada su jais nuvažiuosiu ir aš.

Esi daugkartinis salės ir paplūdimio tinklinio čempionas. Ar dar paimi kamuolį į rankas?
Visą laiką maniau, kad laimėsiu pasaulio paplūdimo tinklinio čempionatą, bet tik vėliau supratau – neturiu profesionalaus trenerio. Mes buvome mėgėjai, už savus pinigus važinėjome į varžybas ir mokėmės žaisti. Kartu su broliais Haroldu ir Henriku Čyvais galutinėje įskaitoje per Europos čempionatą esu užėmęs devintąją, tryliktąją vietas, tapome pasaulio paplūdimio tinklinio ant sniego čempionais.

Kai pagaliau supratau, kiek daug anksčiau nežinojau žaisdamas, tai dar labiau noriu tą informaciją perduoti jaunimui. Praėjusiais metais su Tadu Donėla savo amžiaus grupėje tapome Europos veteranų čempionais, o dabar rengiamės kitąmet vyksiančiam pasaulio veteranų čempionatui.

Treniruojamės kartu su mūsų čempionėmis, jas nugalime, o kai jos mus įveiks, – tada jau galės žaisti su moterimis. Kadangi reklamos verslas šiuo metu apmiręs, prieš kurį laiką savo verslą perdaviau kitiems darbuotojams ir panirau vien tik į tinklinį. Čia ketinu ir likti.