Sportinis ėjimas ėjikės... nežavi

Brigita Virbalytė su mikrofonu rankoje lieka už kadro, kai LTV „Panoramos“ sporto žiniose sukasi jos sukurti reportažai. Tačiau pastaruoju metu ir pati žurnalistė tampa reportažų herojė – kai triumfuoja sportinio ėjimo varžybose.
 

Sportinis ėjimas Brigitos Virbalytės gyvenime atsirado anksčiau nei žurnalistika – sportiniu žingsniu ji žingsniuoja jau dvylika metų. Apie žurnalistiką 25-erių metų mergina susimąstė vėliau - gal devintoje ar dešimtoje klasėje, kai lietuvių kalbos mokytoja pasiteiravo, ar ji negalvojanti, kad žurnalistika jai tiktų? „Tada ir užsidegė svajonė įstoti į žurnalistiką“, - prisimena Brigita.
 

Nutarusi rinktis žurnalistės duoną, ji iš karto apsisprendė tapti sporto žurnaliste – norėjo susieti sportą ir žurnalistiką. „Ir iki šiol netraukia manęs kitur“, - sako jau ketverius metus LTV „Panoramai“ sporto reportažus rengianti mergina. Beje, įstoti į žurnalistiką jai padėjo... sportas. Universitete per stojamąjį egzaminą, kuris sudarė pusę stojamųjų balų, gavo devynis. „Tačiau su devyniais balais į žurnalistiką niekas neįstojo. Man už sportinius rezultatus turėjo pridėti papildomus balus ir turėjau įstoti pirmuoju numeriu. Nepridėjo, todėl iš pradžių įstojau į Mykolo Riomerio universitetą. Tačiau padaviau apeliaciją ir, likus trims dienoms iki rugsėjo pirmosios, buvau priimta į žurnalistiką“, - pasakoja žurnalistines peripetijas.

Nežavi
Alytuje sportinis ėjimas – itin populiarus. Ar alytiškė turėjo kitokį pasirinkimą? „Oi, pasirinkimų buvo. Į sportinį ėjimą atėjau tikrai ne dėl to, kad tai populiaru Alytuje – aš to nežinojau. Gretimoje laiptinėje gyveno Gintaras Andriuškevičius, kuris bent jau Lietuvoje buvo tikrai buvo žinomas sportinio ėjimo pasaulyje. Aš apie jį visiškai nieko nežinojau“, - prisimena.
 

Matyt, kaip ir daugelis vaikų, mokykloje Brigita užsiiminėjo įvairia sportine veikla, kol kartą treneris Vaidas Gumauskas pakvietė ją pabėgioti. O netrukus pasiūlė pamėginti ir sportinį ėjimą. Prisipažįsta, kad į tą pasiūlymą sureagavo skeptiškai – vaikai iš sportinio ėjimo šaipėsi, juokinga ši lengvosios atletikos rungtis atrodė ir jai pačiai. Tačiau treneris įkalbėjo mergaitę pasitreniruoti bent bent porą savaičių. „Taip tos pora savaičių tęsiasi jau dvylika metų“, - juokiasi Brigita. Kodėl liko užsiiminėti sportiniu ėjimu, B.Virbalytė negali atsakyti ir šiandien. Juolab sportinis ėjimas, kaip sporto šaka, jos nežavi net ir šiandien. „Aš suprantu, kad tai velniškai sunki sporto šaka. Visiems sakau, kad jeigu kada nors turėsiu vaikų, niekada jų neleisiu į sportinį ėjimą. Tai ir nepopuliari sporto šaka, ir visos tos diskvalifikacijos, kai pasiruoši varžyboms ir nežinai, ar tau kažkas leis jas pabaigti... Taip nebuvo, kad būčiau susižavėjusi ir būdamas vaikas visiems pasakočiau, kaip man patinka sportinis ėjimas. Galbūt užkabino tai, kad prasidėjo pergalės - vaikų amžiaus grupėje, vėliau jaunučių, jaunių. Mačiau, kad tobulėju, kad galima kažką pasiekti“, - svarsto sportinio ėjimo atstovė.

Pergalės

Pirmosios sportinio ėjimo varžybos trylikametei Brigitai buvo Birštone jau trečią dešimtmetį rengiamos Antano Mikėno memorialo varžybos, kurias ji laimėjo ir praėjusį šeštadienį. Tąkart, įkalbėta trenerio V.Gumausko ir pasitreniravusi vos porą savaičių, ji buvo, berods, devinta. Įsimintiniausias pergales jai pačiai B.Virbalytė pasiekė jaunimo varžybose. Tai buvo 2001 m. pasaulio jaunių čempionatas ir jame užimta 5-oji vieta: „Pasaulio čempionate iš visos Lietuvos rinktinės užėmiau aukščiausią vietą, man tai buvo labai įspūdinga. Tada suvokiau, kad galiu kilti dar. Vėliau, 2003 m. Europos jaunimo čempionate, buvau ketvirta. Šios dvejos varžybos leido man pajusti, kad šiame sporte galima kažką pasiekti“. Praėjusiais metais B.Virbalytė pirmą kartą tapo Lietuvos čempione.
 

Į profesionalų sportą, kaip sako pati ėjikė, ji prasibrovė prieš dvejus metus, kai įvykdė olimpinį B normatyvą. Tačiau į Pekino olimpines žaidynes ji vis dėlto nevažiavo – kadangi dvi sportininkės buvo įvykdžiusio A normatyvą, B normatyvą įvykdžiusi B.Virbalytė pagal taisykles vykti nebegalėjo. „Po to įvykdžiau A normatyvą į pasaulio čempionatą Berlyne, šiemet jau įvykdžiau A normatyvą ir į kitų metų pasaulio čempionatą. Prasibrovimas į profesionalų sportą susijęs su pasiektais rezultatais. Bet negaliu pasakyti, kad patekau į elitą – tą reikia įrodyti vietomis“, - sako sportininkė.
 

Svarbiausias startas šiais metais B.Virbalytei – Europos čempionatas, kurio normatyvą ji taip pat įvykdė. Treneriai Kastytis Pavilonis ir Juzefas Romakovas  čempionate auklėtinei planuoja 12-16 vietas: „Būčiau patenkinta, jeigu taip būtų. Pasaulio čempionate Berlyne buvau 24-ta. Tada džiaugiausi šiuo rezultatu, vėliau galvojau, kad buvo galima pasirodyti ir geriau, bet apskritai debiutas buvo geras.  Žinoma, metai bėga ir visi aplinkiniai, treneriai pradės reikalauti aukštesnių rezultatų, aš ir pati jų norėčiau, bet nežinau, kaip pavyks“.

Monotonija ir karštis
Sunkiausia sportiniame ėjime, pasak B.Virbalytės, monotonija. „Išeini į treniruotę ir eini eini, eini eini, o jeigu dar viena, o jeigu dar treniruojiesi manieže – suki šimtąjį ar dar tolimesnį ratuką... Kiti ateina į treniruotę, išeina, o tu vis dar eini... Varžybose sunkiausia būna po dešimtojo kilometro – antroje distancijos pusėje. Jeigu žmogus nėra psichologiškai tvirtas, sportiniame ėjime jam nėra ką veikti – čia reikia ir psichologinių, ir fizinių jėgų“, - įsitikinusi ėjikė.
 

Lietingoje Lietuvoje augusi ir čia besitreniruojanti sportininkė įpratusi prie vėsesnio ir drėgnesnio klimato, todėl saulė ir karštis – ne patys geriausi jos draugai per varžybas. Dėl karščio kartą ji nebaigė distancijos suaugusiųjų varžybose, buvo, kad nebeprisiminė ir kaip finišavo: „Jaunimo pasaulio taurės varžybose ėjau ketvirta ir per vieną tarpą nukritau devyniomis pozicijomis - finišavau, bet kas toliau buvo, nebelabai prisimenu. Saulė man buvo sukėlusi netgi psichologinių problemų – teko dėl to lankytis pas psichologą. Ir dabar, kai pamatau, kad bus karšta, man iš karto kyla baimė – kaip bus?..“ Tad Europos čempionate Barselonoje Brigitos laukia ne patys mėgstamiausi orai. Tačiau sportininkė sako suvokianti, jog negali tikėtis, kad orai per varžybas bus visada palankūs: „Manau, kad keleri pastarieji metai parodė, jog galiu kažką padaryti ir karštu oru. Jeigu treniruočiausi šiltuose kraštuose, manau, priprasčiau ir problemų nebūtų. Tačiau treniruojamės Lietuvoje. Kad ir dabar – koks oras Lietuvoje ir koks oras bus, kai nuvažiuosiu į Meksiką?“ - svarsto po savaitės į Meksikoje vyksiantį pasaulio taurės etapą išvykstanti ėjikė.

Viena

Buvo periodas, kai sportu Brigita buvo persisotinusi. Tai buvo metai, kai baigė mokyklą. Galbūt, svarsto, taip nutiko dėl to, kad būdama 15-16 metų ji dalyvaudavo daugybėje varžybų ir tiesiog pervargo. Varžybų buvo tiek daug, kad dabar jų - kelis kartus mažiau. „Taip tęsėsi kokius trejus metus tikrai, – prisimena nenorą sportuoti. - Eidavau į treniruotę ir darydavau tik tam, kad padaryčiau. O prieš Pekino olimpiadą, kai susikūrė mūsų klubas „Interwalk“, kai pradėjome treniruotis grupėje ir atsirado draugų – Alytuje aš visą gyvenimą treniravausi viena – vėl atsirado noras“.
 

Tačiau šiandien Brigita ir vėl treniruojasi viena. Pagrindinė jos treniruočių draugė ir konkurentė varžybose Neringa Aidietytė užplūdusio sportinio nuovargio po Pekino olimpinių žaidynių neatlaikė ir su sportiniu ėjimu atsisveikino: „Netgi treniruotės mums būdavo kaip varžybos, tai turėjo žavesio, buvo įdomu. Dabar vienai sunku“. Tačiau Brigita turi vilties, jog rudenį Neringa dar sugrįš.
 

Tiesioginės konkurentės Lietuvoje Brigita neturi. Kristinos Saltanovič ji savo varžove nelaiko: „Žmogus, turintis tokią patirtį, man yra autoritetas, tikrai jos nelaikau varžove. Ir nesijaučiu pajėgi ją aplenkti“.

Vaikščioti lėtai nemoka

Kokia Brigitos diena? „Atsikeliu 8 valandą ryto, susikraunu kokias tris kuprines, dar visokių krepšių krepšelių ir išeinu, o grįžtu namo tik apie 9-tą vakare. Kadangi gyvenu Lentvaryje, negaliu privažinėti į namus pirmyn atgal – turiu išsiruošti su visais daiktais. Jeigu darau dvi treniruotes, iškart reikia dviejų aprangų komplektų. Išeinu visa persikreipusi – iš tikrųjų tai vargina. Gyvenčiau per gatvę, kaip Alytuje, kur viskas buvo 5 minučių atstumu, būtų lengviau. O dabar išvažiuoju, padarau treniruotę, jei žinau, kad yra darbo – iškart lekiu į darbą, jeigu turiu laiko – po treniruotės pamiegu, kartais padarau antrą treniruotę ir tada į darbą“, - savo dienotvarkę dėsto sportininkė, prieš mūsų pokalbį jau spėjusi nužingsniuoti 16 kilometrų. Po pokalbio ji nuskubėjo numigti, o po to žadėjo bėgti į antrąją treniruotę ir dar nueiti 6-8 km. Per mėnesį treniruotėse Brigita nueina apie 400–500 km.
 

Ką daro ėjikė, kai reikia skubėti – greitai eina, bėga ar važiuoja mašina? „Važiuoju mašina, - šypsosi. - Treniruotėse prisivaikštai tiek, kad paskui jau nesinori. Tačiau lėtai vaikščioti nemoku – pasivaikšiojimas mane vargina – daug labiau pavargstu nei eidama sparčiu žingsniu“.
 

Žurnalistinis darbas siekti sportinės karjeros B.Virbalytei gana palankus - darbe nereikia sėdėti nuo 8 val. iki 17 val., juolab kad ji neetatinė darbuotoja. Tačiau apskritai darbą ir profesionalaus sportininko karjerą suderinti labai sunku: "Jeigu negalvočiau apie ateitį ir man nepatiktų žurnalistika, tik sportuočiau. Bet kol kas to negalvoju daryti – nebent prieš olimpines žaidynes“.

Pusmetį pavėlavo

Karčios patirties ji turi apmaudžiai neįšokusi į Pekino traukinį. Kaip pati šiandien svarsto, iki Pekino jai galbūt pritrūko gero pusmečio – per vėlai susigriebė ir per vėlai patikėjo galinti išsikovoti olimpinį kelialapį. „Tais metais netgi sustabdžiau studijas, galvojau, reikia padaryti viską, kad man pavyktų. Bet tas sumąstymas, kad aš galiu, galbūt buvo per vėlai - kokį pusmetį pavėlavau, nes 2009 m. kovą aš jau įvykdžiau olimpinį A normatyvą. Sportiniame ėjime per metus nieko nepadarysi – tai ilgų metų darbas“, - svarsto sportininkė.
 

Taip ir netapusi pati olimpiete, prieš Pekino olimpines žaidynes ji kalbino ne vieną mūsų olimpietį. Prisipažįsta – ši užduotis jai buvusi itin sunki: „Aš į olimpines žaidynes nevažiavau, o visi kiti – važiavo. Kalbini, klausi, ko tikisi ir pan... Buvo labai sunku. Aš pati turėjau mažą kibirkštėlę iki paskutinio momento, kad galbūt pavyks ir man“.
 

Tąkart nepavyko. Tačiau ėjikė nesustojo ir šiandien toliau puoselėja didžiausią savo sportinę svajonę – dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Šįkart – Londono. „Kas keisčiausia, į olimpines žaidynes manęs netraukia kaip žurnalistės. Nežinau, kodėl. Galbūt todėl, kad suprantu, jog tai yra beprotiškai sunkus darbas, pareikalausiantis labai daug jėgų – turėjau keletą išvykų į didesnes varžybas, kur reikėjo dirbti kaip žurnalistei, ir suprantu, kaip tai yra sunku“, - sako Tailando universiadoje ir pasaulio neolimpinių sporto šakų žaidynėse Kijeve dirbusi žurnalistė. Beje, Tailande ji ne tik dirbo, bet ir dalyvavo varžybose, tad tą komandiruotę prisimena, kaip itin varginančią.
 

Olimpinius Londono žaidynių normatyvus ėjikai pradės vykdyti likus maždaug pusantrų metų iki žaidynių. Olimpinis A normatyvas – 1 val. 33,5 min., B – 1 val. 38 min. Geriausias B.Virbalytės rezultatas šiandien – 1 val. 32,08 min. „Pirminis tikslas – iškovoti kelialapį į olimpines žaidynes, o tada jau galvosiu, ką aš galėsiu ten padaryti. Kol kas nenoriu apkrauti savęs papildomomis mintimis. Jeigu nuvažiuosiu ir sudalyvausiu gerai, gal tai bus stimulas toliau sportuoti ir kitose olimpinėse žaidynėse siekti aukštų vietų. Bet aš nežinau, kas bus po 2012 m., jeigu vis dėlto nuvažiuosiu į Londoną. Nežinau, ar dar tęsiu sportinę karjerą? Ar surasiu dar savyje jėgų plėšytis tarp to ir to? Kartais būna taip sunku, kad galvoju – kam man to reikia?.. Galėčiau smagiai gyventi ir be sportinio gyvenimo. Bet kai praeina sunkumas, supranti, kad be išvykų, kelionių negali. Pradedi bijoti monotonijos – darbas – namai“.

Pašaukimas - televizija

Ne itin populiarios sporto rungties atstovė didesnei daliai visuomenės labiau žinoma kaip žurnalistė. „Varžybose susitinku sporto vadovus, jeigu nebūčiau žurnalistė, manau, manęs jie iki šiol gal dar nežinotų“, - šypsosi Brigita, kuriai pačiai šiuo metu pirmoje vietoje – sportas. „Taip, žurnalistika man labai patinka ir tolesnį savo gyvenimą norėčiau sieti su ja, bet kol kas aš negaliu jai skirti tiek dėmesio, kiek norėčiau“. Dėl sporto žurnalistė kol kas atideda ir universiteto baigimą: „Dabar nebeforsuoju – negaliu persiplėšti į gabalus, o padaryti atmestinai nesinori, juolab kad visada buvau maksimalistė. Kai grįžti 9 valandą vakaro ir žinai, kad reikia sėsti prie kompiuterio, o tu nebeturi nei fizinių, nei visokių kitokių jėgų, yra labai sunku. Tad mokslus atidėjau tam laikui, kai bus palankiau“, - sako Brigita, kuriai beliko apsiginti bakalaurinį darbą - „Vasaros olimpinės žaidynės per Lietuvos televiziją nuo 1980 m. iki 2008 m.”
 

Ketvirtus metus LTV dirbančiai žurnalistei televizija visuomet atrodė nepasiekiama. Pirmąją praktiką atlikusi dienraštyje „Respublika“, antrosios, kurso draugės paakinta, vis dėlto pasiryžo eiti atlikti į televiziją. „Mėnesio praktikos man užteko, kad suprasčiau, jog noriu dirbti televizijoje. Neatmenu ir radijo – praėjusiais metais teko padirbėti. Tačiau spaudoj savęs nebeįsivaizduoju“, - teigia žurnalistė.
 

Labiausiai žurnalistei Brigitai patinka rengti probleminius reportažus: „Kai matai, kad tavo reportažą perspausdina portalai, kad tavo darbas sulaukia dėmesio, malonu. Nėra pinigų, kažkas kažko nestato – tai man labiausiai patinka. Žodžiu, intrigėlės“, - juokiasi.
 

Brigita nemano, kad dėl to, jog ji sportuoja, jai lengviau dirbti žurnaliste: „Gal daugiau suvokiu apie apie lengvąją atletiką, bet negaliu sakyti, kad esu profesionalė. Apie kitas sporto šakas taip pat daug ko nežinau. Gal kažkiek lengviau kalbinti sportininkus, nes geriau suprantu, kaip jis jaučiasi, ko galbūt nederėtų klausti. Visada pagalvoju – o jeigu aš būčiau jo vietoje? Bet manau, kad kiti sporto žurnalistai labai puikiai dirba ir nebūdami sportininkai“.
 

Svajonės

Sportininkės B.Virbalytės svajonė – nuvažiuoti į olimpines žaidynes. O kokia B.Virbalytės, sporto žurnalistės, svajonė? „Kai žurnalistika man bus pirmoje vietoje, tada galėsiu kurti svajones. Gal kai mesiu sportuoti, svajonė bus nuvažiuoti į olimpines žaidynes kaip žurnalistei – kai nejausiu nostalgijos, kad nevažiuoju kaip sportininkė. Bet dabar svajoju, kad galėčiau dirbti žurnalistinį darbą kur kas tobuliau nei dabar“.