Tenisą žaidė net bažnyčioje

„Mano tėvukas pats žaidė tenisą Šiauliuose. Kai po karo atgaivino tenisą, jau 1950 m. pats pradėjau žaisti. Ir jau 1956-aisiais vykome į Lietuvos spartakiadą. Visi keturi: tėvukas, dvi mano sesės ir aš – atstovavome Šiauliams“, – prisiminimais dalijosi ilgametis tenisininkas, treneris, sporto organizatorius Romualdas Kačanauskas.

Tada jam buvo 15-a. O šių metų rugpjūčio 11 d. sukako 70 metų.

VAIKYSTĖ. „Pamenu, raketės būdavo su stygomis iš žarnų. O jos, kai tik lietaus gauna, iš karto apsivynioja ir nutrūksta. Su bateliais kildavo bėdų. Niekur jų nebuvo, nebent tie ploni, „Inkaro“ gamybos. Tekdavo žaisti ir basiems, ir visaip. Bet vis tiek žaisdavom visą dieną. Tik žiemą buvo blogiau. Anksčiau Šiauliuose nebuvo nė vienos salės, kur tilptų visa teniso aikštelė. Tekdavo tenkintis stalo tenisu“, – pasakojo R. Kačanauskas.

Anot jo, sąlygas lengvino nebent tai, kad tėvas, pats žaisdavęs tenisą, treniruodavo vaikus ir visada stengdavosi, kad pokario Šiauliuose būtų įmanoma žaisti tenisą.

Teko R. Kačanauskui žaisti ir bažnyčioje. „Ne visai žaisti, bet pusė aikštelės bažnyčioje tilpdavo. Ir leisdavo į sieną kamuoliuką pamušinėti“, – pasakojo tenisininkas.

MOKSLAI IR DARBAI. „1959-aisiais baigiau mokyklą. Pamenu, visa klasė išlydėjo į moksleivių spartakiadą. Tada pirmąją vietą laimėjau“, – pasakojo R. Kačanauskas. Vos 16-os jis patraukė į Kauną, kur įstojo į tuometį Kūno kultūros institutą (KKI).

„Dirbau, lošiau, mokiausi ir paskyrė dirbti į Šiaulius. Po poros mėnesių paėmė į kariuomenę“, – prisiminė teniso veteranas.

Dvejus metus nelaikęs rankoje teniso raketės R. Kačanauskas apsistojo Vilniuje. Tai taip pat lėmė tenisas

„Miesto sporto pirmininkas pamatė, kaip aš žaidžiu, ir norėjo, kad pasilikčiau Vilniuje. Tad čia esu nuo 1965 metų. Vėl pradėjau žaisti, ėmiau treniruoti. Iš pradžių vaikus jaunimo sporto mokykloje, vėliau – aukštojo sportinio meistriškumo mokykloje. O kai pradėjo naikinti visas teniso mokyklas, tada jau ir į pensiją išėjau“, – pasakojo patyręs specialistas.

VETERANAS. Ir darbas, ir pomėgis – viskas R. Kačanausko gyvenime buvo ir yra susiję su tenisu.

„Ir kitus treniravau, ir pats daug žaidžiau. Visose Lietuvos rinktinėse buvau: jaunių, jaunimo, suaugusiųjų, veteranų. Niekada nepraleisdavau „Žalgirio“ draugijos rengiamų varžybų, ir dabar veteranams visada atstovauju“, – pasakojo senjoras.

70-metis ir dabar įveikia kur kas jaunesnius žaidėjus. „Kur silpnesnis arba mažiau žaidęs“, – kalbėjo teniso veteranas.

Pradėdamas aštuntąjį gyvenimo dešimtmetį R. Kačanauskas ne tik kasdien ima į rankas teniso raketę, bet ir stebisi klausiamas, kaip jis turi tam tiek jėgų ir noro.

„Man viskas gerai su sveikata, tai kodėl negaliu pažaisti? Nuo to laiko, kai atsivėrė visos sienos, su Lietuvos komanda važinėju į visus tarptautinius turnyrus. Važiuodavom į Austriją, Prancūziją. Žaidžiau pasaulio veteranų čempionate JAV. Na, dabar – gal šiek tiek mažiau. Mažai būna mano bendraamžių, tai rečiau kur tenka dalyvauti“, – pasakojo nenuilstantis tenisininkas.

ŽALGIRIETIS. R. Kačanauskas žinomas ne tik kaip tenisininkas, bet ir kaip sporto organizatorius.

„Jau 15–20 metų vedu visus „Žalgirio“ draugijos turnyrus, Lietuvos čempionatus, visas pasaulio lietuvių žaidynes. Ir dar sovietų laikais organizuodavau profsąjungos varžybas, pats jose teisėjaudavau. Dabar „Žalgirio“ draugijos ir socialdemokratų partijos turnyrą rengiu, ilgą laiką rengiau tarptautinį veteranų turnyrą Palangoje“, – pasakojo tenisininkas.

Lietuvos „Žalgirio“ sporto draugija R. Kačanauskui labai svarbi. Jis save laiko ištikimu žalgiriečiu: „Aš juk visą gyvenimą „Žalgiryje“ žaidžiau, su šia draugija daug bendrauju. Jos vadovas Vytas Nėnius daug padeda. O aš ir varžybas vedu, laikau save senu žalgiriečiu. Dar nuo gyvenimo Šiauliuose laikų.“

ŠEIMA. „Jau per 50 metų, kai esu vedęs. 1961-aisiais susituokėme ir gyvename iki šiol. Turiu dvi dukras, šešis vaikaičius“, – apie šeimą pasakojo teniso veteranas. Savo aistra jis užkrėtė ir abi dukras, ir visus šešis vaikaičius.

„Visi jie moka tenisą žaisti. Tik vienintelė žmona – ne. Kažkada mokydamasi institute pamėgino, nepavyko ir daugiau nežaidė“, – apie šeimos narius pasakojo R. Kačanauskas.

Tenisininko dukterys raketę rankose yra laikiusios ne vien savo malonumui, bet ir gindamos savo mokslo įstaigos garbę.

„Dabar dukros rečiau žaidžia, bet kol mokėsi Kauno medicinos institute, priklausė jo komandai. O vaikaičiai pažaidžia. Mokiau juos visus...“ – sakė ilgus metus treneriu dirbantis R. Kačanauskas.