"Mano olimpiada bus Rio de Žaneire"

Kaip jauniausia sportininkė, kuriai ką tik suėjo 20 metų, pasirodžiau tikrai neprastai. Buvau finale ir finale ne paskutinė likau“, – taip savo pasirodymą Londono olimpinėse žaidynėse apibendrino šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė.

Lietuvė pirmu bandymu įveikė 189 cm aukštį. Tačiau kartelę pakėlus į 193 cm aukštį visi trys A.Palšytės šuoliai buvo nesėkmingi ir Lietuvos sportininkė liko 11-ta tarp 12-os finalininkių.
 

A. Palšytei priklausantis Lietuvos rekordas – 196 cm, o šiemet ji yra įveikusi 195 cm aukštį.
 

Šuolių į aukštį rungties olimpine čempione Londone tapo rusė Ana Čičerova (205 cm), už nugaros palikusi sidabro laimėtoją amerikietę Brigettą Barrett (203 cm – antru bandymu) ir bronzos medalį iškovojusią kitą rusę Svetlaną Školiną (203 cm – trečiu bandymu).

 
„Palyginus ir su mūsų lengvosios atletikos rinktine – buvau turbūt jauniausia, bet užėmiau ne paskutinę vietą. Manau, kaip debiutui tai yra neblogai, o mano olimpiada galbūt bus kita – Rio de Žaneire“, – pažadėjo lengvaatletė.
 

Nors liko toli net nuo asmeninio rekordo, A.Palšytė džiaugėsi, kad pirmojoje savo olimpiadoje įvykdė savo tikslą – pateko į finalą. Visgi ji prisipažino, kad turėjo ir kur kas didesnių svajonių, kurias teko atidėti ketveriems metams – iki Rio de Žaneiro olimpiados 2016-aisiais.
 

Kodėl finale viskas baigėsi taip greitai? – žurnalistai paklausė A.Palšytės.

Manau, jog dėl pradinio aukščio. Gyvenime nebuvau tokio aukšto pradinio aukščio šokusi (1,89 m, – past.). Man buvo stresas. Kai trenerė sužinojo, koks bus pradinis aukštis, pasakė: „Dėl manęs, bent pirmu bandymu pradinį peršok. Daugiau iš tavęs nieko neprašau. Po to jau bus kaip Dievas duos ir kiek sėkmės turėsi.“
 

Manau, pritrūko to prasišokinėjimo. Nors mano asmeninis rekordas neblogas ir kvalifikacijoje aš pradėjau nuo žemiausio aukščio (175 cm). Man tai leidžia išsišokinėti. Dabar aš to neturėjau... Ką padarysi.
 

Po nesėkmingo trečiojo bandymo ilgai sėdėjai liūdna, bet svarbiausią savo tikslą juk įvykdei – šokinėjai finale.

Įvykdžiau.Bet ir ašarą nubraukiau. Iš tiesų, apmaudu, kad nepasisekė. Jau seniai svajojau ir apie du metrus, ir apie Lietuvos rekordą. Apmaudu.

Buvote jauniausia iš finalo dalyvių. Kaip manote, kada ateis Jūsų šlovės valanda? Gal Rio de Žaneiro olimpiadoje 2016-aisiais?

Tikiuosi, kad Rio de Žaneire būsiu daug geriau pasiruošusi ir tuomet tikrai pasieksiu tai, apie ką jau dabar svajoju.

Kuo skiriasi kvalifikacija nuo finalo?

Visų pirma, kvalifikacijoje buvo daug šilčiau. Ir kaip jau sakiau, daugiau galimybių prasišokinėti, nes žemesnis pradinis aukštis. Tuomet buvo keliamas vienintelis tikslas – patekti į finalą. Vien tik tam, siaurai susikaupusi, ruošiausi. Finale tikslai jau buvo aukštesni. Norėjosi būti ir aštuntuke, ir asmeninį rekordą pagerinti.
 

O įtampa buvo didžiulė?

Jeigu dėl žmonių, tai jų nejauti, kai esi susikoncentravusi į savo darbą. Matai trenerį, matai sektorių, darai savo darbą, o aplinkui nelabai žvalgaisi.

Kurią sportininkę palaikėte finale?

Aną Čičerovą. Ji yra mano favoritė nuo nežinau kurių metų. Šiais metais kartu buvome stovykloje, mūsų trenerės sėdėjo kartu, tarpusavyje vis pasitardavo. Ją tikrai labai palaikiau ir, jai atliekant kiekvieną bandymą, spaudžiau kumštį, kad tik jai pasisektų. Kai sužinojau, kad ji tapo olimpine čempione, viduje apsidžiaugiau taip, tarsi ir aš dalele būčiau prie to prisidėjusi. Labai dėl jos džiaugiuosi. Pasveikinau, dukart apkabinau, trenerę pabučiavau.