Į olimpinį Londoną nusileido iš kalnų

Lietuvos vyrai jau baigė pasirodymą olimpinių žaidynių ėjimo varžybose. Šiandien ryte 27 metų Tadas Šuškevičius startavo 50 km trasoje. Distancijos finišą jis pasiekė per 4 val. 8 min. 16 sek. ir užėmė 46-ąją vietą tarp 51 lenktynes baigusio sportininko. Dar 12 lengvaatlečių nefinišavo arba buvo diskvalifikuoti.

Čempionu tapo rusas Sergejus Kirdiapkinas (3 val. 35 min. 59 sek. – olimpinis rekordas). Sidabrą iškovojo australas Jaredas Tallentas (3 val. 36 min. 53 sek.), bronzą – kinas Tianfeng’as Si (3 val. 37 min. 16 sek.).
 

Prieš savaitę Londono centre 20 km ėjimo trasa žingsniavęs 27 metų Marius Žiūkas finišavo 40-tas.
 

Mūsų šalies ėjikių olimpinis išbandymas dar laukia – šiandien 19 val. Lietuvos laiku 20 km ilgio distanciją žingsniais matuoti pradės 29 metų Neringa  Aidietytė, 27-erių Brigita Virbalytė-Dimšienė ir 37 metų Kristina Saltanovič.
 

Trijų olimpiadų dalyvė K. Saltanovič jėgas prieš olimpiadą kaupė Prancūzijos kalnuose, visi kiti ėjikai - Šveicarijos aukštikalnėse.
 

„Mėnesį iki olimpiados praleidome Šveicarijos kalnų kurorte Sent Morice. Tik Kristina treniravosi kitur. Ji renkasi, kur patogiau atvažiuoti su šeima“, - paaiškino Lietuvos sportinio ėjimo asociacijos prezidentas Kastytis Pavilonis.
 

Anot patyrusio specialisto, Sent Moricas prieš olimpiadą buvo ėjikų ir bėgikų Meka: „Suvažiavo sportininkai iš 20 valstybių. Australija, Bahreinas, Japonija, Kanada, kiti. Ir mūsų maratonininkės Diana Lobačevskė ir Remalda Kergytė ten buvo.“
 

Kalnuose sportininkai treniruojasi dėl to, kad ten oras – retesnis.“Todėl kai nusileidi į įprastą lygį, atsiranda daugiau deguonies ir daug lengviau bėgti“, - aiškino kartu su ėjikais Šveicarijoje sportavusi bėgikė R. Kergytė.
 

K. Pavilonis nesiryžo spėlioti, kaip olimpinėje trasoje seksis mūsų šalies ėjikėms: „Esame pasiekę optimalią sportinę formą. O rezultatai priklausys nuo pschologijos – kaip suveiks galva, tokie bus ir rezultatai.”
 

Tuo metu, kai vyks moterų 20 km ėjimas, Londone prognozuojama 21-23 laipsnių šiluma.
 

„Galėtų būti dar vėsiau, nes nesame pratę prie karščio. Aukštikalnėse, kur treniravomės, buvo apie 20 laipsnių“, - sakė K. Pavilonis. Tiesa, karštis vargina ne visus Lietuvos rinktinės narius – daug metų Portugalijoje gyvenančiai K. Saltanovič – kuo karščiau, tuo geriau.
 

Už portugalo ėjimo trenerio Luiso Diaso ištekėjusi ir su juo penkerių metų dukterį Eriką auginanti K. Saltanovič – labiausiai patyrusi ėjikė mūsų šalies delegacijoje.
 

2000 m. Sidnėjaus olimpiadoje ji buvo 16-ta, 2004 m. Atėnuose ir 2008 m. Pekine – 19-ta.
 

Kristina, kaip jaučiatės olimpiniame Londone?, - paklausėme K. Saltanovič varžybų išvakarėse.
 

Čia visai smagu ir šilta, nes bijojau, kad čia bus šalta. Nežinojau, kokius rūbus vežtis.

Man kuo karščiau, tuo geriau. Greitos varžybos man netinka. Tokios, kaip buvo Pekino olimpiadoje. Tada visi tikėjosi, kad bus karšta ir sunku, bet oras tavėso ir visos lėkė, man nebuvo jokių šansų.
 

Kur rengėtės olimpiadai?

Kalnuose Prancūzijoje. Ten važiavau jau gal penktą kartą. Šį kartą buvo labai karšta – nebūdinga kalnams. Lijo gal tik vieną kartą per dvi savaites, su perkūnija. Oras buvo puikus.
 

Kaip apibūdintumėte kalnų naudą sportininko pasirengimui?

Nežinau. Man ta nauda labiau psichologinė. Aš ten neskaičiuoju dienų, važiuoju dviem savaitėms. Man svarbiau pakeisti aplinką. Ten man labai patinka, gaivus oras, gerai treniruotis. Nežinau, ar mane labai veikia kalnai.
 

Aukštis – 1700 m. Optimaliausias, kadangi galima atlikti krūvius daugmaž varžybiniu greičiu. Gal šiek tiek lėčiau. 
 

Prancūzijoje su vyru ir dukrele Erika nuomojamės namą. Patys gamine maistą, trasa prie pat. Išeini, prasieini ir vėl grįžti namo.
 

Ir kiek kilometrų tas prasiėjimas?

Nuo 12 iki 25 kilometrų. Priklauso nuo dienos.
 

Londone trasoje eisite trise iš Lietuvos. Ar tai yra kažkoks privalumas?

Nelabai. Nederiname taktikos. Žinoma, smagiau kartu važiuoti į varžybas, ruoštis startui, pasikalbėti. Net nežinau, kaip čia pavadinti – eame priešininkės, konkurentės ar tiesiog vienos komandos narės. Juk mūsų sportas – ne komandinis. Vis tiek norisi, kad bent kažkam iš mūsų pasisektų. Nesvarbu, kuriai, šiaip Lietuvos ėjimui būtų labai naudinga, bet jau kuri patektume į dešimtuką ar šešioliktuką. Merginoms ši olimpiada – pirma. O pirma dažniausiai būna sėkminga.  Nes vėliau dažniausiai tikiesi padaryti geriau, nei pirmą kartą ir būna atvirkščiai.
 

Kokie jūsų tikslai?

Yra tikslai, yra slaptos svajonės. Trejus metus iš eilės buvau aštuntuke – Europoje ir pasaulyje. Galėčiau sakyti, kad galiu tikėtis aštuntuko. Bet nelabai galiu, nes yra apie 20 žmonių, kurie pretenduoja į tą aštuntuką. Ir tiesiog bus laimės dalykas, kurios pateks. Kurias neš kojos iki paskutinio kilometro. Norėčiau pasirodyti kuo geriau, nes man tos olimpiados nelaimingos. Laimingiausia buvo pirmoji – Sidnėjaus. O paskui tik blogyn. Ne tai kad blogyn – einu vis greičiau, o vieta ta pati – maždaug dvidešimtuke. Negali sakyti, kad vieta prasta. Bet visąlaik norisi dvyliktuko, dešimtuko. Priartėti prie medalių.

Ar skaičiavote, kiek per metus nueinate kilometrų?

Apie 4000, gal daugiau. Maždaug 400 km per mėnesį. Dabar galbūt šiek tiek mažiau treniruojuosi. Anksčiau buvau jaunesnė, stipresnė. Sportuodavau du kartus per dieną, surinkdavau daugiau kilometrų. Nežinau, ar iš to daug naudos buvo. Dabar stengiuosi treniruotis kuo kokybiškiau, nes  treniruotėms negaliu skirti labai daug laiko. Ne kilometrus skaičiuoju, bet mėginu palaikyti varžybinį greitį.
 

Ar domėjotės, kokia Londono olimpinė ėjimo trasa?

Žiūrėjau vyrų varžybas. Supratau, kad trasa greita – vyrų labai geri rezultatai. Labai daug žmonių palaikė ėjukus. Man kažkuo labai priminė Berlyną, nes ten pasaulio čempionato ėjimo varžybos irgi vyko centre, susirinko labai daug žmonių. Bus smagu. Šeštadienio vakaras, tad, manau, susirinks daug lietuvių pažiūrėti, bus smagu eiti.
 

Padeda žiūrovų palaikymas?

Kai gerai einasi, padeda. Bet kai nesiseka, net erzina. Kartais girdi komentarus negražius. Aš stengiuosi atsijungti, nekreipti dėmesio. Nes žinai, kad darai viską, ką gali. Niekas juk specialiai nevažiuoja paskutinės vietos užimti. Bent jau priešpaskutinę.