Svajonės išsipildymą įamžino tatuiruotėje

“One World, One Dream” (angl. – “Vienas pasaulis, vienas svajonė ”). Tokie žodžiai anglų kalba ir olimpiniai žiedai ištatuiruoti BMX dviratininkei 29 metų Vilmai Rimšaitei po kaklu. Tatuiruotė atsirado šiais metais, kai šiaulietė įgyvendino savo svajonę – pateko į Londono olimpines žaidynes.
 

Tiesa, olimpiada V. Rimšaitei vos nesibaigė dar net neprasidėjusi. Likus mėnesiui iki žaidynių dviratininkė per treniruotę patyrė sunkią riešo traumą. Laiko pasveikti buvo per mažai, medikai net patarė sportininkei nedalyvauti varžybose, bet ji startavo Londone. 

Pusfinalyje Lietuvos atstovė per tris važiavimus surinko 19 taškų, savo grupėje liko septinta bei nepateko tarp aštuonių dalyvių, kurios finale tęsė kovą dėl medalių. Šiaulietė pirmame ir antrame važiavime finišavo septinta, o trečiame – penkta.

Finaliniame važiavime geriausiai pasirodė kolumbietė Mariana Pajon, kuri savo šaliai iškovojo pirmąjį aukso medalį Londono olimpiadoje. Sidabras atiteko australei Sarah Walker, bronza – olandei Laurai Smulders.

„Trečiajame važiavime labiausiai pasistengiau. Nes jis – svarbiausias. Pagal trečiojo važiavimo frezultatus priklauso galutinė vieta tų, kurie nepatenka į finalą“, - paaiškino V. Rimšaitė, galutinėje įskaitoje užėmusi 13-ąją vietą.

Auksą moterų varžybose iškovojo kolumbietė Mariana Pajon, o vyrų lenktynėse triumfavo Pekino olimpiados čempionas latvis Maris Štrombergas.
 

Vilma, kaip tavo ranka? - žurnalistai po finišo paklausė V. Rimšaitės.

Truputį dar patinusi. Pavažinėjus arba jei kažką paimi tokiu kampu ir netyčia timpteli, vėl skauda, ištinsta. Paskui skausmas atlėgsta. O ki važiuoji, nejauti, nes visa susitelki į lenktynes.
 

Tau buvo pagaminę specialų įtvarą. Kodėl lenktyniavai be jo?

Jis man trukdė, nes lenktyniaujant ranka juda ir aukštyn, ir žemyn, ir į šonus.
 

Ar buvo sunku lenktyniauti?

Itin sunku buvo psichologiškai. Dėl traumos daugiau nei mėnesį nevažinėjau trasoje. O mūsų sporte reikia labai jausti trasą. Kai taip ilgai nevažinėji, prarandi kalniukų jausmą  - kur šokti, kaip šokti, kur spausti. Be to, įsibėgėti nuo tokios starto platformos pasitreniravau tik vieną kartą prieš olimpiadą - Latvijoje. O tai labai mažai.
 

Kai kurios varžovės – australės, amerikietės, prancūzės – namuose turi tikslias olimpinės trasos kopijas. Gal jų trasos net sunkesnės. Tad čia joms buvo daug lengviau.
 

Mūsų trasoje kai reikia pakeisti vieną kalną, ar vieną tiesiąją, kylą didžiausios problemos. Ir pinigai, ir daug popierizmo, ir visokie konkursai. Nėra laiko tokiems dalykams.
 

Atvažiavai dalyvauti ar siekti kažkokių didelių tikslų?

Atvažiavau dalyvauti ir pasistengti nuveikti ką nors daugiau. Negalvojau, kad dėl traumos man  trasoje pavyks atlikti visus šuolius, bet pavyko.
 

Ar dar esi Tarptautinės dviratininkų sąjungos (UCI) atletų komisijos narė?

Taip, mes esame tarsi tarpinė grandis tarp Tarptautinio olimpinio komiteto ir UCI. Galime teikti pasiūlymus, pakeitimius, bandyti pagerinti sąlygas sportininkams. Pernai buvome susitikę visi, bet tai buvo daugiau pažintinis susitikimas. Laukiame šiais metais kito. Jame ir bus nagrinėjamos esminės problemos.
 

Kokius tikslus olimpiadoje tau kėlė tėvas ir treneris Albertas Rimša?

Man jo keliami tikslai nelabai svarbūs, nes turiu savų tikslų. Šiaip net neklausiau. Aišku, jis visada nori, kad laimėčiau, bet tai nerealu.
 

Ar būtent taip, kaip išvydai Londone, įsivaizdavai olimpiadą?

Išties viskas daug gražiau, geriau, daug daugiau visko. Kai pernai čia treniravomės ir vyko šioje trasoje bandomosios varžybos, buvo tik viena tribūna pradėta statyti, kitos visai nebuvo. Kai atvažiavau ir pamačiau pilnutėles tribūnas – nerealu. Ir, aišku, viskas labai gražiai suorganizuota. 
 

Kaip jautiesi olimpiniame kaimelyje?

Pasakiškai. Labai patinka. Atmosfera, žmonės, gyvenimas. Viskas  puiku. Iki varžybų man ten gyvenimas nevirė. Bet dabar per paskutines dienas pavirs.
 

Kokia proga ant tavo kūno atsirado tatuiruotė?

Mano svajonė buvo patekti į olimpiadą. Ir kai patekau, pasidariau tatuiruotę. Neskaudėjo. Man patiko tas šūkis. Olimpiada buvo mano gyvenimo tikslas. Vieną kartą gyveni, vienas tikslas. Ir sakiau, kad po olimpiados gali būti nors ir tvanas.
 

Dabar būsiu rami. Žinoma, jei pateksiu, važiuosi ir į Rio de Žaneirą.