Lietuvio nesustabdė nei varžovas, nei teisėjai

E. Petrauskas tiesiog trykšta optimizmu. Ne tik po laimėtų kovų, bet ir prieš jas. Boksininkas turi tam teisę – jau trečią varžovą Londone įveikęs ir mažiausiai bronzos medalį olimpinėse žaidynėse užsitikrinęs atletas nė sykio neleido suabejoti savo pranašumu.
 

Kelialapį į pusfinalį Lietuvos sportininkui lėmė pergalė 16:14 (6:5, 6:4, 4:5) prieš tituluotą italą 28 metų Domenico Valentino.

Pirmadienį per ketvirtfinalio mūšį E. Petrauskui teko kovoti ne tik su buvusiu pasaulio čempionu D. Valentino. Aplink ringą sėdintys taškus fiksuojantys teisėjai labai skirtingai vertino smūgių vertę, o ringo arbitras skyrė lietuviui net du įspėjimus.
 

Įspėjimo kaina – du nubraukti taškai. O jei teisėjas butų dar kartą už neva neleistinus veiksmus įspėjęs lietuvį, šis būtų diskvalifikuotas.
 

„Varžybų vyriausiasis teisėjas – italas. Daugiau tikriausiai nieko nereikia ir sakyti“, - pareiškė Lietuvos bokso rinktinės vyriausiasis treneris Vladimiras Bajevas.
 

Tačiau nei šališki teisėjai, nei galingas varžovas nesugebėjo užtverti lietuviui kelio į pusfinalį, kuriame teks kovoti su korėjiečiu Soonchulu Hanu. Šis ketvirtfinalyje 16:13 nugalėjo uzbeką Fazlidiną Gaibnazarovą.
 

„Bus labai sunku“, - teigė E. Petrauskas. „Su Uzbekijos boksininku būtų lengviau“, - auklėtiniui pritarė ir V. Bajevas, priminęs, jog Lietuvos boksininkai olimpinio medalio nebuvo iškovoję nuo 1968 m. Meksiko olimpiados.
 

Stiprybės E. Petrauskui suteikia ir artimų žmonių palaikymas. Londono ExCeL arenos tribūnose visas kovas stebi jo vyresnysis brolis Arvydas, po ketvirtfinalio džiaugsmo ašarą nubraukė savo atrastą talentą glėbyje suspaudęs pirmasis E. Petrausko treneris Vincas Murauskas. Vos 164 cm ūgio, bet pavydėtinos psichologinės stiprybės sportininkas kiekvieną dieną susiskambina su savo tėvais, o taip pat per „Skype“ programą bendrauja su Airijoje gyvenančia dukra Guste.
 

Iškart po pergalės ketvirtfinalyje sportininką sveikino ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto, olimpinės delegacijos vadovai, į Londoną atvykęs vidaus reikalų ministras Artūras Melianas, treneriai.
 

Evaldai, kokios mintys po kovos?

Puikios. Dabar bandysime patekti į finalą.
 

Ar jau supranti, kad laimėjai medalį?

Žinoma. Tam rengiausi tris pastarąsias dienas. Ir iškovojau teisę gauti medalį.
 

Iš šalies atrodė, kad buvusį pasaulio čempioną nugalėjai nesunkiai?

Tikrai nebuvo lengva, kova buvo sunki ir psichologiškai. Bet pavyko įgyvendinti viską, ką su treneriu planavome.
 

Siekėme jau pirmame raunde užspausti italą ir iškovoti pergalę.

Kuo toliau, tuo sunkiau. Bet kuo toliau, tuo aš geriau atrodau. Stengsiuosi pasirodyti dar geriau, nei dabar.
 

Kaip įmanoma taip gerai atrodyti badaujant – juk tau tenka nuolat palaikyti stabilų svorį?

Įmanoma. Atsigaunu.
 

Bronzą Londone laimėjęs imtynininkas Aleksandras Kazakevičius, kuriam taip pat reikia mesti svorį, prisipažino, jog likus porai dienų iki kovos puikiai pajunta vandens skonį. Ar ir tau būna taip pat?

Kai numetu svorį, vanduo man tampa vienu skaniausių gėrimų. Sutinku su Aleksandru.
 

Sunkiausias šįvakar tikriausiai buvo trečiasis raundas?

Taip, buvo labai sunkus. Bet per jį nesistengiau kuo daugiau veltis į artimą kovą, nes matėte, kad teisėjas jautė kažkokią neapykantą man, palaikė Italijos boksininką, todėl norėjau nesivelti ir kuo tikslesniu smūgiu pelnyti tašką.
 

Du kartus buvai įspėtas. Ar teisingai?

Nelabai. Gal tik pirmas, nes po komandos laiku neatsitraukiau, sudaviau smūgį.
 

Pusfinalyje gal bus psichologiškai lengviau, nes jau užsitikrinai medalį?

Psichologiškai kaip tik vis sunkiau. Bet ir pats tvirtėju, tad, manau, viskas bus gerai.
 

Tave arenoje palaiko nemažai lietuvių. Gal čia yra ir tavo tėvai?

Tėvelių nėra, tik vyresnysis brolis. Tėveliai palaiko prie televizoriaus ekrano, kiekvieną dieną susiskambiname. Dukrai skambinu kiekvieną dieną. Ji dar kalba savo kalba, bet pasako ir tėti, ir mama, pasako, kad valgyti nori. Dar mažytė – tik metai ir penki mėnesiai. Bendraujam „Skype“.